„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2009 m. gruodžio 23 d., Nr.21 (200)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Besibaigiančių metų realijos ir ateities perpektyvos

Giedrius Grabauskas-Karoblis

2009 metai pasaulyje buvo didelių permainų ir išbandymų metai. Ekonominė krizė palietė daugelį pasaulio valstybių, tik krizės mastai skirtingi. Kai kuriose šalyse – Skandinavijos valstybėse, kaimyninėje Lenkijoje, Taivanyje ir kitur krizės poveikis jau beveik neutralizuotas. Tuo tarpu kai kuriose šalyse–Rumunijoje, Bulgarijoje, Latvijoje, Lietuvoje  ir kitur šie metai yra didžiulio ekonominio nuosmukio metai. Daugelio Lietuvos gyventojų pajamos šiemet smuko nuo 10 iki 30 procentų, nes atlyginimai mažėja daugelyje privačių bei ir valstybinių įstaigų.

Europos Sąjungos viduje vyksta daug aštrių diskusijų, tačiau toliau tęsiasi šios bendrijos integracijos procesai. Lisabonos sutartis, nepaisant įvairių kliūčių, bus įgyvendinama. Nuo 2010 metų sausio 1 dienos pusę metų ES bendrijai pirmininkaus Ispanija. Šios šalies pirmininkavimo pradžia susijusi ir su kitomis permainomis. Nuo 2010 metų pozicijas tarpusavyje derins Ispanija, Belgija ir Vengrija.  Tai naujas pirmininkavimo modelis, kurio tikslas– išlaikyti kuo didesnę pusiausvyrą ir stabilumą ES viduje. Pačios Ispanijos pavyzdys liudija, kad ekonominę ir politinę pažangą galima pasiekti per palyginus trumpą laikotarpį. Ispaniją ilgai po II pasaulinio karo valdė tironiškas Franko režimas. Tiesa, šio režimo negalima statyti į vieną gretą su nacistinės Vokietijos valdančiuoju režimu, bet Franko valdymas sukėlė ekonominę ir politinę stagnaciją. Daug ispanų 1950-1970 metais iš Ispanijos išvyko į įvairias Europos valstybes, JAV ir Kanadą. Kai kas išvyko net į Lotynų Amerikos šalis, daugiausia į Argentiną, Braziliją ir Urugvajų. Po Franko mirties 1975 metais Ispanijoje prasidėjo demokratinės permainos.  Šiuo metu Ispanijoje egzistuoja stabili socialinė sistema. Šalies gyventojams, kurių gaunamos pajamos per mėnesį siekia mažiau 1100 eurų, mokamos ir 200 eurų socialinės išmokos. Ispanija yra valstybė, kurioje gerai išvystytas žemės ūkis.

Žvelgiant į Ispanijos užsienio politikos kryptis, galime pastebėti, kad ši šalis palaiko minimalius ryšius su dauguma Rytų Europos valstybių. Ispanijos santykiai su Šiaurės Afrikos ir Lotynų Amerikos valstybėmis irgi yra labai glaudūs. Bet Lietuvos ekonominiai ir politiniai ryšiai su Ispanija nėra glaudūs.Tiesa, per paskutinius penkerius metus išaugo prekybos su Ispanija apimtys. Šiek tiek tai įtakoja situacija, kad Ispanijoje gyvena viena didžiausių lietuvių emigrantų bendruomenių (manoma, kad ne mažiau 100 tūkstančių žmonių).

Tuo tarpu kaimyninėje Italijoje padėtis gerokai prastesnė. Korumpuota Silvijo Berluskonio vyriausybė niekaip nesugeba susidoroti su krizės padariniais, atskiri ministrai ir įtakingi valdžios veikėjai vis patenka į korupcijos skandalus. O itin dideli ekonominiai ir socialiniai skirtumai tarp Šiurės ir Pietų Italijos, vietos ekonomistų teigimu, ir ateityje gali išlikti, kaip didelis šios šalies vystymosi stabdys.

Kaimyninėje Rusijoje, kurioje korupcijos mastai didžiuliai, šiais metais kilo daug korupcijos skandalų. Į vieno tokio skandalo smaigalį pateko ir Lietuvoje dažnai besilankantis dirigentas Valerijus Gergijevas. Šis G. Kėvišo proteguojamas veikėjas yra kaltinamas išgrobstęs didžiules Marijos teatro, kuriam jis vadovauja, lėšas. V. Gergijevo byla buvo nemenka staigmena, nes jis palaiko artimus ryšius su kai kuriais aukšto rango Kremliaus pareigūnais. Į korupcijos voratinklius yra įsipainioję tie, kurie patys turėtų saugoti visuomenę nuo korupcijos užkrato – FSB pareigūnai, atsakingi milicijos pareigūnai, teisėjai. Konkrečių FSB pareigūnų bylos liudija, kad šie jėgos veikėjai savo veikloje nesibodi ne tik kyšių ėmimo, bet ir kitų nusikaltimų vykdymo – sukčiavimų, finansinių aferų, reketo. Tai parodo generolo A. Bulbovo, pulkininko J. Naumovo bylos. Generolas A. Bulbovas per savo firmą „Nemezidę“ sugebėjo apgaulės būdu užvaldyti apie 20 milijonų dolerių. O pulkininkas J. Naumovas kartu su grupe taip vadinamų „juodųjų reiderių“ (profesionalių turto užgrobėjų) užvaldė net kelias pelninga įmones. Jie buvo suimti, tačiau paskutiniu metu byla sustabdyta, o už grotų atsidūrė ją tyrę pareigūnai. Teigiama, kad J. Naumovas sugebėjo pasinaudoti savo ryšiais aukščiausio rango Rusijos vadovų tarpe. Toks FSB veikėjų įžūlumas nestebina. Iš KGB-FSB struktūrų kilę premjeras Vladimiras Putinas ir artimiausias jo bendražygis Igoris Sečinas yra įsipainioję į įvairias tamsias istorijas (dar nuo tų laikų, kai jie dirbo Peterburgo merijoje, t. y. nuo 1991-1996 metų). Įtakingiausi valdžios veikėjai yra kagėbistų kolektyvinių sodų kooperatyvo „Ozero“ vasarnamių kaimynai – V. Putinas, Sečinas, S. Naryškinas, V. Jakuninas, S. Fursenka, broliai Kovalčiukai ir dar keliolika buvusių KGB pareigūnų, dabar užimančių itin aukštas pareigas Rusijos valdžioje ir verslo struktūrose. Kartu su jais veikia jų bendražygiai iš KGB laikų, valdantys „Ozero“ kaimynų – V. Putino, I. Sečino ir V. Jakunino įkurtas verslo struktūras (G. Timčenka, A. Rutenbergas ir kiti.) Broliai Kovalčiukai kontroliuoja stambų banką „Rosija“, o Putino tarnybos bendražygis iš Vokietijos laikų Andrejus Akimovas – Gazprombanką“. J. Felštinskio ir V. Pribylovskio knygoje „Operacija „Įpėdinis“ teigiama: „Pagal įvairius rodiklius Rusija atsidūrė kažkur tarp Lotynų Amerikos ir Afrikos. Meksika Rusijai yra kol kas nepasiekiamas ekonominio išsivystymo, demokratijos ir gerovės pavyzdys. Kol kas smarkiai atsiliekame nuo Meksikos ir Kolumbijos, ir dreifuojame netoli Nigerijos. Formaliai Rusijoje nėra turto cenzo, norint užimti aukšto rango pareigas valstybės tarnyboje. Tačiau faktiškai turto cenzas egzistuoja. Apie mūsų oligarchiją galima drąsiai teigti, kad ji yra pirmiausia nomenklatūrinė, o ne sakysime, finansinė oligarchija. Lemia ne asmeninai gabumai, o ryšiai su valdžia ir sugebėjimai išlaviruoti šiuo sudėtingu turto perdalijimo laikotarpiu. R. Abramovičius, O. Deripaska ir N. Chloponinas – tipiški tokios oligarchijos atstovai.

B. Jelcino laikais bene įtakingiausias buvo Černomyrdino ir Viachirevo vadovaujamas naftininkų-dujininkų klanas. Su juo nuožmiai konkuravo Koržakovo-Soskoveco grupuotė. Jelcino laikais susikūrė ir įgijo didelę įtaką ir Maskvos mero J. Lužkovo vadovaujamas klanas. Jau Jelcino valdymo pabaigoje didžiausią įtaką įgijo vadinamoji „Šeima“ – įtakingas verslo magnatų ir valdininkų klanas, kuriam priklausė ir Deripaska, Jelcino dukra T. Djačenko ir jos sugyventinis V. Jumaševas. Ir kai kuriuose regionuose įsitvirtino galingi klanai – Šaimijevo klanas Tatarstane, Rachimovo –  Baškirijoje, Iliumžinovo – Kalmukijoje, Jakovlevo – Peterburge. Po 2000 metų  Rusijoje įsigalėjo čekistų klanai, ir jie nėra visagaliai. Nors čekistai bandė nuversti Rachimovo režimą Baškirijoje ir Iliumžinovo režimą Kalmukijoje, bet jie nesugebėjo to padaryti“.

Kai padėtis Rusijoje tokia dviprasmė, nenuostabu, kad kai kurie verslininkai, norėdami išspręsti tarpusavio nesutarimus, net nesikreipia į oficialias teisėsaugos instancijas ar teismus. Jie dažnai kreipiasi į įtakingus kriminalinius lyderius – vadinamus „vory v zakonie“ (įteisinti vagys).

Kaimyninėje Latvijoje išlieka nestabili ekonominė ir politinė padėtis. Šalies biudžete katastrofiškai trūksta lėšų, o Latvijos politinėje padangėje daug intrigų ir nusivylimo ženklų. Visai sumenko buvusio premjero E. Repšės ir jo „Naujojo laiko“ partijos pozicijos. Galutinai paaiškėjo, kad šią partiją finansavo vienas iš įtakingiausių Rusijos kriminalinių lyderių G. Lučianskis ir keli Latvijos oligarchai. Latvijoje dažnai lankosi generolas A. Pereligynas – vienas iš Kremliaus emisarų. Šiuo metu A. Perelyginas oficialiai užima Maskvos mero J. Lužkovo patarėjo saugumo klausimais pareigas. Bet iš tiesų Perelyginas dažnai lankosi Rygoje ir čia bendrauja su savo patikėtiniais – vietos oligarchais ir korumpuotais politikais. Pernelyg drastiški vyriausybės žingsniai mažinti ir taip jau nedideles pensijas susilaukė griežto teismo sprendimo. Gruodžio 21 dieną Latvijos Konstitucinis teismas(KT) priėmė sprendimą dėl vyriausybės nutarimo, kuriuo nuo šių metų liepos pensijos buvo sumažintos 10 procentų, o dirbantiems pensininkams 70 procentų . KT nusprendė, kad šis vyriausybės nutarimas yra neteisėtas. Teismas leido vyriausybei iki pavasario mokėti sumažintas pensijas, o nuo kovo mėnesio jos  turi būti mokamos tokio pat dydžio, kaip iki liepos mėnesio sumažinimo. KT nutarime pabrėžiama, kad valstybė negarantuoja konkretaus dydžio socialinio aprūpinimo, bet privalo užtikrinti socialinį saugumą.

XX amžiaus paskutiniuose dešimtmečiuose ir XXI amžiaus pirmajame dešimtmetyje buvo sugriauti mitai, kad neva demokratijos įsigalėjimas už Europos ir Šiaurės Amerikos beveik neįmanomas. 1987-2002 metais esminės demokratinės permainos palietė kai kurias Pietų Azijos valstybes – Pietų Korėją, Taivanį,Tailandą, Kambodžą. O  kai kuriose Karibų jūros regiono šalyse demokratija jau įleido gilias šaknis. Lotynų Amerikos regione pasibaigė daugelį metų trukęs karinių perversmų laikotarpis. Kai kuriose Lotynų Amerikos šalyse – pirmiausia Urugvajuje ir Čilėje pavyko pažaboti korupciją ir pasiekti gana aukštą socialinės gerovės lygį. Neabejotina, kad pasaulyje vis didesnę ekonomę ir politinę įtaką įgis kai kurios Azijos šalys – Kinija, Indija, Taivanis, Pietų Korėja, Singapūras, Malaizija. Būtent Malaizijos pavyzdys įkvepiantis. Šios šalies BVP siekia 12700 dolerių vienam gyventojui ( artimas keliolikai Europos valstybių). Per tris dešimtmečius ši valstybę iš agrarinės atsilikusios šalies išsivystė į pramoninę šalį. Malaizijoje gerai išvystyta elektronikos pramonė (televizorių, kompiuterių, spausdintuvų ir jų detalių gamyba), metalurgijos pramonė bei specifinė gamybos šaka – pieštukų gamyba (pieštukai iš Malaizijos importuojami į daugelį Europos, Šiaurės ir Pietų Amerikos šalių).

Rusija artėja link lemtingos kryžkelės. Yra du galimi šios galingos kaimynės ateities vystymosi scenarijai. Pagal vieną iš jų, Rusija toliau stiprins savo karinę galią, tęs agresyvią užsienio politiką.Tokiu atveju ir šalies viduje ir toliau klestės masinės represijos, kitaminčių persekiojimai, galutinai įsivyraus brežnevizmą primenanti stagnacija. Tačiau egzistuoja ir kitas, labiau optimistinis Rusijos ateities scenarijus. Jei artimiausių dviejų dešimtmečių bėgyje demokratiniai procesai stiprės,o šalies pakraščiuose tęsis nacionalinio išsivadavimo judėjimų procesai, tai jie neišvengiamai atves link esminių demokratinių permainų. Be abejo, tokiu atveju vietoj dabartinės Rusijos egzistuos ne viena, o mažiausiai kelios ar net keliolika valstybių.

Kokios gi artimiausios Lietuvos perspektyvos? Galime pastebėti, kad ir Lietuvoje vis ryškesnė šešėlinės ekonomikos įtaka. 1992-2004 metais Lietuva pasižymėjo kaip šalis, į kurią buvo įvežama didžiuliai kiekiai kontrabandinio spirito ir cigarečių. Didelė dalis šių įvežamų kontrabandinių prekių vėliau iškeliaudavo į kitas valstybes. 2004-2006 metais kontrabandos apimtys Lietuvoje sumažėjo, sumažėjo ir mokesčių vengimo ir nelegalaus darbo atvejų. Bet nuo šių metų pradžios šešėlinis verslas mūsų šalyje vėl įgijo naują kvėpavimą – sparčiai didėja kontrabandos mastai, o atlyginimai „vokeliuose“  tampa kasdienybe. Prognozuojama, kad nemažai mūsų šalies įmonių bankrutuos, o nedarbo lygis kitais metais kils iki 20 procentų. Tai labai skaudus valstybei ekonominis rodiklis. Jei žvelgsime vien tik į paviršutinius ekonomikos rodiklius, Lietuvoje išliks pažangą stabdanti oligarchinė santvarka, o tai pagerėjimui vilčių neteikia. Galbūt tik  2011-2012 metų sandūroje Lietuvos ekonomika kiek atsigaus. Pensijos bus padidintos 50-100 litų, o algos – 100-300 litų. Bet tai situacijos iš esmės nepakeis. Kur kas daugiau reikėtų tikėtis iš galimos valdymo pertvarkos bei korupcijos pažabojimo. Oligarchijos ir korupcijos pažabojimas padėjo iš nuosmukio pakilti Lenkijai, Slovakijai, Taivaniui, Urugvajui ir daugeliui kitų pasaulio valstybių.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija