Šventojo Sosto diplomatijos pastangos dėl teisės į vandenį

Vanduo yra pamatinis kiekvienos gyvos būtybės, tad ir žmogaus poreikis. Svarbu, kad vanduo būtų pasiekiamas kiekvienam, kad būtų švarus, kad jo pakaktų vartojimui, higienos, ūkio reikalams. Didelė žmonijos dalis pasaulyje, daugiau kaip du milijardai, skundžiasi vandens trūkumu vienam ar kitam poreikiui. Gerai žinomos ir dramatiškos situacijos, kai vandens trūkumas ar užteršimas sukelia ligas, lemia mirtį. Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenis, dėl su vandens kokybe susijusių ligų kasmet miršta 361 tūkstantis vaikų iki penkerių metų. Daugiau nei 800 milijonų žmonių neturi net paties elementariausio geriamo vandens tiekimo, turi eiti jo ieškoti kitur, semti iš upių ir ežerų, naudoti prausimuisi, tualetuose, skalbimui ir kitiems higienos reikalams. Nuo vandens pasiekiamumo priklauso žemės ūkio veikla ir maisto produktų gamyba, industrinė veikla.

Jau nuo devintojo praėjusio amžiaus dešimtmečio mokslininkai, analitikai, analizių centrai ir politikai pradėjo naudoti terminą „vandens karai“, prognozuodami visuomenių ir valstybių varžymąsi dėl vandens išteklių ir vandens resursų ateinančiais dešimtmečiais. Perspėta ir apie riziką, kad nuo politinių ir ekonominių kovos priemonių gali būti pereita prie mirtinų ginklų panaudojimo. Dar svarbi klimato kaita, kuri irgi susijusi su vandeniu ekosistemose. Vandens klausimas dėl jo stygiaus pasekmių žmogui, visuomenei ir jos ūkiniam gyvenimui jau seniai tapo tarptautinės bendruomenės darbotvarkės dalimi, jis yra darnaus vystymosi iki 2030 metų programos dalis, nes akivaizdu, kad be vandens pasiekiamumo mažai prasminga kalbėti apie išsivystymą.

Vandens ir įvairios su juo susijusios temos yra nuolat primenamos Šventojo Sosto diplomatijoje. Tūkstančiai įvairaus pobūdžio katalikiškų iniciatyvų – humanitarinių, sveikatos, švietimo, vystymosi – yra vykdoma žmonių ir bendruomenių labui ten, kur išsivystymo lygis nėra aukštas, tad vandens trūkumo pasekmes Katalikų Bažnyčia gerai žino iš praktikos.

Norėdamas visapusiškiau suprasti vandens problemą, Šventasis Sostas irgi ne kartą yra prašęs Popiežiškosios mokslų akademijos narių, iškilių mokslininkų, ekspertizės. Viena iš paskutinių galimybių Akademijai ją suteikti buvo 2017 metų vasarį Vatikane surengtas specialus darbo seminaras šiuo klausimu. Reguliariai pasisakoma apie tai, kad geriamo vandens pasiekiamumas turi būti pripažintas žmogaus teise ir įtrauktas į tarptautinius susitarimus.

Rugsėjo 11 dieną Žmogaus teisių taryboje Ženevoje specialiajam pranešėjui pristačius ataskaitą apie vandens ir higienos situaciją pasaulyje, Šventojo Sosto misija Ženevoje, Maltos ordino misija ir fundacija „Caritatis in Veritate“ rugsėjo 14-ąją surengė gretutinę konferenciją apie vandenį ir higieną, kaip žmogaus teisę.

Vienas iš pagrindinių pranešėjų šiame renginyje, Tarnavimo integraliai žmogaus pažangai dikasterijos vadovas kardinolas Piteris Turksonas (Peter Turkson) Šveicarijos katalikų svetainei „Cath-Info“ išsamiai komentavo, kodėl Bažnyčia deda pastangas dėl teisės į vandenį. „Paprasčiausiai todėl, kad vanduo yra būtinas gyvybei. Konferencijos tikslas buvo apsvarstyti geriausią būdą padaryti teisę į vandenį neatskiriamą nuo teisės į gyvybę. Jei kažkas norėtų paimti visą orą, tai būtų tam tikras nužudymo būdas. Oras yra gyvybinė teisė. Kodėl turi būti kitaip su vandeniu?“ – svarstė kard. P. Turksonas, priminęs, kad apie vandens problemą kalbama ir popiežiaus Pranciškaus enciklikoje „Laudato Sģ“, kad vandens pasiekiamumas yra daugiau už kūno poreikį. Tai, pavyzdžiui, – žmogaus laisvės klausimas. Be prieigos prie vandens vargu ar galima žmogų pavadinti laisvu.

Kad daugiau žmonių pasiektų vandenį, reikia infrastruktūros ir technologijų. Tačiau, kaip pabrėžė kardinolas, ypač svarbu tai, ką popiežius Pranciškus savo enciklikoje pavadino širdies atsivertimu, – kitu būdu mąstyti, kitu būdu suvokti pasaulį, kitu būdu elgtis su kitais ir aplinka. Jau dabar galima šį pasaulį padaryti geresnį.

Be kard. P. Turksono, Šventojo Sosto misijos surengtoje konferencijoje pasisakė JT specialusis pranešėjas apie žmogaus teisę į saugų geriamą vandenį ir higieną Leo Heleris (Leo Heller), tarptautinės vandens infrastruktūros įmonės „Suez“ direktorius Denis Neymonas (Denis Neymon), aukšta „Caritas Internationalis“ pareigūnė Marija Amparo Alonso Eskobar (Maria Amparo Alonso Escobar) ir kiti.

Vatikano radijas

© 2017 „XXI amžius“