„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2016 m. lapkričio 25 d., Nr. 11 (293)

PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Sacharovo premija – dviem buvusioms islamistų vergėms jazidėms

Kasmet Europos Parlamento įteikiama Sacharovo premija už minties laisvę yra aukščiausias, didžiausią prestižą turintis Europos Sąjungos apdovanojimas žmogaus teisių srityje. Andrejus Sacharovas buvo garsus rusų mokslininkas ir disidentas. Įteikdamas jo vardo premiją Europos Parlamentas pabrėžia du dalykus: viena vertus, Europos Sąjungos įsipareigojimą žmogaus teisėms, antra vertus, atkreipia pasaulio dėmesį ir drąsina tuos, kurie tampa žmogaus teisių šaukliais kartais labai sunkiomis ir pavojingomis aplinkybėmis. Šiemetinė Sacharovo premija dar kartą akis kreipia į Artimuosius Rytus, į karo deginamas Irako ir Sirijos žemes. Spalio 27 dieną EP Pirmininkų sueiga (pirmininkas bei frakcijų vadovai) ją skyrė dviem jaunoms moterims jazidėms. Tai – Nadia Murad Basy (Nadia Murad Basee) ir Lamija Adži Bašar (Lamiya Aji Bashar), 23 ir 18 metų. Abi šias kandidates nominavo Socialistų ir demokratų aljansas, o N. Murad Basy – dar ir Liberalų ir demokratų aljansas Europai.

Kaip rašoma premijos motyvacijoje, šios moterys „išgyveno „Islamo valstybės“ seksualinę vergovę ir tapo atstovėmis moterų, kurios išgyvena „Islamo valstybės“ seksualinio smurto kampaniją. Jos yra viešos advokatės jazidų bendruomenės Irake, religinės mažumos, atsidūrusios islamistų genocidinės kampanijos centre“. Pranešime primenamos 2016 metų Sacharovo premijos laureačių gyvenimo aplinkybės: 2014 metų rugpjūčio 15-ąją islamistai išžudė visus vyrus ir jaunuolius jų kaimelyje. Buvo išžudyta ir apie 80 senyvo amžiaus moterų, teroristams nebeturėjusių vertės. Likusios moterys ir vaikai buvo pavergti. Visos jaunos moterys, tarp jų Nadia Murad ir Lamija Adži Bašar, buvo keletą kartų parduotos ir nupirktos seksualiniam išnaudojimui tų, kurie išžudė jų brolius ir tėvus. Nadia Murad skerdynių dieną neteko šešių brolių ir motinos. Lamija Adži Bašar į seksualinę nelaisvę pateko su šešiomis seserimis. Jos irgi buvo priverstos gaminti savižudžių liemenes.

2014 metų lapkritį Nadia Murad ištrūko iš islamistų teritorijos, pasiekė pabėgėlių stovyklą Šiaurės Irake, galiausiai – Vokietiją. 2015 m. gruodžio 18 d. ji buvo pakviesta liudyti JTO Saugumo taryboje. Atitekusi vienam teroristui, atsisakiusi atsiversti į islamą, ji buvo jo išprievartauta, keikiama, verčiamai nepadoriai rengtis ir skolinama bendražygiams. Neiškentusi prievartavimų ir kankinimų ryžosi bėgti, buvo pagauta. „Tą naktį jis mane sumušė, išrengė ir paliko kambaryje su šešiais kovotojais. Jie tol tęsė nusikaltimą prieš mano kūną, kol netekau sąmonės. Praėjus trims mėnesiams po mano pagrobimo pagaliau sugebėjau pabėgti. Dabar gyvenu Vokietijoje. Ačiū Vokietijai, kuri sutiko mane gydyti“, – pasakojo mergina. Ji pabrėžė, kad jos asmeninė drama buvo tik maža sąmoningos kampanijos dalis. Tūkstančiai vyrų jazidų buvo išžudyta, o Mosule ji matė tūkstančius jazidžių kaip ir ji. „Islamo valstybės“ tikslas buvo vienas –  sunaikinti jazidų tapatybę jėga, prievartavimu, vaikų rekrūtavimu, šventų vietų sunaikinimu, išprievartavimai buvo naudojami kaip jazidžių moterų ir merginų sunaikinimo priemonė, siekiant, kad šios moterys niekad negrįžtų į normalų gyvenimą. Nadia Murad kreipėsi į valstybių atstovus, prašydama sustabdyti tokį terorą ir vildamasi, kad „žmogiškumas dar nėra miręs“.

Panašų likimą patyrusi Lamija Adži Bašar pabėgo keliais mėnesiais vėliau už Murad, išgyvenusiems šeimos nariams sumokėjus pinigus prekeiviams už slaptą jos pergabenimą. Jau beveik ištrūkus iš islamistų teroristų kontroliuojamos teritorijos automobilis užvažiavo ant minos, kuri vietoje užmušė jos dvi jaunas bendrakeleives jazides, o ją pačią smarkiai sužalojo: Lamija Adži Bašar neteko vienos akies, jos veidas yra stipriai ir regimai nudegintas. Bet, kaip ji pakomentavo vėliau, „tai buvo verta, nes gyvenimas „Islamo valstybėje“ buvo baisesnis už mirtį“. Ją irgi priglaudė Vokietija. Pagijusi ji pradėjo liudyti apie jazidų ir kitų islamistų aukų dalią bei padėti joms reabilituotis.

Nors „Islamo valstybės“ neapykanta jazidų mažumai išskirtinė, daugybė krikščionių šeimų, patekusių į jų rankas, pakartojo Sacharovo premijos laureačių likimą: atsiversti atsisakę, pabėgti nespėję vyrai buvo nužudyti, o moterys parduotos.

Galima pridurti, kad kiti Sacharovo premijos finalistai buvo turkas žurnalistas Kanas Diundaras (Can Dündar), Krymo totorių medžliso pirmininkas ir Sovietų laikų disidentas lyderis Mustafa Džemilevas ir Kinijos uigūrų mažumos teisių aktyvistas Ilhamas Tohtis (Ilham Tohti).

Pirmasis buvo areštuotas ir nuteistas už reportažą apie tai, kaip slaptosios Turkijos žvalgybos tarnybos gabena ginklus sukilėliams į Siriją. Vėliau jis buvo nuteistas penkeriems metams ir 10 mėnesių kalėjimo už „valstybės paslapčių atskleidimą“, išgyveno pasikėsinimą į gyvybę ir šiuo metu gyvena tremtyje.

Antrasis jau daugiau kaip pusę amžiaus kovoja už žmogaus ir mažumų teises. Jam tebuvo šeši mėnesiai, kai jis ir jo šeima buvo ištremta į Vidurio Aziją kartu su kitais Krymo totoriais. Jam buvo leista sugrįžti tik po 45 metų. Rusijai aneksavus Krymą, šiam disidentui ir žmogaus teisių aktyvistui, gynusiam savo bendruomenės teises Sovietų Sąjungoje, vėl buvo uždrausta ten patekti, žmogus vėl tapo tremtiniu. Premijai jį nominavo Europos liaudies partijos bei Europos konservatorių ir reformistų frakcijos.

Taikus Kinijos uigūrų mažumos teisių aktyvistas I. Tohtis buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos už separatizmo kurstymą, nes kartu su kitais aktyvistais įkūrė interneto svetainę, skirtą skatinti uigūrų ir kinų tarpusavio supratimą. Premijai jį nominavo EP narys Ilchan Kiučiuk ir 42 kiti europarlamentarai.

Sacharovo premija bus įteikta gruodžio 12–15 dienomis Strasbūre rengiamoje plenarinėje sesijoje.

Sacharovo premija įsteigta 1988-aisiais siekiant pagerbti asmenis ir organizacijas, ginančias žmogaus teises. Pernai premija skirta Saudo Arabijos tinklaraštininkui Raifui Badaviui (Raif Badawi).

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija