„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2009 m. rugsėjo 16 d., Nr.15 (194)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Geopolitikos kreivės

Giedrius GRABAUSKAS-KAROBLIS

Neseniai minėjome Molotovo-Ribentropo pakto 70-ąsias metines. Šis slaptas sandėris įtakojo esmines permainas Europoje ir nulėmė Antrojo pasaulinio karo pradžią, holokaustą (masinį žydų tautos naikinimą), daugelio Europos kraštų okupaciją. Dabartinės Europos geopolitinę situaciją XX amžiaus pradžioje stipriai įtakojo dviejų imperijų – Turkijos ir carinės Rusijos – žlugimas. XX amžiaus pabaigoje didžiulę įtaką Europai turėjo SSRS subyrėjimas ir permainos visose komunistinio bloko šalyse. 1939 metais ir kiek vėliau rytiniame Europos pakraštyje vyko didelės permainos. Vienos teritorijos buvo jėga atplėšiamas nuo vienų ir atiduodamos kitoms. Tai palietė ir Lietuvą, ir greta esančius kaimyninius kraštus – Lenkiją ir Vakarų Ukrainą bei Vakarų Baltarusiją.

Po Antrojo pasaulinio karo dalis Vengrijos teritorijos buvo atiduota Slovakijai. Dar didesnė teritorijos dalis buvo atplėšta nuo Rumunijos. 1918 metais susikūrusi „Didžioji Rumunija“, į kurią įėjo Transilvanija, Besarabija, Šiaurinė Bukovina, Šiaurinė Dobrudža su Konstancos uostu buvo gerokai apkarpyta. Besarabiją ir Šiaurinę Bukoviną okupavo Sovietų Sąjunga.

Kad diktatoriški režimai ir užsitęsusi politinė ir ekonominė suirutė kenkia teigiamai valstybių raidai, rodo ir dviejų senųjų ES narių – Graikijos ir Portugalijos – pavyzdys. Portugaliją 1930-1970 metais valdė diktatoriškas Salazaro režimas. Po Salazaro mirties toks režimas išsilaikė dar kelerius metus ir buvo nuverstas 1974 metų balandį įvykusios „gvazdikų revoliucijos“. Taiki revoliucija buvo šalies demokratizacijos pavyzdys. Vis dėlto Portugalija sunkiai įveikė ekonominę stagnaciją, tebeegzistuoja gana didelė socialinė atskirtis.

Graikija po 1944–1949 metais vykusio pilietinio karo sunkiai atsigavo. Tarpusavyje kovojo komunistai ir demokratinių jėgų atstovai. Komunistai pralaimėjo, bet po karo šalies ekonomika atsigavo lėtai, suklestėjo korupcija. 1967 metais po karinio perversmo į valdžią atėjo „Juodųjų pulkininkų“ režimas, valdęs Graikiją iki 1974 metų. Vėliau šalis vėl tapo demokratine, bet pastovios ekonominės krizės ir didelė komunistinių jėgų įtaka gerokai kenkia jos raidai.

Šiandien Europos ekonomikai įtakos turi Kinijos ir Indijos verslininkų veržimasis į Vakarų rinkas. Kol JAV ir Europos Sąjunga konkuruoja tarpusavyje, įsigali galinga „trečioji jėga“ – per paskutinius metus Indijos verslininkai Europoje superka stambias farmacijos, baldų gamybos, metalurgijos įmones. Tuo tarpu kinų ekonominė ekspansija ne tokia veržli, bet kinai palaipsniui veržiasi vis į naujas verslo rinkas, jų kapitalas turi nemažą įtaką daugelyje Europos šalių. Daugiausia stambių verslo įmonių ir nekilnojamojo turto įsigyja kinai iš Taivano, Honkongo, Singapūro, Malaizijos. Emigrantai iš KLR daugiausia valdo smulkesnes įmones.

Ekonominė krizė į miltus sumalė kai kurias liberalizmo autoriteto M. Fridmano bei jo bendražygių teorijas. Ypač nukentėjo tos Europos valstybės, kuriose valstybinės institucijos mažai kišasi į ekonominius procesus, nebevaldo energetikos įmonių, neturi sukaupę valstybės biudžeto rezervo lėšų. Su didžiulėmis problemomis susiduria Bulgarijos, Serbijos, Moldovos, Latvijos, Lietuvos vyriausybės. Prancūzų ekonomistas Ž. Sapiras pagrįstai teigia, kad trumparegė orientacija į tariamai laisvą ir nevaržomą ekonomiką leido suklestėti įvairiems biržos spekuliantams ir abejotinos reputacijos magnatams bei gerokai ištuštino valstybių biudžetus. Su didelėmis problemomis susiduriama Vokietijoje, kur nepasiteisino pernelyg liberalus ekonomikos modelis. Italija, kurioje vis daugiau oligarchijos ženklų, gerokai atsilieka nuo Prancūzijos ir Austrijos. Tuo tarpu šalyse, kur egzistuoja socialiai orientuota rinka (Skandinavijos kraštuose, Austrijoje, Belgijoje, Slovėnijoje) yra tiek ekonominė pusiausvyra, tiek politinis stabilumas.

Rusiško verslo struktūros didelę įtaką turi Rytų ir Vidurio Europos valstybėse bei ekonomiškai silpnesniuose Pietų Europos kraštuose (Graikijoje, Kipre, Portugalijoje). Nors teigiama, kad „pinigai nekvepia“, t.y. neturi jokios reikšmės, kokios kilmės kapitalas ateina, tačiau yra vienas pastebėjimas – V. Putino vadovaujamas saugumiečių režimas įtakoja didelę dalį rusiško verslo struktūrų. Tad ypač pavojingas Kremliaus režimo valdomų monopolijų – „Gazpromo“, „Lukoilo“ bei kitų korporacijų ir jų dukterinių įmonių įsigalėjimas užsienio valstybėse. Įvairias vidutinio dydžio įmones ir bankus Europoje užvaldo abejotinos reputacijos rusų verslininkai ir stambių kriminalinių gaujų nariai. Žinoma, negalima teigti, kas visos rusiško kapitalo įmonės yra neskaidrios. Bet visgi net pačioje Rusijoje vykstantys procesai verčia sunerimti pažangius vietos politikus ir žurnalistus bei Vakarų apžvalgininkus.

Radijo stoties „Echo Moskvy“ žurnalistas Vladimiras Radzichovskis teigia: „Vyksta sąmoninga restanilizacija“ (imperialistinio stalininio tipo ideologijos atkūrimas). Tai vykdoma dėl to, kad ši pagrąžinta imperialistinė ideologija pridengtų dabartinės korupcijos siautėjimą. Šalyje suformuota ideali vagystėms ir nužudymams pritaikyta sistema, įsigalėjo niekieno nekontroliuojama ir nebaudžiama valdančioji nomenklatūra. Ir tuo yra užtikrintas daugelio Rusijos piliečių beteisiškumas. Stalinizmo nusikaltimai ne tik užmiršti, bandymai apie juos kalbėti yra traktuojami kaip rusofobija. Bet praeitį reikia, bent pasistengti suprasti. Yra ir kitas, į aklavietę vedantis kelias – viską neigti, ir surasti daugybę priešų – piktus amerikiečius, blogus gruzinus, čečėnus, estus, parsidavusius demokratus ir t.t. Ir belieka tik trypčioti vietoje, neturint tikros vilties ir aiškaus rytojaus…“. Prancūzų filosofas ir žurnalistas Andre Gliuksmanas, jau daugelį metų stebintis įvykius Rusijoje, teigia: „Norėčiau, kad žmonės Vakaruose nusiimtų rožinius akinius, kai kalbama apie Rusiją. Vakaruose yra daug žmonių užhipnotizuotų Putino. Jau net neminint dalies politinio elito. Štai Berluskonis gina Putiną nuo visų kaltinimų jo atžvilgiu – kaltinimų Čečėnijos sugriovimu, vykdžius žiaurią karinę agresiją prieš Gruziją, kaltinimų spaudos laisvės suvaržymu ir žurnalistų bei politikų nužudymais. Putinas per savo valdymo metus tik perskirstė privilegijas, vienus išvydamas, o kitiems duodamas šansus pralobti. Pavojingoje kapitalistinėje-stalinistinėje pelkėje atsiranda vis nauji grobio ieškotojai, susiję su korumpuotais valdininkais ir saugumiečiais. Norėčiau kitokios Rusijos, ne carų Rusijos, ne „valdžios vertikalės“, kurioje karaliauja mafija, ne suskaldytos visuomenės. Svajoju apie Rusiją, kuri gerbtų žmogaus teises ir pilietines laisves, kuri gerbtų savo kultūrą. Tai didinga Rusija – Puškino, Tolstojaus ir Dostojevskio Rusija vis dar matoma iš po niūraus autoritarizmo pastato.“.

1918-1946 metais Europoje vykusiuose teritoriniuose perskirstymuose Lietuva bent jau neprarado didesnių teritorijų. Tiesa, Lenkijai atiteko Seinų ir Punsko kraštas, o Baltarusijai – Lydos ir Gardino kraštai. Tačiau po ilgo laikotarpio pavyko susigrąžinti Klaipėdos kraštą.

Tolesnės Europos geopolitinės perspektyvos priklauso nuo to, kaip klostysis politinis Europos žemėlapis, kokios jėgos ateis į valdžią įvairiuose žemyno kraštuose. Antras ryškus aspektas – ekonomikos ir finansų būklė. Krizė sukrėtė Europą, bet jei nuo krizės pasekmių pavyks apsivalyti per keletą metų, tai leis palaikyti demokratiją ir išlaikyti socialinį stabilumą. Europos pakraščiuose pastebimi separatizmo židiniai. Ispanijoje išlieka ryški baskų problema, Italijoje galvas vis ryškau kelia Lombardijos regiono nepriklausomybės šalininkai. Dar vienas esminių klausimų: kokiu keliu pasuks Rusija? Kol kas Rusija vis dar yra tautų kalėjimas. Ne tik čečėnai ir ingušai, bet ir daugelis kitų Šiaurės Kaukazo tautų, totoriai, baškirai siekia laisvės. Ir kituose šalies regionuose – Buriatijoje, Tuvoje – kuriasi šių šalių nepriklausomybės siekiantys judėjimai.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija