„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2011 m. birželio 22 d., Nr.11 (233)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Rusiškų televizijų žiūrėjimas kenkia

Žurnalistas, rašytojas, mokslininkas,
propagandinių-informacinių karų
specialistas prof. Olegas Panfilovas

Ruso Olego Panfilovo gyvenime pavojų būta ne ką mažiau nei bet kuriame storiausiame nuotykiniame romane. Šis mokslininkas, rašytojas, tyrinėtojas domisi kariniais konfliktais, ypač tais, kurie kyla buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje. Domisi profesionaliai – kaip žurnalistas, publicistas, analitikas. O. Panfilovas parašė dešimtis knygų apie pilietinį karą Tadžikistane, informacinę blokadą Čečėnijai paskutinįjį Rusijos – Gruzijos karą, pavirtusį į ne ką mažiau svarbų informacinį karą tarp Kremliaus ir Tbilisio.

Beje, O. Panfilovas neturi Rusijos pilietybės. Jis gimė ir užaugo Tadžikistane. Kai 1992-aisiais metais į Tadžikistaną su tankų pagalba Kremlius atvežė prorusišką prezidentą, O. Panfilovui teko bėgti iš šalies. Kai 2008-ųjų metų rugpjūtį jis nedvejodamas stojo Gruzijos pusėn, nebeteko galimybės įvažiuoti į Rusiją. Rusijos pilietybės iš jo niekas neatėmė – jis tiesiog jos niekada neturėjo. Tačiau Maskvoje veikė kelios O. Panfilovo sukurtos visuomeninės organizacijos, besirūpinančios žmogaus teisėmis bei karo zonose dirbančių žurnalistų saugumu, todėl jis buvo priverstas lankytis Maskvoje.

Po 2008-ųjų rugpjūčio įvykių Gruzijoje važinėti į Rusiją tapo nesaugu. Jam pradėjo grasinti – ir atvirai, ir subtiliai. Rusai jį vadino išdaviku. Tada O. Panfilovas sulaukė paramos iš Gruzijos. Michailas Saakašvilis specialiu dekretu jam suteikė Gruzijos pilietybę ir pasiūlė dėstyti valstybiniame Gruzijos universitete, turėti analitinę-informacinę laidą visuomeninėje televizijoje. O. Panfilovas nedvejodamas sutiko. Taigi dabar šis drąsus vyras – Gruzijos pilietis.

Su Olegu Panfilovu susipažinau Vilniuje, tarptautinėje ESBO konferencijoje, kurioje gvildentos žurnalistų saugumo problemos. Rašytojas, mokslininkas, analitikas Olegas Panfilovas mielai sutiko atsakyti į keletą „XXI amžiaus“ klausimų.

Su informacinių ir propagandinių karų specialistu profesoriumi Olegu PANFILOVU kalbasi žurnalistas Gintaras VISOCKAS.

 

Jūs – rusas, nors ir gimęs bei užaugęs Azijoje. Šiandien jūs Rusijoje esate nepageidaujamas asmuo. Jei atvažiuotumėte į Rusiją, rizikuotumėte būti sumuštas arba net nužudytas. Pripažinkite, jūsų biografija yra sensacinga.

Gal ir sensacinga. Bet apie save sunku kalbėti. Norėčiau išskirti tik kelis, mano supratimu, svarbiausius momentus. 1957-aisiais gimiau Tadžikistane. Tačiau įsitvirtinusios prorusiškos jėgos išvijo iš gimtųjų namų. Apie dešimt metų vadovavau Rusijos visuomeninėms ekstremaliosios žurnalistikos organizacijoms. Daug metų dirbau ESBO struktūrose kaip ekspertas. Teko dirbti Niujorko organizacijose, ginančiose ekstremaliomis sąlygomis dirbančių karo žurnalistų interesus. Esu baigęs žmogaus teisių gynimo mokyklą Varšuvoje, parašęs keliolika knygų apie žurnalistų padėtį Baltarusijoje, Kalnų Karabacho skaudulius, pilietinį karą Tadžikistane, nusinešusį net 73-jų žurnalistų gyvybes, propagandinį karą, nukreiptą prieš Čečėniją ir Gruziją. Esu sukūręs ir dokumentinių filmų apie Centrinę Aziją. Pavyzdžiui, pažintinio pobūdžio dokumentinę juostą apie Jagnobų lygumą. Tame filme pasakojama apie tautą, kuri gyvena centrinio Tadžikistano lygumose ir kalba jau, deja, beveik išnykusia kalba. Jagnobų dialektą vartojančių žmonių šiandien tėra gal keturi šimtai. Visi jie gyvena toje lygumoje. O vienas paskutiniųjų mano dokumentinių filmų vadinasi „Prisiminimų reportažas“. Jame pasakoju apie žurnalistus, kurie žuvo Maskvoje pučo metu.

Šiuo metu Jūs gyvenate ir dirbate Gruzijoje. Ar tiesa, kad Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis yra diktatorius? Ar tiesa, kad gruzinai skriaudžia abchazus ar osetinus, kad gruzinai pirmieji pradėjo karo veiksmus 2008-ųjų rugpjūtį? Lietuvoje, beje, iki šiol esama įvairių nuomonių ir pozicijų.

Pirmiausia turėčiau pabrėžti, jog Gruzijai jaučiu didelę simpatiją. Pirmą kartą į Tbilisį atskridau maždaug prieš devynerius metus. Tbilisyje tąsyk surengiau konferenciją apie ekstremaliąją žurnalistiką. Konferencijoje dalyvavo ir vėliau nužudyta garsi Rusijos žurnalistė Ana Politkovskaja. Tuo metu rusų kariuomenė pradėjo intensyviai bombarduoti Pankijskij tarpeklį. Būtent tada Kremlius pradėjo intensyvų informacinį karą prieš Gruziją. Žinoma, informacinis karas, nukreiptas prieš Gruziją, niekad nesiliovė. Bet tais metais antigruziniška propaganda buvo labai suaktyvėjusi.

Kai pirmą kartą išvydau Gruziją, ji man labai patiko. Čia, kaip ir Tadžikistane, žmonės tarpusavyje bendrauja šiltai, draugiškai. Nors esu rusas, man labiausiai nepatiko gyventi Rusijoje, nes ten visai kitokie santykiai tarp žmonių. Tais laikotarpiais, kai tekdavo gyventi Maskvoje, taip ir nesuprasdavau, kas yra Rusija ir kaip joje gyventi. Esu išauklėtas tadžikų kultūroje, kuri sako, jog būtina gerbti ir mylėti savo kaimyną, draugą ar pažįstamąjį.  Gyvendamas Maskvoje nebendravau su kaimynais – jie paprasčiausiai nesisveikina arba dar blogiau – iškeikia. Rusijoje visai kitoks pasaulis nei Tadžikistane ar Gruzijoje. Rusijoje tarp žmonių vyrauja grubumas, chamiškumas, alkoholizmas. Nei Tadžikistane, nei Gruzijoje to nėra.

Džiaugiuosi, kad likimas atvedė į Gruziją. Kol čia negyvenau, į šią šalį atskrisdavau 6–8 kartus per metus. Kartais tiesiog šiaip sau – pasivaikščioti po Tbilisį.

Kai 2008-aisiais Rusija užpuolė Gruziją, jau buvote Tbilisyje?

Karo metu dirbau Gruzijos saugumo taryboje kaip analitikas. Karo pabaigoje Gruzijos prezidentas M. Saakašvilis pasirašė specialų įsaką ir man už nuopelnus Gruzijai suteikė pilietybę. Pilietybę gavau kaip karo veteranas.

Ar Gruzijoje nėra nostalgijos sovietinei praeičiai?

Esu apvažiavęs visą buvusią Sovietų Sąjungą. Gruzijoje dabar nėra nieko, kas primintų sovietinius laikus. Dauguma gruzinų neigiamai vertina tuos laikus, net ir buvę komunistai nusiteikę priešiškai. Aš radau paaiškinimą, kodėl taip atsitiko. Gruzijos istorija skaičiuoja kelis tūkstančius metų, o sovietinė atkarpėlė – pernelyg trumpa, kad galėtų turėti kokios nors įtakos. 70 metų sovietinės okupacijos – tai akimirka, palyginti su keliais tūkstančiais savos istorijos metų. Ir todėl gruzinai sovietmetį labai greitai užmiršo – kaip blogą sapną, kurio neverta prisiminti.

Gruzijoje šiuo metu veikia per 300 partijų partijėlių. Bet tarp jų – nė vienos komunistinės. Gruzijoje tėra trys neįtakingos kairiąsias pažiūras deklaruojančios partijos. Visos kitos – dešiniosios arba centristinės. Nesu didelis Lietuvos žinovas, bet man atrodo, kad Lietuvoje daugiau žmonių nei Gruzijoje, kurie sovietmetį prisimena kaip gėrį.

Gruzijoje žmonės nebent prisimena sovietmečiu buvus labai žemas maisto produktų ar benzino kainas, tačiau ideologinės nostalgijos praeičiai beveik niekas nejaučia. Gruzija greitai priprato prie demokratijos teikiamos naudos. Sovietmečiu Gruzija garsėjo kaip viena labiausiai korumpuotų šalių, o dabar Gruzijoje nereikia duoti kyšių. Gruzijos policijoje nėra korupcijos, kaip nėra korupcijos ir Gruzijos valstybinėse institucijose, aukštosiose mokyklose, universitetuose.

Gruziją šiandien valdo jaunoji karta, nemačiusi sovietmečio. Gruzijos žemės ūkio ministrui – vos 29-eri metai. Vidutinis Gruziją valdančių politikų ir ministrų amžius – trisdešimt treji metai. Jei nori Gruzijoje užregistruoti visuomeninę organizaciją, šiam reikalui sugaišti tenka vos trejetą minučių. Ir visus formalumus atliksi ne Teisingumo ministerijoje, bet pas notarą. Politinės partijos užregistravimas taip pat trunka trejetą minučių. Muitinės procedūros, jei įsigijai Vakaruose automobilį, trunka 15-a minučių. Jei nori mitinguoti ar protestuoti, nereikia jokio leidimo – užtenka informuoti miesto valdžią, kur ir kada bus surengta protesto akcija. Ir dar privalu nurodyti, kiek maždaug žmonių ketina susirinkti: tūkstantis ar dešimt tūkstančių.

Visa tai Michailas Saakašvilis sukūrė per pastaruosius šešerius metus. Kad šito būtų galima pasiekti, tereikėjo politinės valios ir politinės atmosferos.

Ar Gruzijoje stipri opozicija? Ar tai – tik Rusijos propagandiniai triukai? 

Gruzijoje būtų galima suskaičiuoti trejetą opozicinių jėgų. Gruzijos parlamente esama oponuojančių partijų. Įdomiausi – vadinamieji radikalai. Jie mėgsta mitinguoti, bet neturi jokių politinių programų. Be to, tie radikalai labai dažnai važiuoja į Maskvą. Štai Nino Burdžanadzė vos ne kas mėnesį skrenda į Maskvą susitikti su prezidentu Dmitrijumi Medvedevu ar su premjeru Vladimiru Putinu. Aplink N. Burdžanadzę buriasi neabejotinai prorusiškos jėgos. Visai neseniai Gruzijos slaptosios tarnybos oficialiai pranešė turinčios žinių, kad ši politinė jėga protesto mitingus organizavo už Kremliaus pinigus.

Kaip Jūs vertinate opozicijos mitingo gegužės 26-osios išvakarėse išvaikymą?

Opozicijai buvo duotas leidimas mitinguoti nuo gegužės 21-osios iki 25-osios. Nors savo prašyme opozicija nurodė, kad mitinguos Laisvės aikštėje, opozicijos lyderiai kažkodėl ėmė būriuotis prie visuomeninės televizijos. Beje, ginkluoti vamzdžiais. Visa tai nufilmuota. Gegužės 22-ąją jie sudaužė policijos automobilį, puldinėjo apie juos nepalankiai rašančius žurnalistus. Gegužės 25-osios vakarą baigėsi terminas, skirtas opozicijos mitingams, nes gegužės 26-ąją Gruzija rengėsi švęsti nepriklausomybės dieną, o Laisvės aikštėje turėjo vykti karinis paradas. Bet mitinguotojai nesiskirstė. Buvo akivaizdu, kad jie siekė išprovokuoti susirėmimus su policija, kad paskui būtų galima pradėti informacinę kampaniją apie neva žiaurų Saakašvilio režimą. Likus penkioms minutėms iki oficialios mitingo pabaigos oficialus Tbilisio merijos atstovas mitinguotojams pasiūlė persikelti į kokią nors kitą sostinės vietą, bet jie atsisakė. Gruzijos valdžia negalėjo taikstytis su žmonėmis, kurie piktybiškai trukdo švęsti oficialią nepriklausomybės dieną. Policija ėmėsi darbo. Mitinguojančiųjų išvaikymas truko vos keturiolika minučių. Jei ne stiprus lietus, išvaikymo operacija būtų trukusi dar trumpiau. Policija nenaudojo fizinės jėgos. Grubiau elgtasi tik su mitinguojančiais, kurie rankose laikė vamzdžius. Turiu pabrėžti, kad nepriklausomybės dieną švęsti trukdžiusių mitinguotojų buvo itin mažai – vos apie 700 žmonių. Gruzijoje beveik niekas jų nesigaili.

Ar galima išskirti, kokius specifinius metodus naudoja Rusija savo antigruziniškose kampanijose? Ar tie metodai neišsiskiria iš kitų informacinių karų?

Maždaug po dviejų mėnesių pasirodys mano naujoji knyga, kurioje išsamiai pasakoju apie informacinius Gruzijos ir Rusijos karus. Akivaizdu, kad antigruziniškai kampanijai Kremlius skiria daug lėšų. Tačiau Kremliaus ir Tbilisio propagandiniai susidūrimai nėra kuo nors išskirtiniai. Rusų propagandiniai triukai daugiau skirti vidaus rinkai – Rusijoje gyvenantiems rusams. Gruzija informacinį karą laimėjo savo teritorijoje. Tarptautinėje arenoje informacinį karą laimėjo irgi gruzinai, nes juos palaikė dauguma Vakarų žurnalistų. Žodžiu, dėl rusiškų propagandinių išpuolių Gruzija nenukentėjo.

Dar 2008-ųjų rugpjūtį visų kabelinių rusiškų informacinių televizijų kanalų veikla Gruzijos teritorijoje buvo nutraukta. Gruzijos teritorijoje jau seniai niekas nemato rusiškų laidų. Jas mato tik tie, kurie turi satelitines antenas. Mano žiniomis, yra apie 15 rusiškų kanalų, skirtų sportui, medžioklei, muzikai. Politinių ir informacinių kanalų aš nematau – kaip ir dauguma gruzinų. Ir tai – labai svarbu ir sveikintina.

Lietuvoje galima matyti visas rusiškas televizijas...

Mano požiūriu, šitaip elgdamasi Lietuva kenkia pati sau. Aš visuomet sakiau ir sakysiu: rusiškų politinių ir informacinių televizijų žiūrėjimas kenkia žmonių sveikatai. Kai tik į Kremlių įžengė V. Putinas, jis tuoj pat atgaivino sovietinės propagandos tradicijas, todėl tie, kurie žiūri rusiškas televizijas, iš tiesų yra kvailinami, terorizuojami, dezinformuojami. Rusiškos televizijos rodo tik melą ir propagandą. Kai aš pasisakau už tokių televizijų uždraudimą, aš neprieštarauju savo paties nuostatoms apie laisvosios spaudos būtinumą. Nesudarydamas galimybės matyti politinio pobūdžio rusiškų televizijos laidų oficialusis Tbilisis neskatina cenzūros – tik blokuoja melą ir dezinformaciją. Daugelis Rusijos TV neturi nieko bendro su spaudos laisve, nes ten nėra skirtingų nuomonių. Ten nėra gruziniškos pozicijos. Aš – ne už cenzūrą. Aš – prieš rusišką melą, dezinformaciją ir propagandą.

Šiuolaikinės technologijos padaro daug ilgalaikių bėdų. Dvidešimt metų intensyviai domiuosi, kas yra rusiška propaganda ir kokią įtaką ji daro  žmonių mintims, nuotaikoms, sprendimams. Galiu tik pabrėžti – rusiška propaganda labai pavojinga. Sujauktas Lietuvos politinis gyvenimas – tai ir sėkmingos Kremliaus propagandos nuopelnas. Tik iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, jog rusiškų televizijų žiūrėjimas nedaro neigiamos įtakos. Pavyzdžiui, tai, kad Ukrainoje nėra stabilaus, normalaus politinio gyvenimo, irgi rusiškos propagandos pasekmė. Gruzija – vienintelė teritorija, laisva nuo Kremliaus propagandinių išpuolių. Todėl dabartinis Rusijos premjeras ir siunta. Kremlius gali kiek nori šūkauti, skeryčiotis rankomis, burnoti, bet Gruzija negirdi, ką kalba V. Putinas. Ši aplinkybė ir siutina Rusijos vadovybę. Ji bijo, kad Gruzijos pavyzdžiu gali pasekti ir kitos buvusios SSRS respublikos.

Vis dėlto kas pirmasis pradėjo karinius veiksmus 2008-ųjų rugpjūtį?

Rusija. Pats Dmitrijus Medvedevas yra pasakęs, kad karas prieš gruzinus reikalingas rusiškos dvasios pakėlimui. Jis taip teigė, kai iki karo buvo likę maždaug pusė metų. Tuo pačiu nereikia manyti, kad Pietų Osetijoje dislokuoti taikdariai buvo taikdariai – iš tiesų jų gretose buvo vien rusų kariškiai. Reikia viską vadinti tikraisiais vardais. Jie – ne taikdariai, jie – okupantai. Be to, dar iki konflikto likus maždaug pusei metų kai kurie Rusijos politikai pasakojo, kaip jie ketina pulti Gruziją. O pulti Gruziją, pasirodo, būtina, nes ši sumanė įsileisti NATO karines bazes. Rusų politikams labai nepatiko ir aplinkybė, jog M. Saakašvilis sugebėjo juos pergudrauti informaciniuose propagandiniuose žaidimuose. Esama taip pat neginčijamų duomenų, kad rusai karines pajėgas į suverenios Gruzijos teritoriją įvedė dar rugpjūčio 3 dieną (karas prasidėjo rugpjūčio 7–8 dienomis). Gruzinų policija ir kariškiai, kurių tuo metu Gruzijoje buvo apie 36 tūkstančius, bandė įvesti tvarką tose teritorijose, kur siautėjo smogikai, žudę ir terorizavę gruzinus. Pietų Osetija netrukus buvo išvalyta nuo banditų.

Štai tada karinės Rusijos pajėgos ir pradėjo ataką. Iš tikrųjų miegantį Cchinvalį subombardavo rusų naikintuvai. Ir netiesa, kad ten žuvo per tris tūkstančius osetinų, – jau oficialiai prpažinta, jog žuvo tik 146 osetinai, beje, dauguma jų dėvėjo karines uniformas.

Nereikėtų tikėti ir skleidžiama dezinformacija, esą gruzinai skriaudžia abchazus ir osetinus. Kaip gruzinai gali juos skriausti, jei mišrių šeimų esama daugiau nei 60 proc.? Jei gruzinai skriaudžia abchazus ir osetinus, vadinasi, jie skriaudžia savo gimines? Nesąmonė.

Tie lietuviai, kurie tiki šiomis propagandinėmis klišėmis, yra apkvailinti rusiškos propagandos. Neturiu teisės daryti plačių apibendrinimų, tačiau Lietuva, mano supratimu, nemoka neutralizuoti rusiškos propagandos ir penktosios kolonos. Gruzijoje dauguma laikraščių ir televizijų kritikuoja M. Saakašvilį. Gruzijoje tėra vos keletas informacinių kanalų, kurie remia prezidento politiką. Gruzijoje nėra valstybinių leidinių. Emociškai greitai užsidegantys gruzinai jau pradeda skirti pelus nuo grūdų. Jie ironizuoja: jei Miša toks didelis diktatorius, kodėl neuždraudžia opozicinių kanalų? O neuždraudžia todėl, kad nėra diktatorius. Taigi Gruzijoje esama opozicinių leidinių, bet Gruzijoje nėra atviros prorusiškos propagandos. Ji neutralizuota. O penktoji kolona pastatyta į deramą vietą.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija