„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2009 m. gruodžio 23 d., Nr.21 (200)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Kas nugriovė Berlyno sieną

Vilius Bražėnas

Berlyno sienos fragmentas
Stasio POVILAIČIO nuotrauka

Tarp gausybės jubiliejinių 2009 metų iškilusių ir logiškų bei aiškių atsakymų reikalaujančių klausimų yra Berlyno sienos griūties klausimas.

Yra nemaža kandidatų, prisiimančių nuopelnus už šios sienos griūtį. Ko gero, kad ir netiesiogiai, daugelis kandidatų yra teisūs. Tarp labiausiai prie griūties prisidėjusių, žinoma, yra kovojusieji su raudonąja tironija ir sovietinę okupaciją ginklu, sukilimais Gulage, politiniu bei dvasiniu pasipriešinimu sovietinei tironijai ir okupacijoms. Tačiau galima teigti, jog sieną po savo griuvėsiais palaidojo sovietų imperija. Kaip po užsitęsusio lietaus įmirkusios šlaito žemės slinktis nuverčia pakalnėje stovinčius pastatus, taip ir sienos griūtis nulėmė tolimesnę sovietų imperijos griūtį.

Tačiau tai neatsako į aiškų klausimą: kodėl pusės milijono Raudonosios armijos okupaciniai daliniai Rytų Vokietijoje nepajudino piršto tikriems sienos griovėjams sustabdyti? Jie galėjo lengvai nuvaikyti jaunuolius, pradėjusius lyg geniai plaktukais kalti sienos plytas.

Į aiškų klausimą gan aiškiai klausimu atsako Lenino dvasia: „Negi pamiršote NEP-ą – Naująją ekonominę politiką!? Tuomi (žingsnis atgal, du žingsniai pirmyn) išgelbėjau nuo pat pirmos dienos griūti pradėjusią Rusiją. Paskelbęs, jog grįžtu prie (vis dėlto „naujos“) laisvos „ekonominės politikos“, apgavau Vakarų ekonomistus, tuoj pat pasišovusius investuoti į „pelningą“ revoliucinės Rusijos ekonomiją“. O tarp politikų ir žurnalistų ir tada buvo gausu troškusių būti apgautiems, kaip pritvinkusi karvė trokšta veršiuko žindimo. Pagaliau, nors daug apie tai rašyta ir kalbėta, kad būta NKVD majoro Anatolijaus Golycino, atrodo nepasiekė net laikraščiuose rašančių kai kurių „bendražygių“. 1961 metais jis perbėgo į Vakarus ir, remdamasis NKVD Planavimo skyriaus slapta informacija, parašė dvi knygas anglų kalba – „Nauji melai vietoj senų“ ir „Perestroikos apgaulė“. 1984 metų knygoje (ketveri metai iki istorinių įvykių!) Golycinas išpranašavo Berlyno sienos griūtį ir Vokietijos suvienijimą.

Tad sieną iš tikrųjų nugriovė tas, kas ją pastatė, – komunizmas. Nes tai buvo, pasak Golycino, vienas iš jau 1959 metais numatytų žingsnių griūvančiai SSRS imperijai išgelbėti. Įdomu, o gal įsidėmėtina, kad buvo išpranašautas ir Lenkijos „Solidarumo“ organizavimas. Mano naujausioje knygoje „Priminimai bendražygiams“ yra straipsnis „Demokratija“ ir „kapitalizmas“ – pagal KGB planą“.

Į sovietų imperijos griūtį vedė daugelis protinių ir medžiaginių kelrodžių. Pirmiausia tai, kad bolševizmas buvo ir yra utopijos sienų pastatas, pastatytas ant melo pamatų, paklotų ant idėjinio smėlio kupsto, sucementuotų istorijai neatspariu teroro baimės cementu. Pagal A. Golyciną, griūties signalus pajutę NKVD planuotojai nuogą tikrovę pristatė KP Centro Komitetui jau 1959 metais.

Po to dalis KGB išteklių buvo nukreipta nuo šnipinėjimo ir teroro į sovietijos įvaizdžio pakeitimą, NEP-o pavyzdžiu sudarant demokratėjimo ir kapitalėjimo įspūdį. Tam buvo prie KGB įsteigtas Dezinformacijos skyrius – „D“. Tuo buvo siekiama padidinti ir taip jau didelę Vakarų ekonominę pagalbą, kad išgelbėtų SSRS nuo artėjančio susmukimo.

Tai neišvengiamai prisidėjo prie teroro baimės dilinimo ir, kaip yra nurodęs publicistas žurnalo „Varpas“ redaktorius Algimantas Zolubas, įvairių sričių darbininkų ir Gulago kalinių darbo našumo nuosmukio.

Savo kalbose amerikiečiams nurodydavau, kad žemės ūkyje pagaminti tiek maisto, kiek gamina vienas amerikietis, reikia 19 (devyniolikos!) sovietinių žemės ūkio darbininkų. Tad duodami Maskvai palankias paskolas Vakarų maistui pirkti ar žemiau savikainos parduodami sovietijai grūdus, amerikiečiai (santykiu 1 prieš 19) tūkstančius sovietinių darbininkų iš žemės ūkio nukreipė į ginklų gamybą.

Todėl, pagal A. Golycino informaciją, Maskva palaipsniui keisdama savo įvaizdį, priartėjo prie „Perestroikos“. Pasirodo, kad tai nebuvo lengvai įvykdomas projektas. Net padėtį gerai supratęs popiežius Jonas Paulius II nurodė prancūzui žurnalistui: „Gorbačiovas gavo neįmanomą uždavinį: pakeisti Sovietų Sąjungos įvaizdį nepakeisdamas sistemos“.

Čia į akivaizdų pasaulio istorijos kūrimą įsiterpė lietuvių tauta. Ji, išėjusi iš partizanų bunkerių ir pogrindžio spaustuvių, atsistojo Baltijos kelyje, Kovo 11-ąją iškėlė Trispalvę Gedimino Kalne, atstatė didmoterių ir didvyrių krūtines prieš sovietų tankų patrankas ir kulkosvaidžius legendinę Sausio 13-ąją.

Apie tai su pasididžiavimu skaitys ateinančių mūsų tautos kartų jaunimas. Tai, deja, priklausys nuo to, ar mūsų kartos inteligentai (mokantys skaityti ir rašyti lietuviai), 1918-jų metų inteligentų pavyzdžiu, atliks tautinę, patriotinę, pilietinę pareigą apsišviesti ir apšviesti savą aplinką, kad galėtų tiesioginiai ar netiesioginiai dalyvauti Valstybės valdyme.

Nenuvilkime Vinco Kudirkos, neišsemkime stiprybės šaltinių nepapildę jų savais darbais – Tėvynei Lietuvai.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija