„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2015 m. rugpjūčio 28 d., Nr. 2 (277)

PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Nesumeluota nepriklausomos Lietuvos istorija

Prof. Ona Voverienė

Didžiausias rašytojo pašaukimas – nešti žmonėms Tiesą, mokyti ir auklėti juos.

G. Lichtenbergas

 

Dr. Vlado Terlecko knyga „Tragiški Lietuvos istorijos puslapiai. 1940–1953 (V., 2015) pasirodė pačiu laiku – jau įsisiūbavus informaciniam Rusijos karui prieš Lietuvą, visas Baltijos šalis ir Europos Sąjungą, kuri vis dar tikėjo, kad stalinistinis komunizmas Rusijoje baigėsi, kad Rusija – sveikstanti valstybė. Lietuvoje Vladimiro Putino kurstomas čekistinis karas prieš Lietuvos nepriklausomybę irgi jau, rodės, pasiekė apogėjų. Tačiau, pasirodžius „Lietuvos žinių“ rugpjūčio 20 d. numeriui, atrodo, kad į tą propagandinį karą prieš Lietuvą įsitraukia naujos jėgos, kurstančios Lietuvos žmones prieš Prezidentę Dalią Grybauskaitę ir jos vykdomą vidaus ir užsienio politiką.. Reikia tikėtis, kad Lietuvos šmeižikų gretos, įsisiūbavus rinkimų kampanijai, didės. Ar pavyks Lietuvos jaunimui suvokti, kas yra kas Lietuvoje abiejose informacinio fronto pusėse, ir išsiugdyti imunitetą nuožmaus propagandinio karo kurstytojų prasimanymams, susiorientuoti, kas ta tikroji nepriklausoma Lietuva, kokia ji buvo jos kūrimo pradžioje, kas vyksta Lietuvoje dabar ir kokios Lietuvos ateities jie norėtų. Todėl dr. V. Terlecko knyga, apeliuojanti į žmonių sąžinę, primindama jiems tikrą, nesuklastotą juodųjų istorikų Lietuvos praeitį, neabejoju, pasibels į daugelio jos skaitytojų širdis.

Knygos „Tragiški Lietuvos istorijos puslapiai“ pratarmėje pateiktas autoriaus ir žymiausios pasaulyje sovietologės prof. Fransuazos Thom įžanginis žodis. Knygos struktūra nuosekli ir gerai motyvuota: joje yra 6 skyriai Apipavidalino Rasa Kutkaitė.

Prof. Fransuaza Thom, atidžiai sekanti Rusijos ir jos kolaborantų Lietuvoje informacinio karo eigą, įžanginiame žodyje rašo: „Šiuo metu pavojų kelia nebe komunistinis melas ar pokomunistinis istorijos klastojimas pagal Kremliaus dūdelę, o abejingumas, užmaršumas ar net proto letargas. Jaunesniosios kartos tiesiog neįsivaizduoja komunizmo žiaurumų ir tai nėra mažiau pavojinga negu savanoriškas vyresniųjų apakimas, nes abiem atvejais pamirštama svarbiausia pamoka: politinė valia, naikinimo aistros pagauta, gali virsti negailestinga jėga“ (p. 8).

Tvirtu knygos autoriaus įsitikinimu, „1940–1953 m. Lietuvos istorijos įvykių ir kančių supratimas yra raktas jos žmonių charakteriui, dvasiniam pasauliui pažinti, ekonominei padėčiai ir sunkumams suprasti... Tai buvo laikas, kai gandrų kalenimą pakeitė svetimųjų ir jų samdinių automatų ir kulkosvaidžių salvės. Nuo šūvių virto pakelėse ir sodybose pastatyti kryžiai, koplytstulpiai, betono nuolaužomis tapo paminklai. Tai buvo laikas, kai pagrindinės kaimo naujienos buvo žinios apie žudynes, kankinimus, areštus, įkalinimus, trėmimus. Kiekviename žingsnyje buvo patiriamas nepaliaujamas valdžios melas, klasta, buvo trypiamas žmogiškumas, dorovės principai, senosios tradicijos, formuojamas homo sovieticus. Patsai gyvenimas jau buvo pasitraukęs. Jį pakeitė Sibiras – kančių ir mirčių įsikūnijimas“ (p. 10).

Pirmajame skyriuje „Nepriklausomos Lietuvos istorijos bruožai“ pateikiama Lietuvos istorija nuo 1795 m., kai bendrą Lietuvos ir Lenkijos valstybę likvidavo ir jos teritoriją pasidalino to meto imperialistinės valstybės – Rusija, Prūsija ir Austrija-Vengrija. Lietuva atiteko grobuonei carinei Rusijai; dingo iš politinio pasaulio žemėlapio, tapo Rusijos Šiaurės vakarų kraštu. Carų valdžia vykdė Lietuvoje nutautininimo, nukatalikinimo ir rusinimo politiką. Po 1863–1864 metų sukilimo Lietuvoje uždrausta valstybinėse įstaigose lietuviškai kalbėti, spausdinti knygas ir kitus leidinius lotyniškais rašmenimis. To sukilimo patyrimas ir unikaliausias visame pasaulyje reiškinys –knygnešystė – parodė, kad, kai lietuviams pradedama taikyti dvasinė prievarta, jie tvirtėja, pradeda sąmonėti, vienytis ir auginti politinius raumenis. Carinės Rusijos siekis pakeisti amžinąsias dvasines lietuvių tautos vertybes suponavo nepriklausomybės siekį, kuris ir buvo realizuotas atitinkamai susiklosčius geopolitinei situacijai Europoje. Šiandien situacija Lietuvoje panaši, kai į švenčiausią lietuvių tautos dvasinę vertybę – lietuvių kalbą – pasikėsino pusiau svetimtaučiai G. Kirkilas, I. Šiaulienė ir J. Sabatauskas. Skirtumas tik tas, kad tada į dvasines vertybes pasikėsino svetimieji, dabar – savi, gal jau lietuvių tautai svetimesni už svetimus.

Knygos autoriaus žvilgsnis šviesus, matantis jaunos valstybės kūrybingumą, ją kūrusios kartos pariotizmą ir pasiaukojimą karuose su boševikais, plėšikaujančiais carinės kariuomenės bei vokiečių kariuomenės likučiais, ypač su itin pavojingais Lenkijos pilsudskininkais, tapusiais Vilnijos ir Suvalkų okupantais, nuožmiais pavergėjais, nė kiek ne geresniais už Rusijos carinius ir bolševikinius imperialistus, dar aršiau negu anie vykdžiusiais lietuvių nutautinimo politiką.

1923 metais Lietuva atgavo Antantės nuo Vokietijos atskirtą Klaipėdos kraštą. Kaip gyveno mūsų tėvai ir seneliai tokių politinių kataklizmų sąlygomis, galima tik įsivaizduoti. Jie kantriai kūrė savo jauną Lietuvos valstybę. Per 22 metus padarė ją klestinčią, neturinčią skolų užsieniui, su stipria lietuviška valiuta – litu. 1938 metais Lietuva pagal maisto produktų (sviesto, bekonų, mėsos produktų ) eksporto apimtis buvo trečioje vietoje Europoje ir 5-oje – pasaulyje. Maisto produktų eksportas iš Lietuvos sudarė 52 proc. bendros eksporto apimties. Ištikimiausi pirkėjai buvo Didžioji Britanija, Vokietija ir SSRS. Knygoje pateikiama detali Lietuvos eksporto ir maisto produktų suvartojimo šalyje statistika. Nepaisant Didžiosios pasaulinės krizės 1931 metais ir Vokietijos blokados 1934 metais, paskelbtos Lietuvai už nacių siautėjimo tramdymą, Lietuvos ūkis, vertėsi sunkiai, bet išradingai, stabiliai ir sėkmingai. Kaunas iš apleisto provincijos miesto tapo moderniu mūriniu miestu. Augo, plėtėsi ir statė mūrinius namus Klaipėda, Panevėžys, Šiauliai. Tuo metu gyventojų skaičius Lietuvoje buvo 2,2 milijonų, iš jų 80 proc. lietuvių. Palyginus su laikotarpiu po Pirmojo pasaulinio karo, gyventojų skaičius Lietuvoje išaugo 17 procentų. Kaimas pradėjo statydintis gražius modernius namus. Gražėjo kaimų sodybos.

1914 metais Lietuvoje raštingų žmonių buvo vos 20 procentų. Jau 1928 metais įvestas privalomas pradinis keturių klasių visų vaikų mokymas; 1936 metais privalomas vaikų mokymas padidintas iki 6 skyrių; nuo 1932 metų kasmet buvo pastatoma per 80 mokyklų. 1939 metais Lietuvoje jau buvo 2335 pradinės mokyklos, jose mokėsi 298,4 tūkst. mokinių, dirbo 5578 mokytojai. Lietuviška tautinė mokykla, globojama paties Prezidento Antano Smetonos, tapo didžiausiu Lietuvos dvasiniu laimėjimu. Ji išugdė tūkstančius Lietuvos patriotų, kurie dėl savo Tėvynės ir savo Nepriklausomos valstybės buvo pasiryžę baisiausioms kančioms ir aukoms, įskaitant ir gyvybę.

Knygoje aprašoma, kaip Lietuvoje viena po kitos buvo kuriamos aukštosios mokyklos, kaip buvo globojami studentai ir dėstytojai, kurie ryžosi eiti mokslo keliu, kaip buvo kuriama Lietuvos kultūra, o kūrėjai skatinami, kaip buvo kuriama Lietuvos aviacija, visų patriotiškai nusiteikusių lietuvių pasididžiavimas ir gražiausia jaunų lietuvių svajonė, aprašomas ir tautinių mažumų gyvenimas Lietuvoje, iš kurių pati dėkingiausia Lietuvai buvo žydų diaspora, visam pasauliui skelbusi, kaip kūrybingai jie išsaugojo savo kultūrą Lietuvoje. Apie tai rašė beveik visi Europos dienraščiai, knygoje cituojamos straipsnių mintys.

Keturi penktadaliai knygos puslapių skirti tragiškiems Lietuvos istorijos skyriams, pradedant pirmąja rusų okupacija 1940 m. birželio 15 d. ir baigiant lietuvių tautos genocidu 1944–1953 metais. Objektyviai, remiantis valstybiniais dokumentais, išsaugotais Lietuvos ir užsienio archyvuose, knygoje analizuojama Lietuvos okupacijos priešistorė, pradedant 1939 metais, kai Maskvoje išspausdintame SSRS žemėlapyje Lietuva jau buvo pažymėta kaip SSRS respublika. 1940 metų pradžioje dideliu tiražu buvo išleistas rusų–lietuvių kalbų žodynėlis, skirtas kariuomenei. 1939 metais Maskvoje jau buvo sudaryti represuotinų Lietuvos žmonių sąrašai, manau, talkinant mūsų vietiniams parsidavėliams. Knygoje akcentuojamas išdavikiškas dalies lietuviškos inteligentijos vaidmuo, naikinant Lietuvos valstybingumą, žudant ir tremiant savo tautiečius į Sibirą.

Jau pirmaisiais rusų okupacijos metais Lietuvoje buvo  NKVD ir besitraukiančios rusų kariuomenės išžudyta 1114 mūsų tautiečių – teisėjų, mokytojų, gydytojų, kunigų, mokslininkų, įskaitant žuvusius Rainiuose, Panevėžyje, Petrašiūnuose, Sargėnuose, Vilkaviškyje ir kitose vietovėse. Į Sibirą ištremta 17,6 tūkstančių Lietuvos gyventojų – didžioji dalis lietuvių, žydų, lenkų tautų šviesuomenės elito. Svarbiausias okupantų tikslas – pirmiausia sunaikinti Tautos šviesuomenės elitą, todėl tarp ištremtųjų 27,5 proc. buvo vaikų. Masinėse represijose dalyvavo ne tik NKVD bei Rusijos kariuomenė, bet ir daug mūsų tautiečių, vietinių rusų bei žydų tautybės žmonių. Tai naciai sumaniai panaudojo antižydiškoms nuostatoms kurstyti.

Trečiame skyriuje aprašomas Tautos sukilimas 1941 metų birželio 22–28 d. Mūšiuose su okupacine rusų kariuomene dalyvavo apie 16–20 tūkstančių Lietuvos gyventojų. Daugelis jų stojo į kovą siekdami apginti Lietuvos valstybės garbę, prarastą išdavikams Lietuvos kariuomenės vadams atidavus Lietuvą okupantui be šūvio. Tautos sukilime žuvo 700 Lietuvos patriotų. Knygoje ypač vertinama sukilimo reikšmė Lietuvos istorijoje. Tik sukilimo dėka iš kalėjimų buvo išvaduota 3,5–4 tūkstančiai politinių kalinių, kurių likimas NKVD gniužtuose galėjo baigtis tragiškai. Sukilimas smogė rimtą smūgį Rusijos bolševikiniam imperializmui, protestuojant prieš jo vykdytas lietuvių tautos žudynes ir trėmimus į Sibirą. Sukilimas paneigė melą, kad Lietuva įstojo į SSRS savanoriškai. Ir svarbiausia, kad Tauta atgavo pasitikėjimą savo jėgomis, su derama pagarba ir padėka palaidojo Sukilime žuvusius didvyrius, savo krauju apgynusius Tautos ir Valstybės garbę, išdavikų ir bailių valstybės ir kariuomenės vadų parduotą.

Tame pačiame skyriuje aprašomas nacių siautėjimas Lietuvoje, parodęs, kad tuometinė imperialistinė Hitlerio Vokietija buvo tokia pati okupantė ir grobuonė, kaip ir Stalino Rusija. Ji okupuotoje Lietuvoje išžudė apie 165, kitais duomenimis, apie 250 tūkstančių žydų ir 45 tūkstančius, kitais duomenimis, 100 tūkstančių lietuvių ir kitų tautybių gyventojų. Žydai nacių propagandoje buvo tapatinami su komunistais, didžiausiu pasaulyje blogiu. Knygoje rašoma, kad žydų pogromus dar iki okupacijų Vilniuje pradėjo lenkai 1939 m. spalio 31 – lapkričio 1 dienomis. Tada minios lenkiškai ir rusiškai kalbančių žmonių užtvindė Vilniaus gatves šūkaudami: „Šalin lietuvius“, „Duokite sovietus“. Įsisiautėjusi maištininkų minia siaubė Vilniaus parduotuves, mušė jų savininkus, kurių dauguma buvo žydai. 35 žydai, parduotuvių savininkai, buvo žiauriai sumušti. Vilniaus policija pati nepajėgė susitvarkyti, maištininkus raminti pakvietė Rusijos kariuomenės įgulą. Knygoje aprašomi siaubingi žudynių vaizdai, vaikų plėšimas iš juos apkabinusių motinų rankų, vaikų ir senelių žudynės IX forte. Įvardijamos žudynių vadovų – Joachimo Hamano, žydų žudynių organizatoriaus brigados fiurerio Franco Valterio Štalekerio (Franc Walter Stahleker) – pavardės, žudynes vykdęs vokiečių 11-asis rezervinės kariuomenės būrys, į kurio gretas, deja, buvo įtrauktas ir lietuvių, prasigėrusių chuliganų ir keršytojų komunistams už NKVD nužudytus ir ištremtus į Sibirą artimuosius, „skrajojantis“ būrys.

Knygoje aprašomi ir pasipriešinimo protestai ir žygiai prieš nacių vykdytas žudynes. Pirmieji oficialius protestus pareiškė Lietuvos kariuomenės generolai Stasys Pundzevičius, Mikas Reklaitis ir Stasys Raštikis, praezidentas Kazys Grinius, ministras Jonas Aleksa, ministras prelatas Mykolas Krupavičius, kuris dėl to protesto buvo suimtas ir kalintas Vokietijoje ir vos išvengė mirties. Knygoje aprašomi ir žydų gelbėtojai. 69 lietuviai, iš jų 8 kunigai buvo viešai sušaudyti, 11 nužudyta kartu su gelbstimaisiais, 87 buvo suimti ir kalinti, 6 iš jų buvo kalinti ir sovietų.

Tame skyriuje aprašomas ir sovietinis pogrindis, veikęs Lietuvoje vokiečių okupacijos metais. Atsiųsti iš Rusijos diversantai ir prie jų prisijungę vietiniai komunistai bei sugebėję iš getų pabėgti žydai sudegino ir išžudė visus gyventojus, įskaitant ir kūdikėlius Kaniukų kaime Pietryčių Lietuvoje, Bakaloriškėse ir Musteikoje, išprovokavo tragediją Pirčiupiuose, kur vokiečių buvo sudeginta 119 to kaimo gyventojų. Sovietinis pogrindis knygoje vertinamas kaip Lietuvos reokupacijos pradžia.

Kaip rašiau savo ankstesniame straipsnyje „Mąstytojas, prabilęs tautos sąžinės balsu“ (Karštas komentaras. – 2015, saus. 2–16, p. 14, 15, 17), dr. Vladas Terleckas, reto talento tyrėjas, gebantis prasiskverbti į jo tiriamo objekto esmę iki giliausių šaknų. Ypač tai aktualu, kai rašoma apie Lietuvos istoriją pirmaisiais pokario metais. Skyriuje „Lietuva ties išnykimo riba. 1944–1953 metai“ analizuojama, kaip buvo realizuojama Lietuvoje Stalino doktrina, paskelbta jo vietininko Michailo Suslovo: „Lietuva bus... Tik be lietuvių“.

Artėjant frontui prie Lietuvos, į Vakarus, gelbėdamiesi nuo raudonojo teroro, pasitraukė 64 tūkstančiai pabėgėlių iš Lietuvos – talentingiausi, aktyviausi, produktyviausi ir įtakingiausi intelektualai: 220 aukštųjų mokyklų dėstytojų, apie 2000 studentų, 60 proc. rašytojų, aktorių, baleto šokėjų ir kt.

1944 m. liepos 13 d. rusų kariuomenė užėmė Vilnių, rugpjūčio 1 d. – Kauną, 1945 m. sausio 28 d. – Klaipėdą. Okupavę Lietuvą, stalinistai iš karto pareikalavo iš Lietuvos „patrankų mėsos“. 110 tūkstančių vyrų buvo prievarta mobilizuota į okupacinę kariuomenę, 25–40 tūkstančių padėjo galvas svetimuose dviejų Europos kraugerių kare. Į Lietuvą plūstelėjo 130 tūkstančių rusakalbių kolonistų, iš jų 2783 elitiniai, čečėnų, kalmukų ir ukrainiečių kraujyje išsimaudę enkavedistai, 664 emgėbistai. Apsipratę Lietuvoje, kaip Eldorado žemėje, atsivežė savo šeimas ir artimus bei tolimus giminaičius. Kolonistai užėmė 88 proc. visų vadovaujamų postų įmonėse ir organizacijose, iš jų buvo išstumti lietuviai.

Vos tik rusams įkėlus koją į Lietuvą, jau 1944 m. rugsėjo 9 d. prasidėjo masiniai suėmimai. Iki 1944 metų gruodžio buvo suimta 53 tūkstančiai Lietuvos gyventojų. 2,5 tūkstančio mokytojų, kunigų, profesorių, darbininkų, ūkininkų ir karininkų buvo išžudyta, 11 tūkstančių išsiųsta į Rusijos kalėjimus. Ten buvo kankinami ir žudomi. Be žinios po tardymų NKVD dingo 2,3 tūkstančiai žmonių. 99 proc. represuotųjų buvo lietuviai. Klaipėdoje buvo suimti visi vyrai nuo 17 iki 48 metų. Moterys ir net mažametės mergaitės buvo masiškai prievartaujamos, kartu su seneliais tremiamos į Rytus. Kaip liudijo a. a. Alfonsas Dapkūnas, jaunystėje vežtas į Rusijos kariuomenę rekrūtauti, savo akimis matė, kaip masiškai buvo šaudomi ir užkasami iš anksto paruoštose duobėse iš Klaipėdos ir Karaliaučiaus ešelonais atvežti „fašistai“ prie Minsko geležinkelio stoties. Žuvo ir lietuviai studentai rekrūtai, išdrįsę neatsargiai pasmalsauti (Voverienė O. Alfonsas Dapkūnas – antikomunistas, kovotojas už Dievą ir Tėvynę // Antikomunizmas. – V., 2010. – P. 129–133).

Vien pirmą 1945 metų pusmetį buvo surengtos NKVD 3432 karinės operacijos, per kurias buvo išžudyta Lietuvoje 5214 vaikinų, kurie slapstėsi nuo mobilizacijos; sulaikyta 38,1 tūkstančių žmonių, iš jų areštuota 23,2 tūkstančių. Iki 1951 metų į kolchozus buvo suvaryti 89 proc. Lietuvos valstiečių. 4000 šeimų, pasipriešinusių kolchozų kūrimui, buvo išvežta į Sibirą. Knygos autorius sugriovė sovietinių mūsų istorikų kuriamą mitą, kad ginkluotam lietuvių pasipriešinimui vadovavo buožės. Jis nustatė, kad partizaniniame kare dalyvavo tik 7,5 proc. kaimo turtingųjų; vargingieji valstiečiai sudarė 24,4 proc., o vidutiniai valstiečiai, turėję žemės iki 15 ha, – 52 proc.

Prasidėjus Lietuvoje ginkluotam partizaniniam judėjimui, okupacinis režimas nuolat stiprino savo galias: 1946 m. birželio 1 d. Lietuvoje buvo jau 3000 enkavedistų ir emgėbistų, o jau 1947 metais – 13,8 tūkstančių. Visi komunistai – jų buvo 34,7 tūkstančių (iš jų 38 proc. lietuvių; kiti – kolonistai) – ir komjaunuoliai buvo apginkluoti ir turėjo dalyvauti lietuvių represijose. 1945 metais Lietuvoje buvo 60–70 tūkstančių represinių struktūrų karių, iš jų 9,7 tūkstančių stribų. Knygoje detaliai aprašomas vykdytų operacijų skaičius ir itin žiaurus azijietiškas pobūdis, masinis civilių Lietuvos žmonių naikinimas baudžiamosiose operacijose; kraupūs nusikaltimai prieš žmogų ir žmoniškumą, kraują stingdantis siaubas, tardant jaunus 16–18 metų partizanus. Vieno partizano gaudynėms buvo siunčiama 30 čekistų ir stribų. Išžudyta Lietuvoje: vienais duomenimis, 20,5 tūkstančių, kitais duomenimis, 30 tūkstančių partizanų. Jų amžiaus vidurkis buvo 22 metai. Į Sibirą ištremta vien tik 1945 metais 6320 partizanų šeimų. 1945–1953 metais Lietuvoje buvo 34 trėmimai, jų metu ištremta 118 tūkstančių žmonių; 70 proc. jų sudarė moterys ir vaikai. Iš visų SSRS tremtinių lietuviai 1948 metais sudarė 49,2 proc. Tai buvo tikrų tikriausias lietuvių tautos genocidas. Tremtyse nuo bado ir ligų mirė 40 proc. visų ištremtųjų, iš jų – 5 tūkstančiai mažamečių vaikų. Lietuva neteko 1–1,2 milijono gyventojų, gyvenusių iki karo.

Tokių laikų dabar ilgisi Putino Rusija ir jo kolaborantai Lietuvoje, kariaujantys informacinį karą prieš Lietuvą... pačioje Lietuvoje. Ačiū knygos autoriui už jo triūsą ir drąsą stoti su savo knyga į gretas dorų Lietuvos žmonių, kovojančių prieš užsienio militaristus ir jų kolaborantus pačioje Lietuvoje. Tą knygą gavę mes tapsime daug stipresni, vieningesni, rausime nuoskaudas ir nepasitenkinimus iš savo širdžių kaip piktžoles vardan Lietuvos ir jos nepriklausomybės bei lietuvių tautos išlikimo šioje mums vienintelėje Dievo skirtoje Žemėje.

Tegul šios knygos kelias į Lietuvos bibliotekas ir skaitytojų širdis bus platus ir lygus.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija