„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2011 m. rugsėjo 7 d., Nr.15 (237)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Sarkazmu dvelkiančios naujienos

Jonas Dzindziliauskas

Karšta vasara pažėrė skambių diplomatinių skandalų. Lietuvą jie purtė nuo liepos pradžios. Aišku, kad nedidelės ir jaunos posovietinės erdvės demokratija ne visada sugeba apginti savo interesus. Vidaus ir užsienio politikoje dažniausiai mokomasi ne iš kitų, o iš savų klaidų.

Lietuvos viražai pralenkė bet kokią fantaziją. Nors šalies vadovai įvairiomis progomis, o kartais ir be progų mėgsta pakalbėti apie valstybės interesų gynimą užsienyje, naujas ar senas strategines draugystes ar kokių nedemokratiškų režimų perauklėjimą, realybė dažniausiai parodo, kad dažnai Lietuvos užsienio politikos žingsniai lieka nelogiški ir sunkiai suvokiami netgi saviems piliečiams.

Apie nesąmones santykiuose su Lenkija galima būtų parašyti knygą. Net liberalusis lenkų mylėtojas K. Girnius pripažįsta, kad Lenkijos premjero vizitas Vilniuje pirmąjį rugsėjo savaitgalį viršija bet kokias diplomatinio padorumo ribas. O ką jau kalbėti apie skandalą su M. Golovatovu? Kol oficialieji diplomatai sudarinėja komisijas ir aiškinasi, tylūs ir kandūs stebėtojai tikina, kad austrai buvo teisūs, nes mūsų pareigūnai nesugebėjo laiku ir išsamiai pateikti visos to asmens išdavimui reikalingos informacijos. Kaip sakoma, jie dirbo kruopščiai ir kompetentingai, bet ne Lietuvos valstybės interesams. Galima numanyti, kad, net ir kilus skandalui, geriausiu atveju bus nubaustas koks trečiaeilis iešmininkas, kitaip sakant n-tojo departamento n-tojo skyriaus klerkas, o ne tikrieji aplaidumo kaltininkai.

Liūdina ir kiti Lietuvos geopolitiniai vektoriai. Šalies prezidentė ilgai įsivaizdavo esanti tarpininkė tarp demokratiškos ES ir nedemokratiškos Baltarusijos. Lietuvą aplankė A. Lukašenka, nors kitose ES valstybėse jis buvo nelaukiamas. Prieš praėjusių metų Prezidento rinkimus toje šalyje net įsivaizduota, kad Lietuvos užsienio politika oficialiojo Minsko atžvilgiu gali būti kažkokia kitokia, tačiau rinkimai baigėsi, o A. Lukašenka koks buvo, toks ir liko. Protestuotojai OMON‘o buvo išvaikyti ir sukišti į tardymo izoliatorius, oficialūs prezidento oponentai rinkimų metu – irgi cypėje, o naiviems Vakarams vėl parodyta špyga.

Ji parodyta ir mūsų užsienio politikos korifėjams. Baltarusijos vadovas, nuo seno garsėjantis kaip virtuoziškas intrigantas, šįkart ir vėl išsisuko. Jam jau septyniolika metų sekasi balansuoti tarp ES ir Rusijos, kartais numetant kokį nuolaidų kaulą negausiai opozicijai ar suvaržytai žiniasklaidai, nors iš tikrųjų sezoninis Baltarusijos politinio režimo atšilimas dažniausiai būna susijęs su noru gauti finansinę paramą iš Tarptautinio valiutos fondo ir taip pagąsdinti rusus, siekiančius išlaikyti ekstravagantiškąjį Aleksandrą Grigorjevičių savo įtakoje. Ekonomistai paskaičiavo, kad per jo valdymo laikotarpį Baltarusija sugebėjo „išmelžti“ iš savo didžiosios kaimynės apie 60 milijardų [!] JAV dolerių, pigiai supirkdama rusišką naftą ir po perdirbimo ją perpardavinėdama. Štai jums ir baltarusiškojo ekonomikos stebuklo, dabar jau griūnančio, priežastys.

Lietuvos diplomatų neįgalumą parodo istorija su dviejomis mūsų pašonėje statomomis atominėmis elektrinėmis. Ypač pavojinga Lietuvai yra Astravo AE, statoma Vilniaus pašonėje, kurios reaktoriai bus aušinami šalia tekančios Neries vandeniu. Nors jėgainė bus vos už keliasdešimt kilometrų nuo Lietuvos sostinės, mūsų užsienio politikos banginiai kažkodėl įsivaizdavo, kad kalbos apie baltarusiškąją AE tėra demagogija. Deja...

Elektrinė turbūt bus pastatyta. Nors skeptikai kalbėjo, kad Minskas neturi jai pinigų, pasirodo, parengiamieji darbiai jau vykdomi. Beveik visas lėšas jos statybai duos tie patys rusai. Kaip visada nutinka tokiais atvejais, broliškos slavų valstybės parems viena kitą. Juk ir AE reaktoriai ten irgi bus rusiški. Nebijokite, sako projektuotojai, jie ne tokie baisūs kaip tie, kurie sprogo Černobylyje. Jie nauji, eksperimentiniai!

Įsivaizduojate, ką tai reiškia? Eksperimentinė atominė jėgainė Lietuvos pasienyje statoma neatsiklausus kaimynų ir drąsiai eksperimentuojant savo ir kaimynų likimais. Ir nors baltarusiai atkerta, kad Ignalinos AE irgi buvo pastatyta šalia jų sienos, tokių dalykų lyginti negalima. Sniečkus (Visaginas) buvo statomas sovietmečiu, kai niekas sąjunginių respublikų nuomonės neklausė. Specialiai palyginau Visagino AE ir Minsko, bei Astravo AE ir Vilniaus geografinę lokaliciją kosminio vaizdo žemėlapyje internete. Skirtumas stulbinantis – jau uždarytoji  Visagino AE yra už 200 kilometrų nuo Minsko, nuo Astravo (pačią elektrinę planuojama statyti netoli Michališkių) iki mūsų sostinės pakraščių Naujojoje Vilnioje – tik 50 km su trupučiu.

Ką mes į tai? Mums rioglina atominį monstrą sostinės pašonėje, o mes tesugebame nedrąsiai verkšlenti ir skųstis eurobiurokratams. Atrodo, kad Lietuvos valstybės interesų gynėjai turėtų dieną naktį skambinti pavojaus varpais, o Baltarusijos diplomatinės atstovybės visą parą būtų apsiaustos piktų piketuotojų iš visokių ekologinių ir visuomeninių organizacijų, tačiau jei kada ir bandoma protestuoti prie tos šalies ambasados, tai tik dėl opozicionierių persekiojimų, bet ir čia protestuoti kažkaip jau nepatogu. Patys rėkiame dėl baisaus A. Lukašenkos režimo, o mūsų teisėsaugininkai ramiausiai perduoda tų pačių baltarusių opozicionierių duomenis Minskui. Tie opozicionieriai tuojau pat suimami ir jiems kurpiamos rimtos bylos. Kalbu apie A. Beliackį.

Bandoma guostis, kad taip pat elgėsi ir lenkai. Jie bent oficialiai atsiprašė, ir darbo tučtuojau neteko trys su tuo susiję teisininkai. Mūsiškiai vėl aiškinasi komisijose, jų atsiprašymas buvo aiškiai pavėluotas. Lietuvoje savu noru atsistatydino tik viena ponia, kurios vyras Minske turėjo verslo interesų. Turbūt ji ir bus paskelbta didžiausia kaltininke.

Po tokių viražų turėtų griūti ministrai, o gal ir Vyriausybė. Lietuvoje nieko baisaus neatsitinka. Premjeras didvyriškai atostogauja, mindamas dviračio pedalus, Prezidentė švelniai pabara teisingumo ministrą.

Kol kyla Astravo AE, seimūnai ir kiti garbūs užsienio reikalų žinovai vis bando surasti būdų, kaip „perauklėti“ Minsko valdžią ir nepakenkti paprastų baltarusių kišenei. Po ilgo vilkinimo pagaliau Seimas priėmė bevizio režimo Lietuvos ir Baltarusijos pasienio gyventojams įstatymą. Dabar belieka laukti, kada jis pradės realiai veikti ir kaip jis veiks praktikoje. Verslininkai trina iš pasitenkinimo rankomis ir skaičiuoja, kiek uždirbs iš tokių bevizių baltarusių antplūdžio. Nuo Vilniaus geležinkelio stoties yra net specialus autobusas, vežantis tokius žmones į Prekybos centrą „Akropolį“.

Paprastų baltarusių žmonių tikrai gaila. Nustekenti šiemetinės savojo rublio devalvacijos jie vėl prisiminė šalia esančią Lietuvą, nes pas mus ir vėl pigiau nei pas juos. Esmė ne ta, kas iš to pasienio režimo daugiau laimės (ruožai po 50 km abipus sienos). Keisčiausia tai, kaip kartais mūsų politikai bando kovoti su „negeraisiais“ baltarusiais. Štai P. Auštrevičius pareiškia, kad reikėtų įleisti visus pasienyje gyvenančius kaimynus, bet neįleisti Astravo AE statytojų.

Juokinga, ar ne? Greičiau kvaila. Įdomu, kaip mūsų pareigūnai surūšiuos tokius gerus ir negerus kaimynus? Vedžios pirštu po žemėlapį? Aiškinsis, ką dirba vieno ar kito kaimo gyventojai (tas rajonas įeina į lengvatinį pasienio ruožą). Lengviau įsivaizduoti jų milicininkus, kordonais užtvėrusius kelią lietuviams, peržengusiems numatytąjį 50 km barjerą, nei mūsų policininkus, darančius kažką panašaus. Ar mūsų pareigūnai iš viso sugebės kontroliuoti situaciją? Juk net iš Rumunijos čigonų taboro, kasmet pasirodančio Kauno marių apylinkėse, jie keletą savaičių neįstengė (gal pabijojo) pareikalauti pasų, kaip rašė „Kauno diena“ dar liepą.

Ką besakytum, mūsų kaimynai ne tik pikti, bet ir kandūs. Rusijos ir Baltarusijos susitarimas dėl Astravo AE statybos galutinai suderintas ir pasirašytas buvo šių metų liepos 6 dieną. Nežinau, ar tų šalių diplomatai gerai žino savo istoriją. Greičiausiai žino, nes tokia sutarties pasirašymo data laikytina šiurpoku pasišaipymu iš mūsų istorijos. Na ir kas, kad baltarusiai laiko Mindaugą slavu ar net prūsu. Sarkazmas daugiau nei akivaizdus!

Ir dar viena pastaba. Tie, kurie kalba apie tai, kad radioaktyvios Astravo AE dulkės pirma užguls lenkiškus Vilniaus priemiesčius, tegu pasižiūri smulkų topografinį žemėlapį. Ten jie išvys įdomių dalykų. Visų pirma, pačios jėgainės vieta yra arčiau Švenčionių ir Švenčionėlių (jie lietuviškesni) nei Vilniaus. Antra, užmiršta, kad visai šalia tos statybos yra didžiausia išlikusi lietuvių sala Baltarusijoje – Gervėčiai. Tik jie yra jau į rytus nuo elektrinės. Taigi turime paradoksalią ir mums visiškai nepriimtiną situaciją. AE yra ties Lietuvos teritorijos linkiu (vakarai – šiaurė). Į rytus nuo jos irgi gyvena, ir visai netoli, lietuviai. Avarijos atveju pirmieji ir smarkiausiai nukentėtų tie, kurie arčiausiai – daugiausia tie patys lietuviai ar suslavėję jų palikuonys.

Sakote, man paranoja? Ne, tiesiog liūdna. Visada maniau, kad jau dėl lietuvių, o ypač gyvenančių ne ES valstybėje, mūsų valdžios vyrai turėtų plyšauti iš visų jėgų, o jie tyli. Ir staiga prisimenu V. Žirinovskio žodžius, pasakytus prieš du dešimtmečius, kad nepaklusniųjų „pribaltų“ klausimas bus išspręstas pastačius jų pasienyje radioaktyvių atliekų sąvartynus ir pučiant jų dvoką į tą pusę. Tada tai buvo palaikyta politinio klouno fantazijomis. Bet dabar nejauku. Negi toks ar panašus šėtoniškas planas, nukreiptas prieš mus, pradedamas įgyvendinti?

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija