Krikščioniškų šeimų užduotis - formuoti visuomenės ateitį

Kai jau buvo rašyta „XXI amžiuje“, sausio antroje pusėje Filipinų sostinėje Maniloje vyko ketvirtasis Pasaulio šeimų susitikimas, kuriame šeima buvo apibūdinama kaip Geroji Naujiena trečiajam krikščionybės tūkstantmečiui. Baigiamuosiuose susitikimo renginiuose - maldos budėjime ir uždarymo šv. Mišiose dalyvavo apie milijoną tikinčiųjų. Tiesioginiu televizijos ryšiu kreipdamasis į susitikimo dalyvius Šventasis Tėvas kvietė krikščionių šeimas su visiško atsidavimo ir tarpusavio meilės gyvenimu, atsivėrimu vaikams liudyti tiesą apie šeimą, kaip naujos kartos ugdytoją ir „namų Bažnyčią“, lemiančią visuomenės dabartį ir ateitį.
Tarp susitikimo Maniloje dalyvių, kalbėjusių apie krikščioniškos šeimos misiją, buvo žinoma Paryžiaus sutuoktinių pora Žanas Mari ir Anuka Mejeriai, kurie yra Popiežiškosios šeimos tarybos nariai. Ž.Mejeris, filosofijos profesorius, jau seniai gilinasi į šeimos identiteto stiprinimo ir jos auklėjimo problemas. A.Mejer yra lingvistikos dėstytoja ir duktė žymaus prancūzų genetiko Žerano Ležono, kuris buvo pirmasis Popiežiškosios gyvybės akademijos prezidentas. Mejeriai turi septynis vaikus, kurių amžius nuo 13 iki 26 metų. Dabarties gyvenimo ypatumus ši sutuoktinių pora aptarė ir sausio mėnesį duotame interviu katalikiškai žinių agentūrai „Zenit“.

Jau daug metų girdime kalbant, kad šeima išgyvena krizę, nes visose šalyse, ypač Vakaruose, labai išaugęs skyrybų skaičius. Ką reikia daryti, kad pasipriešintume šiai sekuliarizmo bangai?
Šeimos krizė yra visuomenės krizė, nes be šeimos negali būti sveiko visuomenės gyvenimo. Šiandien Vakaruose kartais atrodo, jog politikai yra praradę orientaciją, nes nepajėgia suprasti šios paprastos tiesos. Tik suteikiant naują stiprumą šeimai yra įmanoma įveikti šią krizę.
Tai, kas daro visuomenę gyvybinga, yra šeima, tuo tarpu sekuliarizmas nerodo pagarbos šiai žmogaus prigimties sričiai. Sekuliarizmas iš esmės ignoruoja svarbiausią dalyką: šeima pati yra turtas. Šeimoje kiekvienas jos narys savuoju įnašu yra vertybė kaip asmuo ir kaip šeimos visumos dalis. Kiekvieno asmens egzistencija yra suvokiama kaip meilės ir ištikimybės išdava, tuo tarpu sekuliarizmas ignoruoja ištikimybę.
Krikščionių šeimos išgyvena tas pačias dramas ir tuos pačius sunkumus kaip ir kitos šeimos. Kiek visa tai turi reikšmės dabar iškylančioms problemoms dėl tikrosios Santuokos sakramento prasmės perteikimo?
Savo „Laiške šeimoms“ popiežius Jonas Paulius II pabrėžia, kad Kristus - Sužadėtinis yra su jomis. Tai reiškia, kad krikščionių šeimos turi ypatingą šaltinį, kuris jas charakterizuoja: viskas šeimos gyvenime yra perkeista, nes pats Kristus yra šeimoje.
Šeimoje, be kita ko, visada yra absoliutus švietimo ir auklėjimo poreikis. Tai nėra pasirinktinis dalykas. Kiekvienas žmogus gali ir turi šviestis. Deja, mes, vakariečiai, esame šiek tiek pervargę nuo švietimo ir todėl yra daug suaugusiųjų, kurie neprisiima savo švietėjiškos atsakomybės.
Kristus mums primena mūsų pareigas. Mes turime auklėti vaikus, kurie mums patikėti. Jeigu taip nebūtų, mes nukryptume į barbarizmą. Todėl suaugusieji turi prisiminti šią istorinę atsakomybę.
Kokias nuostatas reikia turėti krikščionių šeimoms, kad jos būtų patikimomis priimtos Gerosios Naujienos liudytojomis?
Nėra krikščioniška šeima ta, kuri nepatiria asmeninio susitikimo su Kristumi. Krikščioniška šeima yra ne sociologinė, bet personalinė, egzistencinė realybė.
Mums pavyzdžiu gali būti pirmieji krikščionys, kurie buvo paprasti, spontaniški, optimistiški ir be kompleksų. Kaip ir jie, mes, trečiojo tūkstantmečio krikščioniškos šeimos, turime sugebėti kitiems pasakyti: ateikite ir pamatysite. Šeima tokiu būdu turi būti regima meilės vieta, kuri galėtų pateikti save tiek žemiškoje, tiek antgamtiškoje plotmėje.
Auklėjimo srityje vienu subtiliausių uždavinių yra padėti mūsų vaikams teisingai suprasti savo seksualinį tapatumą, ypač turint omenyje mūsų laikų visuomenę, kurioje seksas dažnai interpretuojamas kaip „laisvas“ ir kartais „netvarkingas“ pasirinkimas. Ar gali krikščioniškas požiūris į seksualumą tapti efektyviu vaistu šiam mūsų visuomenės ligotumui?
Mūsų visuomenėje seksualiniai pasirinkimai dažnai tėra tik konformizmo vaisius. Kartais jie netgi tampa kategoriškais imperatyvais, bet reikia džiaugtis, kad daugelis jaunų žmonių šia prasme dabar yra labiau mąstantys ir išmintingesni, nei jų tėvai buvo septintajame dešimtmetyje.
Mes, suaugusieji, turėtume būti laimingi, galėdami vaikams perteikti tikrąsias vertybes. Kaip priemonės šioms vertybėms perteikti galėtų būti, pavyzdžiui, popiežiaus Jono Pauliaus II raštai, taip pat bendra malda, patarimai mažiau žiūrėti televizorių ir mažiau skaityti tam tikros rūšies spaudą. Bet ypač reikia stengtis kalbėtis su savo vaikais ramioje aplinkoje.
Dažnai tikėjimo mokymas būna vienas sunkiausių dalykų. Koks tėvų požiūris turėtų būti šiuo klausimu?
Pirmiausia patys tėvai turi būti išsilavinę tikėjime. Juk negali mokyti tas, kuris pats nėra apsišvietęs. Be to, mes turime nepaliaujamai pabrėžti ir liudyti tas vertybes, kurias tikime. Taip pat turime nuolat tartis su savo vaikais, leisti jiems pajusti, kad jie yra svarbūs, dalytis su jais jų veikla. Tėvai visada pirmieji turi rodyti iniciatyvą. Jiems realiai mylėti savo vaikus reiškia liudyti jiems ištikimą ir džiaugsmingą meilę.
Dirbtinis apvaisinimas, abortas, eutanazija - veiksmai, kuriuos Bažnyčios mokymas smerkia, tačiau didžioji dalis sekuliarios kultūros, atrodo, yra pasirengusi tai toleruoti. Kaip reikėtų elgtis, kad mes, krikščionys, būtume suprasti ne kaip atsilikėliai, bet kaip gera norintys žmogui?
Mūsų visuomenė mano esanti tolerantiška, nors ta tolerancija dažnai rizikuoja tapti paprasčiausiu abejingumu. Kaip katalikai, mes esame atsakingi už žmonijos ateitį. Tačiau šiandien egzistuoja rizika, kad beviltiškumas ir beviltiška kultūrinė nuostata taps vyraujanti.
Bažnyčios mokymas paprastas: gyvybės pasirinkimas yra galimas. Žmonijos ateitis priklauso nuo to, kiek mes jausimės už ją atsakingi. Ir mums, krikščioniškoms šeimoms, yra duotas uždavinys formuoti tą ateitį.

© 2003"XXI amžius"