„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2011 m. kovo 23 d., Nr.6 (228)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Rusai myli Staliną ir nekenčia Gorbačiovo

Rusų žurnalistas Leonidas Mlečinas

Žymus rusų žurnalistas Leonidas Mlečinas yra parašęs nemažai analitinių knygų apie Sovietų Sąjungos ir Rusijos slaptųjų tarnybų intrigas. Neseniai vienoje Rusijos televizijos laidoje L. Mlečiną kalbinusi žurnalistė Olga Žuravliova domėjosi, kaip jis vertina prancūzų nusiteikimą už piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi teisti prezidentą Žaką Širaką, kaip derėtų vertinti ministrus, kurie turi laiko rašyti mokslines disertacijas, kodėl vis dar Rusijoje garbinamas Stalinas, o Michailas Gorbačiovas keikiamas... Pateikiame sutrumpintą pokalbio variantą.  

Žurnalistė Olga Žuravliova priminė, kad buvęs Prancūzijos  prezidentas Žakas Širakas teisiamas dėl to, kad eidamas Paryžiaus mero pareigas galimai piktnaudžiavo tarnybine padėtimi. Tai pirmas atvejis Prancūzijos istorijoje, kai į teismą perduodama buvusio aukščiausiojo šalies vadovo byla. Laidos vedėja klausė, ar iš šios bylos turės naudos Prancūzija ir piliečiai.

Politikos ekspertas L. Mlečinas priminė, kad Ž. Širakui pretenzijos dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi ir nesąžiningo finansų panaudojimo buvo keliamos jam dar einant Paryžiaus mero pareigas. Mat Paryžiaus merija bent jau tuo metu tapo labai didele ir sudėtinga biurokratine struktūra, kurioje išties keistai manipuliuota milžiniškais finansais. Bet prancūzai, kaip ir rusai, atlaidžiai žiūri į valstybinius pinigus savo reikmėms naudojančius valdininkus. Prancūzai buvo atlaidūs ir Ž. Širakui, kuris jau tada mėgo prabangą, privilegijas ir patogumus. L. Mlečinas stebisi, kad taip ilgai Ž. Širakui pavyko išvengti politinės ir teisinės atsakomybės, tačiau kartu yra sveikintina, kad medžiaga perduota teismui ne paskubomis, o iš lėto, pasvėrus kiekvieno kaltinimo vertę. Juk tai – labai sudėtingas žingsnis. Beje, visos baudžiamosios bylos, kuriose narpliojami kaltinimai dėl korupcijos ar piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi, sudėtingos. Kartais sunku nustatyti, kur neperžengtos įstatymo ribos, o kur jau akivaizdi vagystė. Pasak L. Mlečino, tik Rusijoje galimi spontaniški sprendimai.

L. Mlečino įsitikinimu, Ž. Širakas buvo tikrai geras Paryžiaus meras ir kiek prastesnis Prancūzijos prezidentas. Ž. Širaką iki šiol daug kas palankiai vertina ir jaučia jam simpatijas. Bet teisingumas vis tiek turi būti aukščiau visko. Tik griežtai laikantis šio principo įmanoma valstybėje sukurti normalias gyvenimo sąlygas. Tuo vadovaujasi Prancūzija, teisdama savo buvusį lyderį už finansinius nusižengimus.

Štai Japonijoje atsistatydino užsienio reikalų ministras, nes žiniasklaida išsiaiškino, kad į jo rinkimų fondą kažkas pervedė neaiškių, nedeklaruotų pinigų. Rusų akimis žiūrint, suma labai menka – kelios kapeikos. Ir vis dėlto Japonijos diplomatijos šefas nedelsiant atsistatydino. Japoniška moralė ir garbės samprata – labai griežtos. Net jei tu pats nieko blogo ar aplaidaus nepadarei, jei dėl smulkmenos nusikalto tik kažkas iš tavo aplinkos, tu vis tiek privalai pasitraukti.

Panaši nuostata vyrauja ir Vokietijoje. Ten savo posto gynybos ministras neteko tik dėl to, kad jo disertacijoje priekabūs žurnalistai po kai kuriais teiginiais pasigedo nuorodų. Vaizdžiai tariant, tie teiginiai buvo nurašyti iš kitur, tačiau nuorodų į pirminius šaltinius nebūta. Žodžiu, darbas priminė plagiatą. Ir dėl to karo ministras pasitraukė iš posto.

Laidos vedėja pateikė ir laidos žiūrovo klausimą, kaip L. Mlečinas vertina tuos Rusijos ministrus, politikus, valdininkus, kurie masiškai rašo disertacijas, jas sėkmingai apsigina ir tampa mokslo daktarais?..

L. Mlečino nuostata buvo kategoriška. Jis blogai vertina tokius mokslo daktarus ir daktarėlius. Parašyti disertaciją – labai sudėtingas, daug laiko ir jėgų reikalaujantis užsiėmimas. Jei ministras apsigynė daktaro disertaciją, tai reiškia, kad jis neatliko savo kaip ministro pareigų arba disertaciją kažkas už jį parašė. Ir vienu, ir kitu atveju skandalas. Tačiau rusai kažkodėl labai atlaidūs ne tik tokiems „mokslo daktarams“, bet ir finansiniams aferistams, į valdžią besibraunantiems nusikaltėliams, apsivogusiems, susikompromitavusiems parlamentarams. L. Mlečino žodžiais tariant, prancūzai senuką Ž. Širaką pasodino į kaltinamųjų suolą tam, kad pamokytų būsimuosius merus ir prezidentus. Rusijoje nuo visuomenės niekas nepriklauso. Ką sodinti, o ko pasigailėti sprendžia tik valdžia.

Ypač įdomus buvo L. Mlečino atsakymas į klausimą, kodėl rusai myli Staliną, o Gorbačiovą deda į šuns dienas. Visos apklausos byloja, kad apie 70 proc. Rusijos gyventojų Josifą Staliną laiko didžiu vadovu, o Gorbį vadina didžiausiu nevykėliu, sugriovusiu Sovietų Sąjungą.

L. Mlečinas pabrėžė: priežastis suvokti įmanoma tik įsigilinus į Rusijos istoriją nuo Ivano Rūsčiojo valdymo laikų. „Jei kalbėtume labai paviršutiniškai ir apibendrinančiai, tai rusai mano turį tik vieną rimtą sėkmę, kuria galima didžiuotis be išlygų. Tai – pergalė Antrajame pasauliniame kare 1945 metais, – sakė L. Mlečinas. – Ir tikriausiai tokia nuostata yra teisinga. Daugiau mes lyg ir neturime kuo pasigirti. Bet 1945-ųjų pergalė susijusi būtent su Stalino vardu. Ir šį sąryšį šiandien bandoma dar labiau išryškinti. Esą būtent Stalinas sukūrė galingą imperiją, kurios bijojo visas pasaulis. Tik šitaip tvirtinantys išminčiai kažkodėl nepaaiškino, kuo mums naudinga tokia baimė? Bet visiems nusispjauti, kad toji baimė, su kuria į mus žvelgia pasaulis, mums nepadeda gyventi, o tik kenkia. Tarsi toji baimė būtų kažkoks didžiausias pasiekimas.“

L. Mlečino manymu, tas jausmas, jog kadaise būta imperijos, prieš kurią drebėjo daug galingiausių pasaulio valstybių, tarsi kompensuoja nepriteklius, nepatogumus, vargus ir netektis, kurias rusų tauta patyrė per paskutiniuosius keletą dešimtmečių. Akivaizdu, kad šiandien rusai jaučia didelį nusivylimą ir kartėlį dėl esamos padėties. Labai rimtą nusivylimą. Jie neturi jokios vilties, kad galbūt rytoj bus bent kiek geriau ir šviesiau. Ir toji rusiška neviltis L. Mlečiną labai baugina. Rusijos žmonės nemato jokių perspektyvų, todėl jie pradeda žavėtis tuo, kas jiems buvo kalama į galvas per pastaruosius dešimtmečius. Todėl nereikia stebėtis, jog daugiau nei pusė rusų Staliną vis dar laiko didvyriu. Beje, šalyje tvyro milžiniškas nusivylimas, nepaisant aukštų Rusijos premjero Vladimiro Putino ir Rusijos prezidento Dmitrijaus Medvedevo reitingų. Be to, rusai nuolat nesiliauja ieškoję, kas kaltas dėl šalį užgriuvusių bėdų. Kai tik atsiras perspektyvų pasistūmėti į priekį, kaltųjų paieškos nusilps. Tuo įsitikinęs L. Mlečinas.

Laidos svečias taip pat pastebėjo, jog rusai, siekiantys padaryti politinę karjerą ar kaip valdininkai ar tarnautojai, neturi jokių galimybių realizuoti savo tikslų. Opozicija Rusijoje – maža. Joje – tie patys opozicionieriai, kurie disidentais buvo ir prieš dešimt, ir prieš trisdešimt metų. Norintys įsilieti į opozicijos gretas jaunieji rusai jaučia čia pat pralaimėsią. Jiems bus be galo sunku rasti savąją nišą tarp šiandien opozicijoje esančiųjų. O ir pats opozicionieriaus statusas – ne itin viliojantis. Rusijoje opozicijos atstovas nūnai gali būti sumuštas Maniežo aikštėje arba uždarytas kalėjime. Kitokių privilegijų jis neturi. Tapti deputatu, ministru – jokių šansų.

Tačiau labai panašiai jaučiasi ir tie jaunieji rusai, kurie, pasak L. Mlečino, norėtų karjerą padaryti Prezidentūroje, Valstybės Dūmoje arba ministerijose, departamentuose. Visos vietos ten seniai užimtos. Ten sėdintys valdininkai, deputatai, patarėjai  nusiteikę nesitraukti iki žilos senatvės. Žodžiu, kadrų liftas Rusijoje beviltiškai įstrigęs. „Į Rusijos  ministeriją ar departamentą neateisi su savo programa, patobulinimais, naujais, šviežiais įstatymais. Ten tavęs niekas neįsileis“, – kalbėjo L. Mlečinas.

Jis taip pat pabrėžė, kad jaunas žmogus Rusijoje negali padaryti net verslininko karjeros. „Jei nori tapti turtingu, privalai šlietis prie ko nors, ieškoti užuovėjos, vadinamojo „stogo“. O vadinamasis „stogas“ – ne itin patrauklus, ne itin sąžiningas. Štai tokia šiandieninė Rusija, kurioje nėra perspektyvų. Niekam. Išskyrus saujelei pateptųjų“, – apgailestavo laidos svečias.

Pasak L. Mlečino, turint omenyje visus šiuos dalykus nenuostabu, kad rusai nekenčia Gorbio. Gorbis sugriovė Sovietų Sąjungą ir nieko nedavė mainais. Rusai manė, kad griūnant sovietiniam totalitarizmui jie labai greitai išsivaduos iš nemalonumų, kurie juos persekioja. Tačiau atsitiko taip, kaip atsitiko: nei po mėnesio, nei po pusmečio, nei po dešimties metų problemų nesumažėjo. Negerovių tik padaugėjo. Štai ir ieškoma atpirkimo ožio. O kad Michailas Sergejevičius į rankas įbruko patį svarbiausią dalyką – laisvę, dauguma rusų nepajėgia suvokti ir įvertinti. Juk M. Gorbačiovas galėjo laisvės ir neduoti – būtų pasiuntęs tankus, ir šiandien rusai gyventų, matyt, labai panašiai, kaip arabai Tunise, Egipte ar Libijoje.

Didžiausia Rusijos bėda, kad jos gyventojai atpratinti laisvai mąstyti ir veikti savarankiškai, be valdžios nurodymų. Rusijoje šimtmečiais bandyta užgniaužti norą mąstyti, kurti, tapti atsakingais už savo ateitį. Rusai nebemoka pasirūpinti savimi, savo šeima, esant reikalui, drąsiai ginti savo politinius ir ekonominius interesus. Rusai jau nebemoka susitarti tarpusavyje, bendradarbiauti vienas su kitu. Rusai išmokyti tartis ir bendradarbiauti tik su valdžia, tiksliau tariant – vertikaliai. Horizontalūs santykiai rusams – tamsus miškas. Kaip Rusija gali judėti į priekį, jei jos žmonės nesugeba susitarti tarpusavyje net dėl smulkmenų. Pavyzdžiui, statant mokyklą ar ligoninę. Toji kova dėl Chiminskio miško – tik reta išimtis, patvirtinanti niūrią taisyklę. Ir dėl to, pasak žurnalisto, kaltas tikrai ne nacionalinis charakteris, o istorinės traumos, neleidžiančios Rusijai tvirčiau atsistoti ant kojų. L. Mlečinas yra pastebėjęs, kad išvažiavę į JAV arba Vakarų Europą rusai pasiekia svaiginančių aukštumų. Rusijoje gyvenę vos ne kaip skurdžiai, demokratinėse Vakarų šalyse jie stebėtinai greitai kopia karjeros laiptais. Žodžiu, Rusijoje labai mažai galimybių saviraiškai. Atkreiptinas dėmesys į Nobelio premijos laureatus. Štai Nobelio premijos laureatai kinai šias premijas gavo dirbdami Amerikoje, o ne Kinijoje, nes JAV sukurtos idealios sąlygos individualiai saviraiškai. Deja, Rusija lygiuojasi į Kiniją, o ne į Jungtines Valstijas.

O gal pati rusų tauta persisunkusi vergiškos psichologijos? L. Mlečino įsitikinimu, vergiškumas čia niekuo dėtas. Rusijoje tiesiog nėra tradicijų, kurios skatintų saviraišką, darbštumą. Rusijoje nėra įpročio imtis atsakomybės už savo veiksmus. Rusai atpratinti patys ieškoti galimų išeičių. Jie pirmiausia žiūri, ką jiems pasakys valdžia. Žodžiu, rusiškas charakteris nėra blogesnis už prancūzišką, amerikietišką ar vokišką. Įgimtą rusų norą dirbti savarankiškai pradėjo slopinti dar Ivano Rūsčiojo laikais. Sugebėjimą tartis ir susitarti, įprotį laikytis nustatytų žaidimo taisyklių, norą pačiam kurti ir susikurti savo gerovę naikino ir carai, ir revoliucionieriai, ir gensekai. Kas čia kaltas – ne taip jau ir svarbu. Svarbiausia suvokti, jog būtina keistis. Deja, šiandieninė Rusijos santvarka savarankiškumo neugdo.

O jeigu Rusijoje surengti Niurnbergo teismą stalinizmui? Į šį klausimą L. Mlečinas atsakė šitaip: „Toks teismas būtų prasmingas, jei pagrindinės jo tezės atsidurtų mokykliniuose vadovėliuose“. Juk visuomenės auklėjimas prasideda būtent mokyklos suole. To, ko nepažinsi ir nesuvoksi būdamas moksleiviu, nesuvoksi niekada. Apmaudu, bet šiandieniniuose Rusijos istorijos vadovėliuose stalinizmas nei smerkiamas, nei kritikuojamas. Taigi auga naujoji karta, kuri Staliną laiko padoriu, sąžiningu, moraliu valstybės vadovu.

Čia dar viena akivaizdi Rusijos bėda: rusai savo vaikų nemoko būti moraliais, padoriais, šalies istoriją giliai suvokiančiais piliečiais. Todėl naujoji karta nesuvoks Rusijos tragizmo ir nemokės suprasti, iš kur atėjo blogis.

Parengė Gintaras Visockas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija