„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2011 m. balandžio 6 d., Nr.7 (229)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Apie pareigą tėvynei išrikiuoti raitelius

Minint publicisto, politologo, kovotojo Viliaus Bražėno 98-ąsias gimimo metines

Vilius Bražėnas (1913–2010)
Ričardo ŠAKNIO nuotrauka

Neiškenčiu nepataręs Lietuvos inteligentijai dėti pastangas dekolonizuoti nuo sovietinės kolonizacijos likučių tautos dvasią, kas palengvintų ir kitų problemų sprendimą. Tai būtų pareiga ypač tų, kurie savanoriškai ar priverstinai buvo prisidėję prie dvasinės kolonizacijos vykdymo.

Vilius Bražėnas

Ona Voverienė

Vilius Bražėnas, vienas žymiausių Lietuvos publicistų, politologas, antikomunistas tarptautininkas – paskutinis Tautos žadintojas ir šauklys, tarsi meteoras švystelėjo Lietuvos padangėje ir perskrodęs tamsą užgeso 2010 m. spalio 3 dieną. Šiandien jam būtų suėję 98-eri. Liko ryški jo Asmenybės šviesa, rodanti tautai kelią į dvasinį atgimimą ir Teisingumo atkūrimą mūsų valstybėje. Liko jo knygos, jo mintys ir šviesūs prisiminimai apie bendravimą su Juo, mokymąsi iš Jo ir Jo turtas, paliktas visuomeninėms patriotinėms organizacijoms – žodžiui ir veiksmui.

Šiandien minime Viliaus Bražėno gimtadienį – jis gimė 1913 metų balandžio 6-ąją Rygoje, daugiavaikėje Elenos ir Jurgio Bražėnų šeimoje. Tėvas dirbo Rygos gumos fabrike. Uždirbo neblogai, todėl be vargo galėjo išlaikyti  šeimą. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Rygos gumos fabrikas buvo evakuotas į Rusiją. J. Bražėnas, nenorėdamas prarasti darbo, evakavosi su fabriku ir visa šeima. Rusijoje šeimai teko patirti revoliucijos ir pilietinio karo baisumus, bolševikinį terorą, badą ir epidemijas. Sibiro platybėse amžinam poilsiui atgulė V. Bražėno tėvas (mirė 1919 metais), dvi sesutės ir jauniausias broliukas. E. Bražėnienė su likusiais dviem vaikais 1922 metais grįžo į Lietuvą ir apsistojo Žiemelyje, vėliau gyveno Žalpiuose (Nemakščių valsč.), po kurio laiko Žagarėje ir Kaune. 1933 metais V. Bražėnas baigė Kauno jėzuitų gimnaziją ir įstojo į VDU studijuoti elektrotechnikos. 1936–1937 metais atliko karinę prievolę Kauno karo mokykloje, jam buvo suteiktas karinis inžinerijos leitenanto laipsnis. Baigęs tarnybą Karo mokykloje V. Bražėnas dirbo techniku, vėliau inžinieriumi Energijos valdyboje ir Verslų ūkio valdyboje. 1940 metais vedė žemaitę nuo Kretingos Edą Sabatauskaitę, kuri visą gyvenimą buvo ne tik mylima žmona ir rūpestinga motina jų dukrai Lyvijai, bet ir draugė, bičiulė, bendramintė ir talkininkė savo vyrui. Eda Bražėnienė mirė 2000 m. vasario 27 dieną. V. Bražėno rūpesčiu jos palaikai parvežti iš Amerikos į Lietuvą ir palaidoti Sudervės kapinaitėse Vilniuje.

1944 metais V. Bražėnas dalyvavo Sedos kautynėse, vadovavo savanorių būriui. Sedos kautynėse žuvo 104 lietuviai savanoriai. V. Bražėnui nebuvo lemta žūti. Jis su šeima emigravo į Vokietiją, iš ten 1949 metais persikėlė į JAV. Čia įstojo į Bridgeporto inžinerijos institutą Konektikuto valstijoje, jį baigęs kurį laiką dirbo inžinieriumi įvairiose Konektikuto gamyklose ir įmonėse, bendradarbiavo Amerikos lietuvių spaudoje – „Drauge“, „Darbininke“, „Vienybėje“, „Dirvoje“, „Laisvojoje Lietuvoje“, žurnale „Į laisvę“ ir kt., vėliau ir viešojoje Amerikos spaudoje, kurį laiką Floridoje redagavo konservatyvų laikraštį „Lee Constitution“, aktyviai įsijungė į Amerikos visuomeninių antikomunistinių organizacijų veiklą. 1955 metais V. Bražėnas gavo Amerikos pilietybę. 1960 metais įstojo į itin aktyvią antikomunistinę Amerikos organizaciją „John Birch Society“, lėmusią jo gyvenimo pilnatvę. Kaip šios organizacijos narys V. Bražėnas kelis kartus apkeliavo visą Ameriką, skaitydamas paskaitas apie žudikišką komunizmo ideologiją, Baltijos šalių okupaciją, komunistų vykdytą tautų genocidą. Iš pradžių jis aplankė visas lietuviškas diasporas, o po to daugelį metų švietė Amerikos jaunimą, lankydamasis jų vasaros stovyklose, rašydamas į spaudą, kalbėdamas Amerikos radijuje ir televizijoje. Dar būdamas Amerikoje parengė ir išleido savo politinės publicistikos knygą „Sąmokslas prieš žmoniją (1975; antrasis knygos leidimas – 1978; trečiasis – 1997, jau Kaune).

Lietuvai atgavus Nepriklausomybę 1994 metais V. Bražėnas su žmona Eda buvo grįžęs į Lietuvą. Supratęs, kad nepriklausomoje Lietuvoje įvykęs komunistinis perversmas vėl į pašalius nustūmė tautą, V. Bražėnas apsisprendė grįžti į Lietuvą visam laikui, nes čia jo išmintis ir jo aštri sąmojinga įgudusio feljetonisto, politologo, antikomunisto plunksna yra reikalingiausios. Spręsdamas persikėlimo rūpesčius, pradėjo bendradarbiauti su dar išlikusia laisvos minties spauda „XXI amžiumi“, „Tremtiniu“, „Lietuvos aidu“. Mirus žmonai Edai, 2003 metais jau galutinai sugrįžo į Lietuvą, kaip jis pats rašė, „padėti krašto patriotams, kovotojams už 50 metų komunistinės valdžios nuterioto krašto sielą ir prisidėti prie grumtynių už Lietuvos nepriklausomybės išsaugojimą“ (Vilius Bražėnas. Priminimai bendražygiams. – V., 2003. – p. 15). Komunistinį perversmą Lietuvoje 1992 metais jis įvardijo taip: „Čia atsitiko lygiai tas pats, kas jau buvo Rusijoje, kai rusiški socialdemokratai tapo bolševikiniais komunistais. Dabar, kai bolševikai formaliai nėra valdžioje, atrodo, kad istorijos ratas sukasi atgal, nes daugelis tų, kurie buvo komunistais, dabar vadinasi socialdemokratais. Daugeliu jų negalima pasitikėti.“ (Ten pat, p. 15) Lietuvoje V. Bražėnas paskelbė per 100 straipsnių, parašė ir išleido knygas „Nauja pasaulio santvarka“ (2000), „Po dvylika vėliavų“ (2005), „Priminimai bendražygiams“ (V., 2009). Iki pat saulėlydžio rašė dar vieną knygą, kurios užbaigti jau nebespėjo.

Mūsų, jo mokinių ir bendražygių, atmintyje Vilius Bražėnas išliko ne tik kaip nuoseklus kovotojas su komunizmu ir jo nuodinga metastaze globalizmu, bet ir kaip kantrus Mokytojas, dažnai mus surinkdavęs prie jaukaus stalo  aptarti Lietuvos politikos aktualijų, leisdavęs mums išsikalbėti, net pasiginčyti, mokęs mus politinio švietimo darbo organizavimo informacinės visuomenės kontekste. Jo testamentinė knyga „Priminimai bendražygiams“ – tai Mokytojo nužymėtos  politinio darbo gairės jo mokiniams ir beldimasis į iš komunistinio užliūliavimo dar neprabudusių tautiečių širdis, akinimas busti ir keltis, nenuleisti kovos vėliavos, kol iš visos tautos dvasios nebus išvarytas nuožmus okupantas. Nors praėjo jau dvidešimt metų, kai atgavome nepriklausomybę, po 50 metų žiauraus fizinio ir dvasinio tautos genocido padorioji ir mąstanti Tautos dalis iki šiol jaučiasi nesaugi, gyvenanti tarsi šalia veikiančio ugnikalnio, kuris kiekvieną minutę gali išsiveržti. Lietuva visą laiką jaučia Rusijos politinį spaudimą įvairiausiais gyvenimo atvejais – „dėl tranzito teisių per Lietuvą į Kaliningradą, į uostamiestį, į sritį, kuri anksčiau vadinosi Rytų Prūsija. Rusija derėjosi su Europos Sąjunga, kad išgautų „bevizį priėjimą“ prie uosto, per Lietuvą. Tai reiškia, kad ir Rusija, ir ES ignoruoja Lietuvos suverenitetą. Ir Rusijos generolai Kaliningrade, kuris yra ne tik uostas, bet ir milžiniškas karinis rajonas, pakartotinai  yra išreiškę grasinimus – kaip lengva būtų peržygiuoti Lietuvą per kelias valandas, jei Lietuva nesuteiks jiems to, ko jie pageidauja. Mano sutinkami Lietuvoje žmonės puikiai žino Vladimiro Putino biografiją, faktą, kad jis buvo aukštas pareigūnas buvusioje KGB. Jie netiki, kad jis galėtų būti Lietuvos draugas.“ (Ten pat, p. 16)

Savo publikacijose viešojoje Lietuvos spaudoje Vilius Bražėnas, kaip prieš geroką šimtmetį Vincas Kudirka, akino tautiečius uždegti bent vieną žvakelę, sklaidančią tamsą, kurti aktyvių piliečių kovotojų branduolius. „Tada ir raudonojo melo rasale užmarinuoti ir dar neatsidvokę istorikai nedrįstų dergti Lietuvos garbingos istorijos ar bent negautų valstybinių tribūnų valstybės istorijai niekinti... Lietuvą bus lengviau tokių branduolių pagalba pakelti iš apačios, negu iš viršaus aukštiems pareigūnams, ne kartą pamirštantiems, kuriai valstybei ir kuriai tautai jie turi tarnauti.“ (Ten pat, p. 21)

Straipsnyje „Pakelti Lietuvą iš apačios“ V. Bražėnas pateikė patyrusio politiko, teoretiko ir praktiko bei talentingo politinės veiklos organizatoriaus gerai apmąstytą metodiką, kurią turėtų naudoti Seimo rinkimams suburti „politiniai branduoliai“. Svarbiausias tos metodikos principas – ne nurodinėti „gelbėtojus“ ar „geruosius“, „o politikos prožektorių šviesą nukreipti į tikrus ar pagrįstai „galimus“ Lietuvos valstybės ir mūsų Tautos priešus. Būtina veikti atsakingai, tik įstatymų ir etikos ribose.“ (Ten pat, p. 29)

Kreipdamasis į tautiečius katalikus, balsuojančius už svetimuosius Seimo rinkimuose, publicistas jiems primena popiežiaus Jono Pauliaus II mintį apie tautiškumą ir kultūrą: „Siekiant užtikrinti naujajai Europos vienybei ilgalaikį stabilumą, privalu įsipareigoti, kad ji bus grindžiama etiniais principais, kadaise tapusiais Europos pagrindu, drauge reikia suteikti erdvės reikštis kiekvienos tautos kultūros bei tradicijų turtingumui ir įvairovei“. (Ten pat, p. 32). Čia pat publicistas šią Šventojo Tėvo mintį komentuoja: „Vargu ar galima manyti, kad Archangelskas yra Europos dalis, kad jo kultūra padės reikštis kiekvienos tautos kultūros tradicijų turtingumui ir įvairovei.“ (Ten pat)

Tautiečius patriotus  knygos autorius akina mūsų laikų informacinės visuomenės kontekste nelikti politikos tamsuoliais ir nors retkarčiais pasižvalgyti už kiemo tvoros. O ten retas žurnalistas ar politikas, analizuodamas Maskvos laikyseną, pamini nesuvaldomą rusišką imperializmą, kaip Maskvos politikos pagrindinį akstiną. JAV politikoje dažnai įžiūrimas „hegemonijos“ akstinas. „Tačiau JAV politikos kritikai retai nurodo į hegemonijos priešingybę – į globalizmą. O tam yra rimto pagrindo: JAV akademiniame žiniasklaidos ir politiniame elite vyrauja globalinės utopijos idėja. Todėl pasitaiko politinių sprendimų, priešingų net JAV interesams. Tad pačioje Amerikoje dabar yra kritikuojamas administracijos karas prieš Sadamą ne tik už tai, kad yra kariaujama, o už tai, kad kariaujama vienašališkai, be aiškaus Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) palaiminimo.“ (Ten pat, p. 27)

Straipsnyje „Tautos išlikimas globaliniame ciklone“ V. Bražėnas primena lietuviams popiežiaus Benedikto XV įspėjimą: „Pasaulio valdžios atėjimo ilgisi visi blogiausi ir iškrypėliški elementai. Tokia valstybė panaikintų visus tautinius lojalumus. Joje nebūtų pripažįstamas joks tėvo autoritetas virš jo vaikų ar Dievo viršenybė virš visuomenės. Jei tokios idėjos bus įgyvendintos, tai neišvengiamai seks dar negirdėtas teroro viešpatavimas.“ (Ten pat, p. 80)

Žymus Rusijos disidentas Vladimiras Bukovskis vienoje iš savo viešų kalbų Europos Sąjungą pavadino pabaisa (monster), kuri turi būti išardyta – ir kuo greičiau, tuo geriau, kol ji dar neišsigimė į totalitarinę valstybę – tarpinį etapą į pasaulinę valdžią ir tautų sunaikinimą. Jis priminė, kad tokių planų turėjo L. Trockis ir V. Leninas. O ispanų kilmės Amerikos filosofas Santajana mėgdavo kartoti: „Žmogus kojomis turi remtis į savąją Žemę, o akimis – aprėpti visą pasaulį.“ Jam antrina ir V. Bražėnas, gindamas tautos teisę būti laiminga ir kūrybinga – ji tą teisę įgyja turėdama savo valstybę. O globalizmas – tai „tautų gripo“ ideologija, kuri skleidžia visuotiną kosmopolitizmą ir žudo tautas, kurios pasaulio gobšiems susimokėliams bando pastoti kelią į jų siekiamą pasaulinę politinę valdžią. Čia pat politologas primena garsiąją Stalino tautų dvasinio žudymo formulę: „Jei sugebėsime sunaikinti bent vienos kartos tautinę savigarbą ir patriotizmą, būsime nužudę tautą.“ Panašu, kad komunistai, Lietuvoje sunaikinę jau dviejų kartų tautinę savigarbą ir patriotizmą, gali triumfuoti ir dėl to nuolat triumfuoja per Seimo rinkimus.

Savo knygoje Vilius Bražėnas apeliuoja į Lietuvos patriotų, ypač jaunimo sąžinę, kviesdamas „įsijungti į statybą dvasinių užtvarų tautų žudikų idėjų įsiskverbimui į tautos sąmonę bei pasąmonę... Ypač mūsų jaunimas turėtų pakilti į ideologinį partizaninį ir po to organizuotų pulkų karą už tautos išlikimą... Senoji karta privalo skirti laiko ir energijos mokyklų vaikų patriotiniam ugdymui. Tai gali padaryti organizuodami ideologines moksleivių organizacijas – valančiukus, kudirkaičius, jaunuosius šaulius, skautus, ateitininkus. Studentai turėtų tapti tų moksleivių organizacijų vadovais... Mūsų visų Motina Lietuva po kelių istorinių avarijų, po pasaulinio karo ir okupacijų dar vis nesveikuoja. Jos slaugymas reikalauja mūsų visų – nuo jauniausiųjų iki vyriausiųjų – pastangų. Lietuva per ilgai užsigulėjo ant kairio šono. Jau metas apsukti ją ant kito šono ir gal netrukus prikelti iš ligos patalo.“ (Ten pat, p. 83)

Dėl visų didžiausių dabartinių Lietuvos negandų politologas kaltina dabartinius mūsų intelektualus, kurie, jo žodžiais tariant, akli aplinkai: „Intelektualų atsiribojimas nuo visuomenės pilietinio švietimo ir nuo Europai tradicinės krikščioniškos dvasios gynimo leido įsišaknyti įvairios kilmės materializmui ir kosmopolitizmui, – rašo V. Bražėnas. – Tautos moralės reikalai, ypač jaunimo auklėjimas, daug kur užleistas Antikristo legionieriams... Yra politologų, kurie skundžiasi, jog sunku rasti aiškių skirtumų tarp kairės ir dešinės tradicinių partijų. Vis dėlto daugelis JAV žymiausių politologų jau seniai teigia, jog dabar varžybos vyksta  ne tarp kairės ir dešinės, o tarp globalizmo ir nacionalizmo.“ (Ten pat, p. 86) Džiaugiasi, kad nacionalizmas, kad ir kaip jį stengtųsi suniekinti globalistai, Europoje ne slūgsta, o kyla – tik Lietuvoje jo mažoka. Patyręs politologas teigia: „Jeigu be kovos atsisakysime Nepriklausomybės ir per tai neišvengiamai tautinio identiteto, įstumsime tautiškumą, kurį bandoma sutapatinti su nacizmu, į  „pasaulio piliečių“ mėsmalę,  Europos ateities tautos – jų likučiai – mūsų kartą, ypač jos elitą, galės apkaltinti Tėvynės išdavimu“. Ateities kartoms būtų siaubinga gyventi religiškai, dvasiškai, kultūriškai bespalviame pasaulyje, apgyvendintame pilkų asmenybių... Mūsų visų pareiga užtikrinti, kad ši generacija garbingai perduotų estafetės lazdelę kitai generacijai. Viešpats gal neklaus mūsų, ar tau pavyko, bet tikriausiai paklaus, ar bandei.“ (Ten pat, p. 87)

Pabaigos žodyje, tarsi atsisveikindamas su savo Tauta ir savo bendražygiais, V. Bražėnas rašė: „Didžiuokitės, Sesės ir Broliai, savimi. Tačiau ypač didžiuokitės sava Tauta, sava Tėvyne Lietuva. Lietuvos žemės syvai tūkstantmečiais išlaikė kovingais Lietuvos dvasios ir kardo karius. Didžiuokitės sava Tauta, nepaniekindami kitų. Baltijos kelias suteikia tam pagrindą... Mūsų istorijoje pirmavo ir toliau turi pirmauti PAREIGA TĖVYNEI. Pareiga Tėvynei išrikiavo Lietuvos raitelius Juodosios jūros pakrantėje, Saulės mūšio laukuose ir Žalgiryje. Ji subūrė kovotojus Pilėnuose ir partizanų bunkeriuose. Pareiga Tėvynei uždėjo ant Lietuvos vadų Europos nuo mongolų gynėjų šarvus didžiausiame Europos valstybių suvažiavime Lucko pilyje... Pareigos trimitų pašaukti savo didžiąja auka ir beginkle narsa pagerbė už Kovo 11-osios Nepriklausomą Lietuvą kovoję ir žuvę tautiečiai... Kova tebesitęsia. Anot šviesios atminties kun. Stasio Ylos: „Kas liaujasi kovojęs – miršta“.

Neatsukime nugaros Lietuvos kovų istorijai ir PAREIGAI TĖVYNEI, nes mus mato kovose žuvusių lietuvių vėlės ir mūsų žodžius su darbais lygina mus stebintis jaunimas. Gal galima gražiomis kalbomis, be pasiaukojančios veiklos apgauti vyresniąją kartą. Tačiau vargu ar kam pasiseka tuo būdu apgauti jaunimą.“ (Ten pat, p. 203)

Būkime verti didžiojo kovotojo už lietuvybę Viliaus Bražėno atminimo.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija