„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2009 m. lapkričio 25 d., Nr.19 (198)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Pleištas tarp Lenkijos ir Lietuvos?

Lenkijos tautos edukacijos ministerija parengė „Švietimo vystymo lenkų ugdomąja kalba ir mokymosi lenkų kalbos kaip dalyko 2009–2011 m. programą“ užsienio šalyse. Programoje rašoma, kad JAV gyvena 10 mln., Vokietijoje – 2 mln., Brazilijoje – 1,8 mln., Prancūzijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje – po 1 mln., Didžiojoje Britanijoje – apie 500 tūkst., o Lietuvoje ir Rusijoje – po 300 tūkst. lenkų. Programoje nurodoma, kad lenkų ugdomąja kalba Lietuvoje yra 121, Čekijoje – 36, Latvijoje – 5 mokyklos, o Ukrainoje ir Baltarusijoje – po 2 mokyklas. Visose kitose valstybėse lenkai arba lanko sekmadienines lenkų kalbos mokyklas arba mokosi jos kaip dalyko. Taigi Lietuva, kurioje gyvena 40 kartų mažiau lenkų negu JAV, išlaiko didžiausią pasaulyje lenkiškų mokyklų, kuriose visi dalykai dėstomi lenkiškai, tinklą. Tokią išvadą daro Seimo narys Gintaras Songaila. Jis teigia, kad mokyklų, kur visi dalykai būtų dėstomi tautinės mažumos kalba, nėra ir Lenkijoje. Be to, Lenkijos šaltiniai nurodo, jog Lietuvos biudžeto projekte 2010 metais mokinio krepšelio lėšos (pagal tai – algos mokytojams, keliama kvalifikacija ir pan.) vienam mokiniui yra 3310 litų. Tautinėms mažumoms šis krepšelis 15 proc. didesnis. Taigi vienam lenkui mokiniui skirta 3806 litai. Lietuva skiria ir vadinamąsias aplinkos lėšas, tai yra mokyklai išlaikyti, šildyti, valyti. Vienam mokiniui vidutiniškai skiriama 1500 litų aplinkos lėšų. Iš viso kiekvienam lenkiškose mokyklose besimokančiam vaikui reikėtų 5306 litų per metus. Vadinasi, visiems 15064 moksleiviams, besimokantiems lenkiškose mokyklose, išlaikyti Lietuva per metus sumoka 80 mln. litų. O jeigu įskaičiuotume mokyklų, darželių, kitų švietimo įstaigų, kuriose ugdoma lenkų kalba, išlaikymą, tai kainuotų daugiau nei 80 mln. litų. Tokius duomenis pateikia Vilniaus krašto lietuvių ir lenkų padėtimi besirūpinantis G. Songaila, klausdamas, ar nenukenčia mokyklos, kuriose dėstoma valstybine (lietuvių) kalba? Tai ko negali sau leisti Vokietija, JAV ar Lenkija, sugeba atlikti Lietuva. Beje, Lietuva dar finansuoja ir lietuviškas mokyklas Lenkijoje.

Taigi Lenkija neturėtų skųstis lenkiškai kalbančių Lietuvos piliečių padėtimi. Tačiau naują ugnį įžiebė net lapkričio pradžioje priimtas kompromisinis Lietuvos Konstitucinio Teismo nutarimas, kad pavardės įrašas nelietuviškais rašmenimis (pavyzdžiui, lenkiškos pavardės) kitame paso skyriuje neprilygsta oficialiam įrašui valstybine kalba pagrindiniame lape. Konstitucinis Teismas nedraudžia galimybės įrašyti pavardės pase nelietuviškais rašmenimis ir nesugramatinta forma, tačiau pase privalo išlikti ir „oficialus asmens tapatybės patvirtinimas valstybine kalba“. Toks KT sprendimas reikalauja pasirengti nelietuviškų pavardžių rašymui, kuriam prireiktų apie 20 milijonų litų. Duomenų išrašymo centre bei įvairiose kitose įstaigose reikės įvesti simbolius, kurių lietuviškoje abėcėlėje nėra. Reikės pakeisti spausdintuvus ir įvesti šiuos simbolius į kompiuterinę sistemą. Reglamentuojančią formą priimti ir nustatyti objektyvius kriterijus, pagal kuriuos būtų leidžiama rašyti vardą ir pavardę nelietuviškais rašmenimis ir nesugramatinta forma, nuspręs Seimas. Lietuvos valstybinės kalbos, kaip ir absoliučios daugumos Europos šalių valstybinių kalbų, rašmenų pagrindas yra lotyniški rašmenys.

Teisingumo ministras Remigijus Šimašius paskelbtą Konstitucinio Teismo išaiškinimą dėl vardų ir pavardžių rašymo pase pavadino logišku, tačiau kartu pažymėjo, kad jis neišsprendžia visų klausimų Lenkijos ir Lietuvos dvišaliuose santykiuose. Ministras teigė neatmetantis galimybės, kad ateityje Konstituciniam Teismui vėl gali tekti spręsti asmenvardžių rašymo klausimą. „Nėra jokių problemų, jeigu tai bus vienas užrašas originalo kalba lotyniškais rašmenimis“, – viename iš interviu sakė R. Šimašius. Jis „iš esmės tinkamu“ laiko Seimo vicepirmininko Česlovo Stankevičiaus projektą, kuriame numatyta, kad dokumentuose vardai ir pavardės gali būti rašomi ir kitos kalbos lotyniško pagrindo rašmenimis. „Manau, kad jis (Č. Stankevičiaus projektas) iš esmės tinkamas. Tai yra principas, kad žmogaus pavardė yra jo šeimos ir jo asmeninis reikalas, ir kad Lietuvoje pavardes galima rašyti lotyniškais rašmenimis, ir su diakritiniais ženklais, ir su w, q ir x raidėmis“, – sakė ministras.

Praėjusią savaitę Lenkijos nepriklausomybės atgavimo metinių iškilmėse Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė į susirinkusiuosius kreipėsi sklandžia lenkų kalba. Šalies vadovė lenkė galvą prieš nepriklausomybės kovų didvyrius ir pabrėžė, kad Lietuva ir Lenkija turi būti vieningos. „Didinga mūsų istorija ne kartą mokė, kad laisvė – tai ne dovana. Dėl jos sunkiai kovėmės, aukodami brangiausia, ką turime – savo žmonių gyvybes. Šį supratimą šiandien vainikuoja Lietuvos ir Lenkijos strateginė partnerystė, kurią auginame pirmiausia mūsų ateities kartoms“, – sakė lenkiškai D. Grybauskaitė. Lietuvos prezidentė nepamiršo paminėti ir darbų, kuriuos abi valstybės nuveikė per pastaruosius dešimtmečius, bei popiežiaus Jono Pauliaus II, daug nuveikusio Lenkijos ir Lietuvos labui. Žinia apie tai, kad Lietuvos vadovė lenkiška prakalba kreipėsi į Lenkijos visuomenę, akimirksniu apskriejo visą Lenkijos žiniasklaidą, jos žodžiai skambėjo radijo ir televizijos eteryje, Prezidentę citavo visi didžiausi kaimyninės šalies naujienų portalai. Su Lenkijos prezidentu Lechu Kačynskiu D. Grybauskaitė aptarė įvairius klausimus, susijusius su lenkų mažuma, tame tarpe – ir lenkiškų pavardžių rašybą.

Tačiau Konstitucinio Teismo sprendimas ir geranoriški, kompromisiniai mūsų valstybės pareigūnų žingsniai vis vien piktina kai kuriuos lenkų politikus – jie ketina paduoti ieškinį prieš Lietuvą, reikalaudami įteisinti lenkišką pavardžių rašybą lietuviškuose asmens dokumentuose. Toną tam davė Lietuvos deleguotas europarlamentaras, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) lyderis Valdemaras Tomaševskis, dienraščiui „Rzeczpospolita“ teigęs: „Tai ženklas, kad Lietuvoje trūksta geros valios šiam klausimui spręsti. Belieka tik apgailestauti. Dalis lenkų ketina kovoti dėl teisės į savo pavardę Europos teismuose. Niekas negali iš žmogaus atimti teisės į vardą ir pavardę“. LLRA lyderis užsiminė apie ketinimus kreiptis į Strasbūre esantį Europos Žmogaus Teisių Teismą. V. Tomaševskis su lietuviška žiniasklaida bendrauja ne taip noriai, kaip su lenkiška. Ne švelniau pasielgė ir Šalčininkų rajono meras, Lenkijos spaudai pareikšdamas esą Lietuvoje už interviu davimą užsienio kalba galima gauti baudą. Taip Lietuva prilyginta kažkokiam nacionalistiniam režimui. Tai grynas šmeižtas. Akivaizdu, kad meras seka kryžiaus žygį Lietuvai paskelbusio ir Briuselyje tęsiančio V. Tomaševskio pėdomis.

Lietuvos KT sprendimas kai kuriuose Lenkijos sluoksniuose irgi sukėlė neigiamą reakciją. Įtakingasis lenkų dienraštis „Rzeczpospolita“ teigė, kad Lietuvos valstybė jau savo prigimtimi yra nepalanki kitataučiams. Nepalanki tiek, kad nepritaria pavardėms, kurių raidžių nėra lietuviškoje abėcėlėje. „Tai liūdna žinia ne tik Lietuvos lenkams, nors pavardžių rašyba jiems kelia mažiau nerimo negu lenkų švietimas ir žemės grąžinimas. Tai kelią nerimą taip pat Lenkijos lenkams, politikams ir publicistams, kurie tikėjo Lietuvos ir Lenkijos partneryste. Keliolika metų, nepaisydami nieko, tikėjome Lietuvos politikų pažadais – pradedant prezidentais, premjerais ir baigiant Lietuvos Seimo nariais, kad greitai lenkiškos pavardės bus rašomos lenkiškai, kad tai jokia problema, kurią blokuoja koks nors valdininkas arba techniniai sunkumai“, – tuoj po KT nutarties rašė „Rzeczpospolita“. Anot dienraščio, tokius pažadus skelbė ir naujoji prezidentė D. Grybauskaitė, kuri po kelerių metų darbo Briuselyje yra mažumų žinovė ir šalininkė.

„Keliolika metų truko, kol galiausiai gavome atsakymą iš Lietuvos mums svarbiu klausimu. Jis neigiamas. Tikriausiai pasikeis ir Lenkijos požiūris į Lietuvą, nes kas panorės laukti dar keliolika metų, kad vėl išgirstume panašų nuosprendį netgi tuo atveju, jeigu iš Lietuvos politikų girdėtume šimtus užtikrinimų dėl strateginės partnerystės ir tūkstančius pažadų dėl Vilniaus krašto lenkų“, – dūsavo „Rzeczpospolita“.

Dar stipriau kaltinimus Lietuvai išsakė lenkų europarlamentaras Janušas Vojcechovskis (Janusz Wojciechowski). Savo interneto dienoraštyje jis teigia, kad juokai baigėsi ir reikia atakuoti Lietuvą visuose įmanomuose tarptautiniuose susitikimuose. Pasak opozicinės „Įstatymo ir teisingumo“ partijos nario, Lietuvos valdžia tiesiog šaiposi iš lenkų, tad atakos vieta turi tapti Europos Parlamentas. „Lietuva turi išgirsti griežtą kaltinimą, kad laužo tarptautinius įstatymus, kad laužo žmogaus teisių standartus, kad savo elgesiu bando pakirsti pamatus, ant kurių laikosi ES. Ir tegul Lietuvos politikai nekalba nesąmonių, kad kaltinimai Lietuvai tarnauja Rusijai. Imperinius polinkius Rusijoje būtent ir skatina tai, ką jau seniai daro Lietuvos valdžia“, – keistas aliuzijas nurodo lenkų europarlamentaras.

Premjeras Andrius Kubilius iškart jautriai atsiliepė į Lenkijos neigiamą reakciją dėl Konstitucinio Teismo nutarimo. Premjeras mėgins ieškoti kompromiso, kuris užgesintų gaisrą, kilusį Lietuvos ir Lenkijos dvišaliuose santykiuose. Išplatintame Vyriausybės pranešime remiamasi šiuolaikinės lietuvių kalbos gramatikos pamatų kūrėju Jonu Jablonskiu: „Su svetimų tautų vardais turėtume taip elgtis, kaip norėtume, kad jos, t.y. svetimosios tautos elgtųsi su mūsų pačių vardais“. A. Kubilius taip pat užsimena, kad kreipimasis į Strasbūrą galbūt išeits į naudą Lietuvai. „Sprendžiant nelietuviškų vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos dokumentuose klausimą reikia turėti omenyje, kad žmogaus teisę į savo vardo ir pavardės autentiškumą gina Europos Žmogaus Teisių Teismas“, – teigiama Vyriausybės pranešime.

Atsiliepdamas į Lenkijoje keliamą triukšmą dėl tariamo lenkiškų pavardžių rašymo varžymo, europarlamentaras Vytautas Landsbergis pastebėjo: „Pyktis – blogas patarėjas, užtat gera priemonė pakenkti santykiams. Skambūs pareiškimai Lenkijos spaudoje, kad Lietuva šiokia ir tokia, neliudija nei apie kaimynų, būtent Lietuvos, teisinės santvarkos supratimą, nei apie pykstančiųjų ir grūmojančiųjų politinį įžvalgumą. <...> Kai kurių lenkų politikų pasinešimas rauti kuolus kaimiečių stiliaus muštynėms Europos Parlamente, o juolab anksčiau skelbtos ir įgyvendinamos dviejų šalių strateginės partnerystės laidojimai atrodo nekaip. Strateginę partnerystę supratom ne kaip dovanėlę vargšei Lietuvai, o kaip sveiką požiūrį: tarptautinis Lietuvos saugumas yra Lenkijos saugumas, ir atvirkščiai. Todėl turim eiti išvien. Ir mūsų susitaikymas lenkui popiežiui laiminant buvo reikšmingas Europai. Naujojoje Europoje darėsi vis labiau matomas ir istorinis Abiejų Tautų Respublikos vaidmuo, siejamas net su Europos Sąjungos, europinio konstitucingumo ištakomis. Šiaip ar taip, o turėjom bendrą ir Europoje pirmą konstituciją. Dabar jos dvi, ir abi gerbtinos, kad ir ką sakytų apie valstybines kalbas“.

Tuo tarpu Lietuvos Sąjūdis pasisako tik už lietuviškos abėcėlės vartojimą. Lietuvos Sąjūdžio tarybos pirmininkas Seimo narys Rytas Kupčinskas atvirame laiške 2007 metais, prieštaraudamas tuometinio prezidento V. Adamkaus duotiems pažadams lenkiškas pavardes ir vardus LR dokumentuose pradėti rašyti lenkiškomis raidėmis, rašė: tai nekonstitucinis ir nemotyvuotas pažadas, nes įstatymus priima LR Seimas. Toks siūlymas yra žalingas tautai ir valstybei, nes ir taip 70 proc. lietuvių pavardžių jau yra sulenkintos. Mūsų abėcėlės kūrėjai čekiškas raides su papildomais diakritiniais ženklais įsivedė specialiai tam, kad skirtųsi nuo lenkiškų. Tai, ką sukūrė ir apgynė mūsų šviesuoliai Rusijos imperijoje spaudos draudimo laikotarpiu, kentėję persekiojimus ir tremtį, neturi naikinti Lietuvos Respublikos vadovai, pažeisdami Konstituciją, įstatymus, tarptautines konvencijas ir valstybės interesus.

Už lietuviškų rašmenų išlaikymą pasisakė ir „Vilnijos“ draugijos pirmininkas dr. Kazimieras Garšva. 2007 metais jis parengė trijų puslapių raštą ir išsiuntė LR Prezidentui ir Seimo Pirmininkui. Jeigu būtų priimtas nelietuviškų rašmenų rašybą įtvirtinantis įstatymas, tai, anot šio kalbininko, prie lietuviškų 64 raidžių (didžiųjų ir mažųjų) tada prisidėtų dar apie 100 naujų raidžių: 14 – latvių kalbos, 15 – lenkų kalbos, 4 – vokiečių kalbos, kitos – estų, suomių, norvegų, olandų, švedų, ispanų, prancūzų, rumunų, čekų, vengrų ir kitų kalbų. Niekas iki šiol nesuskaičiavo ir nepaaiškino, kiek ir kokių naujų raidžių siūloma įvesti, kaip jas reikėtų tarti, kiek tai kainuotų ir kaip mums pakenktų, – teigė kalbininkas. Lietuviškoms raidėms tokioje abėcėlėje tapus mažuma, būtų sugriauta lietuvių kalbos sistema, Respublikos piliečiai taptų nepakankamai raštingi, ir jie negalėtų mokyti tautinių mažumų ir užsieniečių. Būtų sugriautos valstybės registrų, bibliotekų ir visos kitos sistemos. Tuo būtų nepatenkinta ne tik pagrindinė tautybė, davusi vardą valstybei, bet ir daugiau kaip pusė tautinių mažumų, kurios tos painiavos nenori, kurių net abėcėlė nebūtų panaudota (slavai, žydai, armėnai, gruzinai, kinai, arabai ir t.t.).

Savaime suprantama, nepaisant kai kurių tarpusavio nesusipratimų, netgi nepaisant istorinių nesusipratimų ir skriaudų, Lietuva ir Lenkija turi labai daug gražių istorinių pavyzdžių, kaip kartu teko gintis nuo bendrų priešų ir gyventi vienoje valstybėje. Tie faktai ir turi lydėti mus tolimesniame bendrame kaimyniškame gyvenime ir supratime.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija