„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2011 m. rugsėjo 7 d., Nr.15 (237)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Kaukazo Emyratui – beveik ketveri metai 

Kastytis Stalioraitis

2007 metų spalio 7 d. demokratinės Čečėnijos Respublikos Ičkerija prezidentas Dokka Umarovas paskelbė Šariato valdomą Islamo valstybę visame Šiaurės Kaukaze – Kaukazo Emyratą. Toks sprendimas buvo priimtas pirmiausia dėl to, kad nepavykus pasiekti demokratinės Čečėnijos valstybės diplomatinio pripažinimo didelė dalis ginkluotų čečėnų dalinių pakriko. Dabartinis Kaukazo Emyrato emyras D. Umarovas neseniai pripažino, kad tuo metu su Rusijos Federalinės valdžios ginkluotais daliniais kai kuriuose frontuose kovojo vos kelios dešimtys čečėnų kovotojų. Šiandien Kaukazo Emyrato ginkluotame pasipriešinime Rusijos federalinėms pajėgoms dalyvauja tūkstančiai modžahedų. Kaukazo Emyratas tapo svarbiu geopolitiniame regiono žemėlapyje, ypač po Rusijos ir Gruzijos karo.

Kaukazo Emyratas

1991–1999 metais demokratiškai išrinkti Čečėnijos prezidentai daug kartų kreipėsi į tarptautines organizacijas (Jungtines Tautas, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizaciją, Europos Tarybos Parlamentinę Asamblėją) ir demokratines pasaulio valstybes, prašydami pripažinti demokratinę nepriklausomą Čečėnijos Respubliką Ičkeriją (ją de facto 1996 metais pripažino net Rusija), tačiau sulaukė tik veidmainiškų (dabar tai jau galima tvirtinti vienareikšmiškai) užuojautų. 2007 metų spalio 7 d. demokratinės Čečėnijos Respublikos Ičkerija prezidentas Dokka Umarovas paskelbė Šariato valdomą Islamo valstybę visame Šiaurės Kaukaze – Kaukazo Emyratą. Kaukazo Emyratas ir Šariato teisė jame neatsirado iš niekur. Šiaurės Kaukazo tautų istorijoje egzistavo: 1785–1791 metais laisva ir nepriklausoma Šeicho Mansuro vadovaujama Islamo valstybė – Imamatas, 1830–1859 metais – imamų (Gazi-Muchammado, Chamzato, Šamilio) valstybės, 1919–1920 metais – Šeicho Uzun-Chadži Šiaurės Kaukazo Emyratas. Emyrato vadų nuomone, daugelio mažų musulmoniškų tautų gynybinė sąjunga turėtų būti pagrįsta Šariato teise, kuri ignoruoja tautiškumą ir vienija žmones tikėjimo bei jo tradicijų pagrindu. Nacionalizmą jie paskelbė neigiamu reiškiniu. Panaši situacija buvo ir talibų valdomame daugiatautyje Afganistane.

Kaukazo Emyratas suskirstytas į administracinius vienetus (arab. vilajatus): Dagestano, Nohčičio (Ičkerija), Halhaičio (Ingušija),  Iriston (Šiaurės Osetija), Nogajaus stepės (Stavropolio kraštas) bei Jungtinį Kabardinų Balkarijos ir Karačajaus vilajatą. Kaukazo Emyrato vadovu tapo Emyras Dokka Abu-Usmanas (Umarovas). Jis yra ir vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas. Aukščiausia patarėjų institucija prie Emyro – Madžlisul Šura. Aukščiausia teismų institucija – Aukščiausiasis Šariato teismas. Džihadas (pasipriešinimas Rusijos valdžiai ir okupacinėms ginkluotoms struktūroms) buvo išplėstas į visas Šiaurės Kaukazo teritorijas, kuriose gyvena musulmonai: Dagestano Respubliką (2,58 mln. musulmonų iš 2,69 mln. gyventojų), Ingušijos Respubliką (0,46 mln. iš 0,50 mln.), Šiaurės Osetijos Respubliką (0,03 mln. iš 0,70 mln.), Kabardinų ir Balkarų Respubliką (0,60 mln. iš 0,90 mln.), Karačajevo ir Čerkesų Respubliką (0,22 mln. iš 0,44 mln.) bei Stavropolio kraštą (0,13 mln. iš 2,70 mln.).

Jau pirmieji čečėnų bandymai įtraukti į karą su Rusija maždaug penkis milijonus musulmoniškos tradicijos Šiaurės Kaukazo gyventojų pasirodė sėkmingi. 2002 metais Rusijai metus prieš čečėnų kariuomenę didžiules karines ir policines pajėgas, musulmonų karo vadai  aktyvių puolamųjų veiksmų taktiką pakeitė partizaninio karo taktika. Šiaurės Kaukazo miestuose pradėjo veikti pogrindinės organizacijos. Pastaraisiais metais beveik kiekvieną parą Šiaurės Kaukaze įvykdomi keli išpuoliai prieš mažesnius Rusijos kariuomenės dalinius, milicijos (dabar pervardintos į policiją) ir valdžios būstines, pavienius okupacinės valdžios pareigūnus. Praėjusių metų spalio 9 dieną Rusijos Tyrimų komiteto prie prokuratūros pirmininkas Aleksandras Bastyrkinas viešai pripažino, kad daugelyje Šiaurės Kaukazo regionų padėtis yra labai įtempta, „tai beveik karas“. Pasak jo, vidaus reikalų kariuomenės daliniai Dagestane, Ingušijoje, Kabardino Balkarijoje, Čečėnijoje „kiekvieną dieną netenka penkių–šešių žmonių“, t. y. apie 150 ginkluotų pareigūnų ar karių per mėnesį. Lyginant su  Afganistane žuvusių užsienio karių skaičiumi nuo karo pradžios 2001 metais iki 2010 metų (apie 2000 karių – vidutiniškai 17 per mėnesį), Rusijos kariuomenės nuostoliai Šiaurės Kaukaze yra daug didesni. Spalio 12 d. Rusijos Federalinės Saugumo tarnybos direktorius pranešė, kad per devynis tų metų mėnesius Šiaurės Kaukaze rusai nukovė 300 „banditų“(vidutiniškai 33 per mėnesį). Tai reiškia, kad už vieną nukautą modžahedą Rusija „sumoka“ penkių savo karių gyvybėmis. Šiaurės Kaukazo sukilėlių paskelbtas Kaukazo Emyratas, dar neseniai politikų vertintas kaip virtualus projektas, šiuo metu jau pripažintas tarptautiniu mastu.

Rusijos Šiaurės Kaukazo Federalinė apygarda

Rusija, kaip atsvarą Kaukazo Emyratui,  prezidento Dmitrijaus Medvedevo įsaku 2010 metų sausį paskelbė naują regioninį vienetą – Šiaurės Kaukazo Federalinę apygardą (ŠKFA). ŠKFA sudaro šešios RF respublikos: Dagestano, Ingušijos, Kabardino-Balkarijos, Karačajų-Čerkesų, Šiaurės Osetijos, Čečėnijos ir Stavropolio kraštas. Apygardą, kurios centras – Piatigorskas, prižiūri Rusijos prezidento įgaliotinis Aleksandras Chloponinas, respublikoms vadovauja Rusijos Prezidento paskirti vietininkai – prezidentai arba gubernatoriai. ŠKFA respublikų pateiktais duomenimis, šiuo metu ŠKFA iš viso yra maždaug 9,2 mln. gyventojų, iš jų krikščionių – apie 2,74 mln. rusų (29,9%) ir 0,48 mln. osetų (5,2%). Beveik visi likusieji – musulmonai. Dauguma rusų gyvena Stavropolio krašte, Šiaurės Osetijos respublikoje  ir  Karačajų Čerkesų Respublikoje.

Nepaisant gausių gamtos turtų (ŠKFA daug naftos, dujų volframo, molibdeno, mineralinių ir geoterminių vandenų) ir puikių gamtinių sąlygų turizmui,  regiono ekonomika merdi. Pagrindinis čia esančių respublikų pragyvenimo šaltinis – iš Centro dotuojami biudžetai, žemės ūkis, paslaugos  ir Rusijoje uždirbti pinigai. Tiek Rusijos, tiek Vakarų ekspertų  duomenimis, ŠKFA klesti šešėlinė prekyba ir korupcija. Daugelis Centrinės valdžios bandymų per vietines savo pačios paskirtas valdžias finansuoti įvairius ekonominius ir socialinius projektus ŠKFA dažnai baigdavosi tuo, kad didžioji dalis paskirtų pinigų dingdavo dar Maskvoje, o beveik visi likusieji – vietinių Maskvos statytinių kišenėse. Oficialus nedarbo lygis ŠKFA – vienas didžiausių visoje Rusijoje. Vis dėlto teritorijos nuo Baltijos jūros iki Ramiojo vandenyno valdytojus labiausiai neramina demografinė padėtis regione.

Priešingai nei likusioji Rusijos dalis, kurios gyventojų skaičius nuo 1990 metų iki 2010 metų sumažėjo nuo 149 mln. iki 142 mln. (-5%), ŠKFA pasižymi dideliu autochtonų musulmonų gimstamumu. Nuo 1990 metų iki 2009 metų pabaigos ŠKFA gyventojų skaičius išaugo 1,68 mln. ir 2010 m. pradžioje jau buvo 13,44 mln.  gyventojų (+12,5%). 2010 metais Rusijos Federacijos vyriausybė paskelbė rasistinę regiono etninio „išvalymo“ strategiją autochtonus pakeičiant atvykstančiais rusais, tačiau iki šiol jos įgyvendinti nepavyksta. Valdančiuose Rusijos sluoksniuose vis dažniau pasigirsta balsai, raginantys atsisakyti pretenzijų į Šiaurės Kaukazą.

Kaukazo Emyratas ir Gruzija  

Praėjus trejiems metams po Rusijos karo su Gruzija Pietų Osetijoje, kuris faktiškai pasibaigė draugystės su Vakarų sąjungininkais nesėkme, šios šalies prezidentas Michailas Saakašvilis pasirinko naują strategiją. Dabar jis beviltiškai stengiasi nušokti nuo JAV pagalbos „adatos“ ir nori draugauti su visomis Kaukazo tautomis, kovojant prieš Rusiją. Taip viename paskutinių numerių rašo žurnalas „The Times“. Dar vykstant didžiausiems Šiaurės Kaukaze paruošiamiesiems  Rusijos manevrams „Kaukazas 2008“ (invazijai į Gruziją), 2008 metų liepos 17 d. Gruzijos URM išreiškė susirūpinimą ir priminė Rusijai jos padėties silpnumą Šiaurės Kaukaze. „Rusija turi gerai suprasti, kad dėl panašių įvykių kylanti įtampa ir dažni ginkluoti susidūrimai tarp vietos maištininkų ir Rusijos ginkluotų struktūrų Čečėnijoje, Ingušijoje, Dagestane ir Kabardino Balkarijoje gali peraugti į plataus masto destabilizacijos procesą, o tuo Rusija neturėtų būti suinteresuota“, – rašoma Gruzijos URM išplatintame pareiškime. Tačiau Rusija šio įspėjimo nepaklausė.

Sutapimas tai, ar ne, bet iš karto po rasistinės Rusijos strategijos paskelbimo 2010 metais spalio 12 d. Gruzija žengė žingsnį, kuris sukėlė didelį Maskvos susierzinimą ir sumaištį diplomatiniuose sluoksniuose. Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis tą dieną pasirašė įsaką, kuris numato, kad Rusijos piliečiams, kurie gyvena Šiaurės Kaukaze – Dagestane, Šiaurės Osetijoje, Čečėnijoje, Ingušijoje, Kabardinų Balkarijoje, Karačajų Čerkesijoje ir Adygėjoje – bus galima be vizų įvažiuoti į Gruziją ir būti čia 90 dienų. Be to, atvykusieji į Gruziją gali vykti ir į kitas šalis. Gruzijos URM šį sprendimą komentavo kaip žingsnį, palengvinantį žmogiškuosius ryšius regione, suteikiantį galimybę Rusijos Šiaurės Kaukazo piliečiams patiems pamatyti, ką pasiekė Gruzija demokratinių reformų metu, skatinant turizmą ir ekonomiką. Rusija paskubėjo pasmerkti tokį Gruzijos bevizio režimo sprendimą. Rusijos URM pareiškė, kad Gruzijos įvestas bevizis režimas Šiaurės Kaukazo respublikoms rodo Tbilisio siekį destabilizuoti padėtį regione ir tai yra provokacija. „Politika dalinti Rusijos gyventojus į skirtingas kategorijas prieštarauja civilizuoto tarpvalstybinio bendravimo normoms“, – sakoma Rusijos URM pareiškime.  

Tačiau panašu į tai, kad Rusija susirūpino ne tiek regionine Rusijos piliečių diskriminacija, kiek naujomis sukilėlių galimybėmis. Rusijos Federacijos Tarybos pirmasis vicepirmininkas, Kaukazo komisijos narys ir Nacionalinio antiteroristinio komiteto (kuriam vadovauja Federalinės saugumo tarnybos direktorius Aleksandras Bortnikovas) narys Aleksandras Toršinas tiesiai pareiškė, kad tokiu beviziu sprendimu, matyt, siekiama supaprastinti „banditų pogrindžio Šiaurės Kaukaze kontaktus su... oficialia Gruzijos politika“. Pasak jo, Gruzijos vadovybei „matyt, tapo visai riesta su ryšininkais ir jai prireikė padaryti kuo daugiau skylių savo sienoje, kad pinigų, sprogmenų, ginklų tiekėjai lakstytų iš Rusijos į Gruziją ir atgal, o kai kurie eitų  ten (į Gruziją) išsilaižyti žaizdų“.

Žurnalas „The Time“ primena, kad į Gruziją gyventi persikėlė Džocharo Dudajevo našlė. Dabar ji dirba „Pirmojo Kaukazo informacinio kanalo“, kurį finansuoja vyriausybė, televizijos vedėja ir kalba apie gruzinų bei čečėnų vienybę.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija