„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2017 m. gruodžio 29 d., Nr. 11 (305)

PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Kai vakaras ir naktis išvysta dieną...

Julė Kilčiauskienė

Arono Gaalo knyga
„Rugpjūčio vakaras ir naktis“

Vengrų poetas Aronas Gaalas
ir jo poeziją į lietuvių kalbą
vertusi Laima Debesiūnienė

Šią vasarą, liepos mėnesį, Lietuvą pasiekė pirmoji į lietuvių kalbą išversta vengrų poeto Arono Gaalo knyga „Rugpjūčio vakaras ir naktis“. Eilėraščius vertė ir knygą savo lėšomis išleido kaunietė poetė ir vertėja, laikraščio „XXI amžius“ kalbos redaktorė Laima Debesiūnienė. Kalbamės su ja apie šią knygą ir apie A. Gaalo kūrybą, naują mūsų kultūrai savo požiūriu į pasaulį, žmogų ir save.

Labai dažnai skaitydami užsienio literatūrą žavimės autoriais, įsimename jų pavardes ir, jei kūriniai patiko, jie lieka artimi, tarsi draugai, tik vertėjai, kurie valandų valandas gal rymojo prie vienos ar kitos eilutės, ieškojo žodynuose atitikmenų svetimiems žodžiams, derino linksnius prie autoriaus stiliaus, pagrindinės minties ir antrą kartą, tik jau kita kalba, kūrė tai, lieka šešėlyje. Pasakokite, kaip atėjote į vertėjos kelią ir kodėl pirmąja verčiama knyga pasirinkote būtent vengrų poetą.

Vertimais visada domėjausi, tik nežinojau, kaip tai daroma. Kai dar mokiausi mokykloje, man padovanojo į lietuvių kalbą išverstą vengrų poeto Šandoro Petefio eilėraščių knygelę. Atrodė, kad vertėjas dirbo nenuoširdžiai, ir tąsyk pagalvojau, kad niekad taip nedaryčiau. Studijų metais bendravau su turkmėnų poetu Saparmuradu Ovezberdyjevu (jis daug vyresnis už mane), kuris išvertė 18 lietuvių poetų. Kai paklausdavau, jis man nieko neaiškino, tik šypsojosi. Kai sužinojau apie S. Ovezberdyjevo mirtį, kompiuteriu keliavau jo pėdsakais ir patekau į poezijos svetainę Stihi.ru. Tai ir turėjo lemiamos reikšmės. Norėjau parašyti jam recenziją, bet reikėjo užsiregistruoti, taip ir pasilikau joje. 2011 metų pavasarį, pradėjau versti savo eilėraščius, kad rusakalbiai skaitytojai mane suprastų. Mokiausi pati. Kodėl pasirinkau Aroną Gaalą? Dabar galvoju, kad nebuvo jokio rinkimosi. Nuo 2014 m. rugsėjo 30 d. skaitėme vienas kito eilėraščius, paskui keitėmės recenzijomis, o bendrauti pradėjome 2015 m. gegužės 23 d. (pakankamai ilgai stebėjome vienas kitą). Mes abu mokame rusų kalbą, į ją verčiame savo eilėraščius. Tai suartino. Viską nulėmė individualūs A. Gaalo charakterio bruožai. Jis pakankamai įžymus, išverstas į 16 kalbų, išleidęs 42 knygas, bet yra paprastas, nuoširdus, visada gali patarti ir padėti, jam svarbu neįžeisti kito žmogaus. Manau, kad lygiai taip pat galėjau bendrauti su bulgarų poetu Krasimiru Georgijevu (prieš kelerius metus verčiau jo eilėraščius). Neseniai serbų poetė Vecelinka Stojkovič išvertė du mano eilėraščius į serbų kalbą. Gal tai – irgi naujos draugystės pradžia. Beje, tai galėjo įvykti gerokai anksčiau, bet ji nekalba (tik supranta) rusiškai. Aš nesirenku, mane likimas suveda su žmonėmis.

Su kokiais sunkumais susidūrėte versdama iš vengrų kalbos. Juk jos mūsų mokyklose niekada nemokė. Kaip ir kiekviena kalba ji turi savo gramatiką, morfologiją, sintaksę...

Man vengrų kalba visiškai nesuprantama ir, beje, pakankamai sudėtinga: 18 linksnių, nėra būsimojo laiko (jis pasidaromas tam tikru būdu), nėra prielinksnių ir giminių, yra polinksniai, artikeliai. Kalbos galima mokytis naudojantis kompiuteriu, bet visiškai neturiu tam laiko. Gavusi vengrišką tekstą pirmiausia skaičiuodavau skiemenis, paskui analizuodavau rimus ir pradėdavau versti į lietuvių ir rusų kalbas, paskui – vertimų lyginimas ir derinimas. Vengrų kalboje kirčiuotas pirmas žodžio skiemuo, todėl rimai tėra moteriški (kirčiuotas priešpaskutinis eilutės skiemuo), daktiliniai (kirčiuotas trečias nuo eilutės pabaigos skiemuo) arba hiperdaktiliniai (kirčiuotas ketvirtas nuo eilutės pabaigos skiemuo), o aš mėgstu vyriškus (kirčiuotas paskutinis eilutės skiemuo) arba moteriškus. Susidaro įspūdis, kad vengrų kalba statiška, o man patinka judresnė. Yra daug nerimuotų kūrinių, tada man labai rūpėjo ritmas. Visada į pagalbą buvo pasirengęs ateiti A. Gaalas. Tokiais atvejais jis sako: „Kol autorius gyvas, galima klausti“.

Kaip atsirinkote eilėraščius? Juk reikėjo išsiversti ne vien tuos, kurie dabar yra knygoje, bet ir žymiai daugiau.

Knygoje yra 35 eilėraščiai. Kai kuriuos rinkausi pati, dalį pasiūlė autorius, kartais abu tardavomės. Dar buvo mūsų dialogas (interviu). Reikėjo išversti jame paminėtus eilėraščius.

Kada buvo apsispręsta leisti knygą ir kaip vyko tolesnis darbas?

Kai buvo išversta pakankamai daug eilėraščių ir dialogas, supratau, kad reikia visa tai parodyti Lietuvos visuomenei. Norėjau būti pirma, tai padariusi, todėl atidėjau į šalį savo eilėraščius. Medžiaga buvo parengta iki gruodžio vidurio. Maketuota pavasarį. Ypač verta paminėti viršelio autorių Aurimą Dimindavičių. Aš jam sakiau, ko noriu, o jis padarė daug geriau. Ilgai nepavyko rasti man tinkamo leidėjo. Reikšmingas įvykis – komandiruotės į Lenkiją. Jų metu susipažinau su Punsko „Aušros“ leidyklos direktoriumi, poetu ir vertėju, Lietuvos rašytojų sąjungos nariu Sigitu Birgeliu. Pradėjome derinti leidybos niuansus. Man tiko tai, kas buvo pasiūlyta. Liepos 28-ąją iš leidyklos atsiėmiau knygą.

Kurie eilėraščiai jums labiausiai patiko?

Paprastai svarbiausias būna pirmas. Man toks buvo „Rugpjūčio vakaras ir naktis“. Juo pradedame ir baigiame, pagal jį pavadinta knyga:

Jūsų šypsenas man primena dabar, rugpjūčio vakarą ir naktį,
Jonvabaliai žolėje ir ant stalo šventinės liepsnelės žvakių.
Jūsų šypsenas man primena rožės, žydinčios tamsiam sode,
Šiąnakt pasipuošusios baltais, gelsvais, raudonais rūbais.
Jūsų šypsenas man primena aukštas dangus virš mūsų,
Kur jūs basi vaikštote nuostabiais žvaigždžių keliais.
Jūsų šypsenas man primena visi nepasakyti žodžiai
Ir eilėraščiai, kurie tyliai kalbasi tarpusavyje sapnuose.

Labai įdomus man pasirodė „1002 minutės“. Kai pirmą kartą skaičiau, viską supratau, kai susiruošiau versti, jau prireikė autoriaus pagalbos. Čia išryškėja paralelės – 1002 minutės ir tūkstantis ir viena naktis, Negyvoji upė ir Negyvoji jūra (įdomiai persipina pasaka ir realybė).

Tūkstantis ir dvi minutės – tavo glėbyje,
Išsipinanti plaukus! Tu –
Pasislėpusi visuose mano rimuose,
Tavo veidas – Negyvoji upė, ir jos dugne
Aš pajuntu, kad tavo sapnai tampa mano sapnais
Ir patalu manuoju...

Poetas sako, kad laikas su mylimu žmogumi bėga labai greitai, bet visada svarbu matyti ir įvertinti jo būseną net tada, kai miega. Besidominčius matematika tai paskatins suskaičiuoti, kiek valandų sudaro 1002 minutės.

Labai netikėtomis mintimis mane sužavėjo šiuo metu Vengrijoje labai populiarus „Žmogus – eilėraštis“.

Tenai, prospekto pabaigoj, stoty,
Eilėraštis išlipo iš vagono,
Sudėjęs sau už nugaros rankas, – kaštonai matė
Ir galvojo, kad tenai – žmogus.
Bet vietoj žiedlapių jam iš paskos,
Įsivaizduokite, ore pleveno rimai.
Jis išsiblaškęs brovėsi pro medžių tankmę
Ir klausėsi gyvenimo, kuris jame dainavo,
Namo sugrįžęs, pats save užrašė.

Yra vienas eilėraštis, skirtas man, antrąjį paprasčiausiai pamiršome... Į rusų kalbą jį išvertė pats A. Gaalas, o aš vis dar neatrandu tam laiko.

Mano vertimais susidomėjo amerikietė Ellen Kofman ir A. Gaalo eilėraščius „Tai – irgi Paryžius“, „Sudraskyti žodžiai“, „Ofelija“ išvertė į anglų kalbą.

Pratarmėje parašyta: „Beje, eilėraštyje „Vakar ir šiandien“ galima atrasti Pasaulio medžio modelio schemą“. Ką tai reiškia? Kodėl šios minties neplėtojote?

Tai pastebėjau, kai maketas jau buvo parengtas. Gerai, kad tam sakiniui pavyko rasti vietos... Tiek senovės lietuviai, tiek vengrai, be abejonės, ir kitos tautos, pasaulį įsivaizdavo kaip medį, kurį sudaro požeminė ir antžeminė dalys bei kosmosas. Lietuvių mitologijoje šias sferas valdė Pykuolis (Pikuolis), Patrimpas ir Perkūnas. Vengrai turėjo savus dievus. Medis gali būti bet koks. Aronas pasirinko topolį: „Topolis, nors ir ne mūsų medis, bet pats aukščiausias ir nuo XVIII amžiaus auga Vengrijos lygumų smėlynuose. Ten keliuose kitaip galima pajusti dangaus skliautą ir dieną, ir naktį, kai vėjas, ypač spalio pabaigoje, pakyla ir pradeda kristi lapai“ (žr. dialogą, p. 56). Iš vaikystės puikiai prisimename pasaką apie pupą, kuri pradūrė namo stogą ir užaugo iki dangaus... Literatūroje yra vertikalus ir horizontalus Pasaulio medžio modelis. Vertikalus susijęs su erdve (požemis, antžeminė dalis, kosmosas), horizontalus – su laiku (praeitis, dabartis, ateitis). Tai – kaip koordinačių ašis matematikoje. Laikas – „šiandien“, „vakar“, „likimas“ (visa, kas buvo, yra ir bus). Erdvė – „paukščių giesmės“, „pėda“, „topolio lapas“, „vėjas“, „delnai“ (antžeminė dalis), „kraujuoja“ – kraujas susigeria į žemę (požeminė dalis), „žvaigždė“ – kosminis kūnas, kuris nusileidžia žemėn ir sužeidžia žmogų (įdomi judėjimo trajektorija).

Skausmingai šiandieną aidi paukščių giesmės manyje.
Sužeista nukritusios dygios žvaigždės pėda kraujuoja
Ne taip kaip vakar. Likimas mano tavo delnuose
Lyg lapas topolio plevena, virpa laukdamas vėjo.

Kai tai pasakiau Aronui, galvojau, kad nesupras, bet prisiminė, kad viename eilėraštyje rašė, jog poetas kaip Kristus prikaltas prie Laiko ir Erdvės kryžiaus, pripažino, kad šis eilėraštis – lašas, kuriame atsispindi visa jūra (reikšminga poeto kūrybos dalis).

* * *

Tokia būtų trumpa A. Gaalo knygos „Rugpjūčio vakaras ir naktis“ apžvalga. Kai pirmą kartą į rankas paėmiau ją, sakyčiau, kuklią pagal kai kurių šiandieninių kūrėjų išleidžiamas prabangias „chrestomatijas“, ir perskaičiau kelis pirmuosius eilėraščius, mane sudomino tiesi ir greita mintis. Nebuvo daugžodžiavimo, nykių ir varginančių išvedžiojimų. Patikima ir pakylėta minties strėlė šaute šovė iš savo posmo palikdama kaip danguje skrendančio lėktuvo žymę suvokimui, o antrą ar trečią kartą tą patį skaitydama iš naujo atrandu tai, ko dar nepažinau, bet žinojau, kad kažkur yra, lyg ore pleventų, o gal toli toli kitų kraštų žmonių suvokime gyvena būtent šis pajautimas. Kartais jis atrodo esantis labai trapus, neįtikimas savo buvimu, tačiau, kai vėl ir vėl prie jo sugrįžtu, atrandu lašelyje jūrą.

Atitrūkusi nuo buities, nuo lengvo gyvenimo ieškojimo ir nesusieta su viena kultūra A. Gaalo kūryba į pasaulį žvelgia akimis, matančiomis praeitį ir dabartį iš aukščiau, istoriją ir žmonių jausmus – per savojo pažinimo ir intuicijos prizmę. Tai – ne tik Vengrijos poetas. Ne be pagrindo jo kūryba yra išversta į 16 kalbų. Pažinti ją – atverti akis ir širdį suvokimui bei jausmams, kurie dar mūsų nebuvo aplankę.

Dėkingi esame vertėjai Laimai Debesiūnienei, kad A. Gaalo knyga „Rugpjūčio vakaras ir naktis“ išvydo dieną Lietuvoje.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija