„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2017 m. lapkričio 24 d., Nr. 10 (304)

PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Kai į rusų tautą žiūrima kaip pašauktą viešpatauti Europoje

Kan doc. dr. Robertas PUKENIS

Po referendumo Kurdistano
žmonės išėjo švęsti savo
pergalės, bet ji buvo laikina

Prieš mėnesį „XXI amžiuje“ (2017 10 27, nr. 41, priede „XXI amžiaus horizontai“ Nr. 9.) straipsnyje „Ar jau vyksta naujas, antrasis Šaltasis karas?“ nagrinėti naujojo Šaltojo karo požymiai. Taip, jis jau vyksta. Jis yra užprogramuotas jau nuo caro Petro I laikų. Siūlau atidžiai perskaityti jo testamentą (iš: La Pologne historique, litteraire, monumentale et illustree. Redigee a la societe de litterature sous la direction de L. Chodzko. – Paris, 1839–1845, p. 25–27, vertė Nijolė Kašelionienė).

„Petro I testamentas Šventos ir nedalomos Trejybės vardu, mes, Petras I, ir t.t., visiems mūsų palikuonims, sosto paveldėtojams ir rusų nacijos vyresnybei.

Didysis Dievas, iš kurio mūsų gyvybė ir valdžia, mus nuolatos apšviečiantis savo šviesa ir visokeriopai teikiantis dievišką paramą, man leidžia žiūrėti į rusų tautą kaip pašauktą ateityje viešpatauti Europoje. Šią mintį grindžiu tuo, kad didžioji dalis Europos tautų arba paseno, arba jas turi užkariauti nauja, jauna tauta, kai tik pastaroji pasieks aukščiausią savo jėgos ir išsivystymo lygį. Aš laikau būsimą Šiaurės invaziją į Vakarus ir į Rytus periodišku judėjimu, palaimintu Apvaizdos, kuri barbarų invazijos keliu prikėlė romėnų tautą. Šios poliarinių genčių migracijos – kaip Nilo srovė, kuri tam tikrais laikotarpiais savo sultimis tręšė sulysusias Egipto žemes. Man atėjus, Rusija buvo upelis, aš ją palieku jau upę; mano palikuonys iš jos padarys didelę jūrą, kuri drėkins nualintą Europą, o jos bangos risis tolyn, nepaisydamos jokių užtvarų, kokias tik nusilpusios rankos gebės joms priešintis, jei tik mano palikuonys mokės valdyti srovę. Štai kodėl aš jiems palieku šiuos pamokymus, rekomenduodamas nuolat ir atidžiai skaityti:

I. Laikyti rusų tautą nuolatinio karo būklėje, neduoti kareiviui atsikvėpti, išleisti į atsargą, tik jeigu reikia pataisyti valstybės finansinę padėtį, performuoti armiją, parinkti tinkamą momentą atakai. Taip elgtis, kad taika tarnautų karui, o karas – taikai dėl Rusijos išplėtimo ir jos klestėjimo.

II. Visais įmanomais būdais kviestis išsilavinusių Europos tautų kapitonus karo metu ir mokslininkus taikos metu tam, kad rusų tauta pasinaudotų kitų šalių pasiekimais, savo laimėjimų jokiu būdu neprarasdama.

III. Dalyvauti, mažiausiai galimybei pasitaikius, sprendžiant pačius įvairiausius Europos, o ypač Vokietijos reikalus. Pastaroji kaip arčiau esanti, mus labiau domina.

IV. Suskaldyti Lenkiją, nuolatos palaikant jos viduje pavydą ir nesantaiką; papirkti galinguosius auksu; daryti įtaką seimams, juos papirkinėti, kad pagaliau galėtume paveikti karaliaus rinkimus; jų metu iškelti savo šalininkų kandidatūras, pastaruosius globoti, įvesti maskvėnų pulkus ir juos laikyti, kol pasitaikys galimybė palikti visam laikui. Jei kaimyninės galybės priešinsis, jas tuoj pat reikia nutildyti, suskaldant šalį, kol bus galima paimti tai, kas bus duota.

V. Paimti visa, kas tik bus įmanoma, iš Švedijos, išprovokuoti ją mus pulti, kad turėtume pretekstą ją pajungti. Tam izoliuoti ją nuo Danijos, o Daniją nuo Švedijos ir rūpestingai puoselėti tarp šių šalių pavydą.

VI. Rusų kunigaikščiams nuolat rinktis žmonas iš Vokietijos princesių, kad būtų išvystyti šeimyniniai ryšiai, suartinti interesai ir kad mūsų reikalui būtų pajungta Vokietija, stiprinant ten mūsų įtaką.

VII. Ypač siekti sąjungos su Anglija prekybos srityje, nes šiai galybei jūreivystėje mes labiausiai reikalingi, o ji gali naudingiausiai pasitarnauti mūsiškės vystymui. Keisti mūsų medieną ir kitą produkciją į jos auksą ir sukurti tarp jos prekeivių, jūreivių ir mūsiškių nuolatinius ryšius, palankius navigacijai bei prekybai su šia šalimi.

VIII. Nepaliaujamai plėsti savo valdas į šiaurę išilgai Baltijos ir į pietus išilgai Juodosios jūros.

IX. Prisiartinti, kiek įmanoma, prie Konstantinopolio ir Indijos. Tas, kuris ten karaliaus, bus pasaulio valdovas. Todėl reikia kurstyti nepabaigiamus karus tai Turkijoje, tai Persijoje; kurti laivų statyklas Juodojoje jūroje, pamažu užvaldyti šią jūrą, taip kaip ir Baltijos jūrą, nes tai – dvigubas tikslas, būtinas planui įgyvendinti; paspartinti Persijos dekadansą; įsiskverbti ligi Persijos įlankos; atkurti, jei įmanoma, per Siriją prekybą su Artimųjų Rytų šalimis ir pasiekti Indiją – pasaulio prekių sandėlį. Sykį ją pasiekus, galima bus apseiti be Anglijos aukso.

X. Siekti aljanso su Austrija ir rūpestingai jį išlaikyti; išoriškai remti jos būsimo viešpatavimo Vokietijoje idėjas ir slapta kurstyti prieš ją kunigaikščių pavydą. Skleisti per vienus ar per kitus pagalbos iš Rusijos idėją ir tam tikra prasme šią šalį globoti, o tai paruoš būsimą viešpatavimą joje.

XI. Sukurstyti Austrijos dvarą, išvyti turkus iš Europos ir neutralizuoti jos pavydą užkariaujant Konstantinopolį ar sukeliant šios šalies karą su senosiomis Europos valstybėmis, ar atseikėjus iš užkariavimų porciją, kurią vėliau iš jos atimtume.

XII. Prisitraukti ir suburti apie save visus išsibarsčiusius graikus ir stačiatikius, pasklidusius po Vengriją, Turkiją, Lenkijos pietus, tapti jų centru ir atrama, iš anksto imti dominuoti pasaulyje, įkuriant kunigų ar tikėjimo autokratiją: jie bus mums tiek draugai, kiek kiekvienas jų turės priešų.

XIII. Švedija padalinta, Persija nukariauta, Lenkija pajungta, Turkija nugalėta, mūsų armijos sujungtos. Juodoji ir Baltijos jūros saugomos mūsų vasalų, reikia tuomet labai slaptai pasiūlyti pirmiau Versalio rūmuose, paskui Vienos dvare pasidalinti pasaulio karalystę. Jei viena iš dviejų šalių sutinka (o tai neišvengiama), aukštinant pastarosios ambicijas ir savimeilę, panaudoti ją tam, kad būtų sužlugdyta antroji, paskui sužlugdyti tą, kuri išliks, įsiveliant su ja į nelygią kovą, nes Rusija jau valdys visus Rytus ir didžiąją Europos dalį.

XIV. Jeigu, nors tai neįmanoma, kiekviena šių šalių atsisakytų Rusijos pasiūlymų, reikėtų sugebėti sukelti tarp jų peštynes ir pasiekti, kad jos nualintų viena kitą. Tada, pasinaudojus lemiamu momentu, iš anksto paruošti Rusijos pulkai užpultų Vokietiją, tuo pat metu dvi didžiulės eskadrilės su azijiečių ordomis išplauktų, viena iš Azovo jūros, kita iš Archangelsko uosto, palaikomos karo laivynų iš Juodosios ir Baltijos jūrų. Sukdamos pro Viduržemio jūrą ir vandenyną, jos užplūstų Prancūziją iš vienos pusės tuo metu, kai Vokietija tai padarytų iš kitos; šiuos du kraštus užėmus, likusioji Europa būtų nesunkiai pavergta. Taip gali ir turi būti užkariauta Europa!“

Taigi matome, kad caro palikuonims sekasi pakankamai gerai. Naujasis karas yra įžūlesnis ir paslaptingesnis. Jau įvyko „Brexit“. Tik dabar pasirodė žinios apie klastingą Rusijos dalyvavimą, formuojant antieuropietišką britų nusistatymą. Cituoju 2017 11 15 lrytas.lt: „Rusijos kišimąsi į britų politiką patvirtino įkalčiai, kurie parodė, kad iš Sankt Peterburgo valdytos daugiau nei 400 „Twitter“ paskyrų buvo naudotos skleisti visuomenę skaldančią informaciją, skelbia „The Guardian“. Edinburgo universiteto tyrėjai atsekė 419 „Twitter“ paskyrų, kurias valdė Interneto tyrimų agentūra – Kremliui pavaldi programišių organizacija, siejama su Rusijos prezidento Vladimiro Putino artimais draugais (...) Sankt Peterburge esančioje Interneto tyrimų agentūroje tinklaraštininkams mokama, kad jie kiaurą parą internetiniuose forumuose, socialiniuose tinkluose ir portalų komentarų skiltyse skleistų dezinformaciją, liaupsintų Rusijos vadovą V. Putiną bei lietų tulžį ant Vakarų“. Komentarai nereikalingi. Tačiau mes, Lietuvos ir buvusių sovietinių respublikų žmonės, tai žinojome jau seniai. Kam reikia siųsti tankus, kurie brangiai kainuoja, geriau užmokėti kelis milijonus savo troliams ir tie parašys, „apsimesdami įvairiais žmonėmis, nemažai jų vaidino amerikiečius: pavyzdžiui, JAV jūrų pėstininką, respublikoną iš Tenesio valstijos, Ameriką mylintį teksasietį“. Taigi Didžiosios Britanijos ponai, kam reikėjo rengti referendumą, jeigu rezultatas skyrėsi tik keliais procentais. Po dvejų metų jaunimas tikrai būtų lėmęs teigiamą rezultatą, išsaugojant Jungtinę Karalystę vienybėje su ES. Dabar gailitės. Tikriausiai visai nesimeldžiate, kad padarote tokias dideles nesąmones, ponai kameronai. Dabar gaištamas laikas derybose, o tikros problemos laukia savo eilės. Tai parodo, kaip Vakarai, gilios demokratijos valstybės, pralaimi naują Šaltąjį karą. Verta pasiremti Edvardu Lukasu (Edvard Lucas), Europos politikos analizės centro viceprezidentu ir britų savaitraščio „The Economist“ vyresniuoju redaktoriumi: „Ne kartą vengėme paprieštarauti Kremliui. Į Londoną ir prabangaus nekilnojamojo turto rinką įsileidome milžiniškus pinigus, pavogtus iš Rusijos žmonių. Perkračius sąžinę atsiskleistų dvi didelės nuodėmės. Pirmiausia, kad ignoravome daugybę perspėjimų. Dešimto dešimtmečio pradžioje mūsų draugai iš Estijos, Latvijos ir Lietuvos bei kitų šalių mums sakė, kad Rusija eina netinkama kryptimi. Jie aiškiai galėjo matyti, kad KGB buvo tik pervadinta kitu vardu“.

„Lietuvos ryte“ (2017 11 21) išspausdintas straipsnis „Londone raizgosi painus Maskvos agentų tinklas – įsipainioję net Lordų Rūmų nariai“: „Londone Šaltojo karo metais veikė daug agentų, tačiau manoma, kad dabar šis skaičius – ne ką mažesnis (...). Nuo prezidento Vladimiro Putino atėjimo į valdžią turtingi rusai rado naują investicijų kryptį – Londoną. Tiesa, jie turi ne tik verslo interesų – bando kišti trigrašį ir į Kremliui palankius politinius procesus. Jau anksčiau buvo skaičiuojama, kad Londone kas dešimtas namas, kurio vertė siekia daugiau nei 1,5 mln. svarų sterlingų (1,67 mln. eurų), priklauso Rusijos piliečiui. Bet rusų veikla Londone neapsiriboja vien investicijomis“, – teigia JK Saugumo tarnybų atstovai. Anot Pentagono tarnybinio pranešimo, buvęs Amerikos specialiųjų tarnybų darbuotojas Edvardas Snoudenas (Edward Snowden) pagrobė 1,7 mln. slaptų bylų, kuriose dauguma dokumentų susiję su „gyvybiškai svarbiomis JAV armijos, karinio laivyno, jūrų pėstininkų ir oro pajėgų operacijomis“. Kilus skandalui E. Snoudenas per Honkongą pabėgo į Rusiją. Taigi Vakarų ir JAV žvalgybos miegojo. Rusijoje taip nebūna. Taigi teiginys, kad Šaltasis karas vyksta iš Kremliaus pusės stipriai ir visomis kryptimis, yra pagrįstas. Ir skaudžiausia, kad dėl oligarchų korupcijos bei išvežamo kapitalo į užsienį nuskriaudžiamas eilinis Rusijos pilietis. Rusai jau suprato, kas yra didžiausia Rusijos skurdo priežastis. Štai ką sako Levados apklausa (apklausta 1,6 tūkst. žmonių iš 48 Rusijos regionų), atlikta spalio 20–24 dienomis: „76 proc. apklaustųjų laiko V. Putiną bent iš dalies atsakingą už Rusijos problemas. Visiškai dėl Rusijos bėdų V. Putino nekaltina tik 19 proc. žmonių. 15 proc. apklausoje dalyvavusių rusų teigė manantys, kad V. Putinas „nežino, kaip gyvena liaudis“ ir „pamiršo apie eilinius žmones“. 7 proc. apklaustųjų pabrėžė, kad Rusijos prezidentas nepakankamai kovoja su korupcija. Tiesa, 19 proc. V. Putiną apibrėžė kaip „turintį stiprią valią“ ir „tikrą vyrą“. 18 proc. tikino esantys dėkingi, kad V. Putinas juos gina nuo Vakarų“ (pasaulis.lrytas.lt). Taigi Rusijoje bręsta revoliuciniai pokyčiai, todėl lapkričio 4-ąją minint Rusijos nacionalinę šventę, norint numalšinti protestuojančiųjų balsus, buvo sutraukta daug kariuomenės. Dalis rusų tautos suvokia, kad užtenka eksportuoti revoliucijas, reikia rūpintis savais namais.

O kaip yra su Katalonija? Gal manote, kad ten tarp aršių nepriklausomybės šalininkų niekas negavo pinigų arba finansinės paramos iš „užsienio“? Užtenka nupirkti 10 politikų, nors vieną laikraščio redakciją ir jau reikalai krypsta reikiama linkme. O dar interneto troliai parašo, kad jiems, katalonams, būtų geriau gyventi atsiskyrus. Ir rezultatas įvyko: sąmyšis Ispanijoje, visuomenė supriešinta, tarptautiniai ginčai. Tiesa, dauguma katalonų nepasisako už atsiskyrimą. Tik gaila, kad iš Vakarų oficialių šaltinių dar nesigirdi konkrečios informacijos, nors E. Lukasas prasitarė apie Kremliaus pridėtą ranką Katalonijoje. Ispanijos užsienio reikalų ministras Alfonsas Dastis (Alfonso Dastis) apkaltino Rusijos specialiąsias tarnybas bandymu destabilizuoti padėtį šalyje ir bendrai visoje ES. Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas teigė, kad Madridas šiais pareiškimais tik siekia atitraukti dėmesį nuo didžiausios per dešimtmečius Ispanijos politinės krizės.

Ir dabar visi separatistiniai judėjimai buvo ir yra Kremliaus tebefinansuojami. „Skaldyk ir valdyk“ – sena imperialistinė patarlė. Šis Šaltasis karas yra pavojingesnis ir disidentų atžvilgiu. JAV išaiškino, kad Didžiojoje Britanijoje paslaptingomis mirtimis buvo likviduota 15 šios šalies piliečių. Visi, kurie rėmė Rusijos disidentus ir aštriai pakritikuodavo V. Putiną, buvo nutildyti amžinai. Anglų žvalgybos pareigūnai, gavę priekaištų iš JAV žvalgybos, pasijuto labai nepatogiai. Taigi galime įsivaizduoti, kaip situacija klostosi posovietinėse respublikose! Čia žymiai pavojingiau kovoti už tiesą ir tautos savarankiškumą bei socialinį teisingumą. Netgi bažnyčių padangtėse slypi nusikaltimo šešėliai...

Mano manymu, šaunuolis yra Michailas Saakašvilis. Jeigu jo nenušaus, tai jis dar padarys daug gero Ukrainai. Mirties nebijo tas, kurio gyvenimas yra daug vertas. Jis, lydimas bendraminčių (tarp jų – kelių europarlamentarų), rugsėjo 10-ąją kirto Lenkijos–Ukrainos sieną Šengeno pasienio kontrolės punkte, nors Ukrainos pasieniečiai bandė užkirsti kelią. JAV atstovas Ukrainai Kurtas Folkeris (Kurt Volker) sakė: „Tegul prezidentas Petro Porošenka rūpinasi valstybės reikalais, ypač antikorupciniais, o Saakašvilis teisme išsikovos Ukrainos pilietybę“. Taigi Ukrainos prezidentui labai nepatogu: persekioti negalima, nes prarasi paramą tiek ES, tiek savų piliečių, o šis sukels oranžinę revoliuciją Ukrainoje. Kai internete pamačiau Ukrainos vidaus reikalų ministrą Arseną Avakovą, pilantį stiklinę vandens ant Saakašvilio veido, mano visos simpatijos Porošenkai išgaravo. Žinoma, jo negalima lyginti su didžiausio masto vagimi Viktoru Janukovičiumi, bet norėtųsi, kad Ukrainos prezidentas daugiau neproteguotų savų interesų verslo srityje. Pasak M. Saakašvilio, atrodo, kad užstojami tam tikri pareigūnai, kai jaunimas žūsta už Tėvynę, kovodamas su ordomis Luhanske ir Donbase.

Lapkričio 19-ąją M. Saakašvilis savo šalininkams per mitingą Kijeve palapinių miestelyje, prieš Ukrainos parlamento pastatą, pareiškė, kad Ukrainai būtina skubiai formuoti naują valdžią ir vyriausybę. „Mes privalome kartu suformuoti šią vyriausybę, ir aš esu pasirengęs drauge su jumis tai padaryti, jai vadovauti, jei to reikės...“ – pareiškė M. Saakašvilis ir priminė apie gruodžio 3-iąją prasidėsiančią „liaudies nepasitikėjimo“ akciją, šią dieną pavadinęs „valanda „x“ visiems mums, visiems jiems (valdžiai), visai šaliai“. Kai kas sako, kad Gruzijoje jo nemėgsta. Netiesa. Daug kas jį gerbia. Pirma, jis vienu metu pasodino į kalėjimus daugiau kaip 25 000 valdininkų ir pareigūnų, nusikaltusių dėl korupcijos. Paskaičiuokime, kiek jie turi šeimos narių, giminių, kurie stos piestu, užstodami savo „nukentėjusius asmenis“, ir suprasime, kodėl jo nemėgsta. Antra, stipriai veikia antigruziniška artimojo užsienio propaganda.

Dar pažvelkime į Gruzijos kaimynę Turkiją, kurios prezidentas Redžepas Tajipas Erdoganas (Recep Tayyip Erdogan) jau tapo sultonu, nekreipiančiu dėmesio į žmogaus teisių padėtį tiek savo šalyje, tiek užsienyje. Atrodo, kad susitaręs su Rusija, „atsirėžė“ gabaliuką Sirijos žemių, ruošiasi invazijai į Sirijos ir Irako Kurdistaną. Jau dabar Šiaurės Irake jo kariuomenė okupuoja mažą dalį Kurdistano teritorijos (Irakas priešinasi Turkijos plėtrai jo žemių sąskaita). Tiesa, ir Irano vadovybė norėtų prisijungti Iraką, nes ten gyvena apie 60 proc. šiitų. „Ankara yra pasirengusi surengti naują didelę karinę operaciją šiaurės Sirijoje ir netgi įtraukti į savo kontrolės zoną Manbidžo ir Rakos miestus, kad neleistų ten atsirasti kurdų valstybei“, – pareiškė R. T. Erdoganas. Šiandien Turkija neturi nieko, išskyrus problemas su kaimynais. Įtempti santykiai ne tik su ES, JAV, Sirijos režimu, bet ir su Iraku, Izraeliu, Libija, Egiptu, Saudo Arabija ir Jungtiniais Arabų Emyratais. Turkija pagerino santykius tik su Iranu ir Rusija, iš kurios už 2 milijardus dolerių perka priešraketinę gynybos sistemą „S 400“. Kaip pranešė agentūra AFP, tai yra didžiausias kada nors sudarytas NATO šalies Turkijos sandoris su Rusija. Tai štai kodėl JAV išdavė Irako Kurdistano nepriklausomybės siekį. Tačiau vis dėlto pasaulis vienąkart gal pritars kurdų tautos svajonei. Čia nemažai priklauso ne vien nuo Rusijos, Turkijos, Sirijos ar Irako, bet ir nuo JAV ir Kinijos įtakos.

Bet apie tai – kitąkart.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija