"XXI amžiaus" priedas apie gyvybės apsaugą, 2003 m. kovo 21 d., Nr. 3 (28)

PRIEDAI









Visas gyvenimas – kaip ištisas budėjimas

Gydytojai anesteziologei reanimatologei Eugenijai Didžbalienei nesvarbu, kad buvę pacientai dažnai net nežino ją buvus prie jų lemtingu momentu, didžiausias pasitenkinimas - kad jiems padėjo pasveikti

Romo Čėplos nuotrauka

Vilkaviškio ligoninės anesteziologe reanimatologe Eugenija Didžbalienė dirba jau aštuoniolika metų. Šią švelnią, ramią gydytoją ligoniai dažnai pavadina slaugytoja, nes savo paprastumu ir dėmesiu ji labiau panaši į gailestingąją seserį. Ji tokia iš prigimties. Užaugusi gausioje dorų suvalkiečių šeimoje – vyriausia dukra iš dešimties vaikų, – savo kasdienį gyvenimą ir darbą grindžia krikščioniška samprata. Randa laiko pabendrauti Katalikių moterų draugijoje, nes yra pirmininkės pavaduotoja. Dekanato šeimos centre sužadėtiniams skaito paskaitas natūralaus šeimos planavimo ir gyvybės išsaugojimo tema. Prisipažįsta šiek tiek apgailestaujanti, kad jos darnioje šeimoje auga tik du vaikai. Tačiau ir ji, ir jos šeimyna neapleidžia sekmadienių ir šventadienių šv. Mišių. Eugenija pernai išklausė Tikėjimo ir gyvenimo instituto kursą, įsitraukusi į parapijos “Atgaivink” programą, savo sielą praskaidrina maldos grupelėje.
Kai gydytojos kabinete prisėdome prie kavos puodelio pokalbiui apie darbo ir gyvenimo kasdienybę, už lango pasigirdo greitosios pagalbos mašinos pyptelėjimas. Gydytoja žvilgtelėjo pro langą, pro kurį matyti ligonių priėmimo skyrius, ir įsitikino, jog jos pagalbos dar nereikia. Bet atsiprašė, kad mūsų pokalbis bet kuriuo momentu gali būti nutrauktas, jei kažkam prireiks jos pagalbos.

Kas lėmė, kad pasirinkote šią sritį?
Anesteziologija mano studijų laikais buvo deficitinė specialybė. O ši sritis mane traukė todėl, kad, prieš studijuodama mediciną, jau turėjau supratimą – buvau padirbėjusi sanitare Marijampolės ligoninės operacinėje. Jei dar atviriau – tai bijojau važiuoti į kaimą, nes galvojau, jog jei teks vienai dirbti, tai nesugebėsiu. O kai pagal paskyrimą atvažiavau į Vilkaviškį, pamačiau, jog čia būsiu viena tokia specialistė.
Na, ir kaip jautėtės?
Labai jaudinausi. Bijojau, kad ligonis nenumirtų ant operacinės stalo ir kad tai neliktų liūdnas prisiminimas visam gyvenimui.
Žvilgtelėkime į jūsų darbo specifiką...
Šiuo metu ligoninėje yra trys tokie specialistai. Operacinėje nuskausminame ligonius prieš įvairias operacijas. Į rajono ligoninės reanimacijos skyrių patenka labai įvairūs ligoniai: po infarktų, cukraligės komos, traumų, avarijų, netekę daug kraujo, apsinuodiję, sušalę, bandę žudytis ir t.t. Bet šis skyrius nėra toks baisus, kaip kai kam atrodo – ligonius slaugome, kol stabilizuojasi būklė, ir jie toliau gydomi skyriuose.
Kam jūs esate atskaitingi?
Administruoja ligoninės vadovybė. Bet visada, ypač darbo pradžioje, lydėjo vidinis nerimas, atsakomybė.Dabar į operacinę einu drąsiai. Tik, žinoma, negaliu žinoti, kas kada nutiks. Ačiū Dievui, dėl narkozės skaudžių dalykų neįvyko.
Kokį parengiamąjį darbą atliekate prieš operaciją?
Paprastai operacijos baiminasi visi, net ir drąsiausiais save laikantys. Tai yra natūralus jausmas. Prieš planinę operaciją kalbamės su ligoniais, pasiaiškiname, kokiomis ligomis sirgę, susipažįstame su anamneze. Baimę mažiname duodami raminamųjų vaistų.
Kaip jus veikia tas nuolatinis buvimas tarp vilties ir praradimo, mirties ir gyvenimo?
Nėra nė vieno mediko, kuris specialiai ką nors blogai padarytų. Tačiau ypač susimąstau ir analizuoju, gal ką ne taip padariau, kai iš gyvenimo išeina dar jauni,darbingi žmonės. Yra buvę, kai per vieną budėjimo parą mirė keturi žmonės. Su mirtimi niekaip negaliu susigyventi.Tokiais atvejais nenoriu su niekuo bendrauti, ieškau ramybės vienatvėje ir maldoje, o kitą dieną vėl einu į darbą.
Kaip atsikratote neigiamų emocijų? Ar stengiatės apie tai išsikalbėti šeimoje?
Paprastai išgyvenimais, problemomis pasidalijame tarpusavy kolegos, specialistai. Kartais ir ašarą nubraukiame, bet visų juk neprigailėsi.
Bet susiduriate ir su artimųjų ašaromis ir reikalavimais?
Būna visaip. Ir išklausome visko. Juk žmonės įvairūs ir jų reakcija irgi priklauso nuo charakterio, požiūrio, išsilavinimo.
Gal įstrigęs koks nors atvejis, kurio vis negalite pamiršti?
Pernai per savo gimtadienį autoavarijoje žuvusi jauna mergaitė, kuriai jau niekaip negalėjome padėti, tad visas kolektyvas buvome sukrėsti. Būna ir smagių dalykų. Pavyzdžiui, atveža greitoji kokį vargšą girtuoklėlį, jau be sąmonės, sušalusį, išvargusį. Sulašiname vaistų, sušildome, nuprausiame, pavalgydiname. Žiūrėk, jo veidai parausvėja, žmogelis atsistoja ir sveikas išeina.
Vis garsiau šnekama apie eutanaziją. Juk ir nuo jūsų galėtų priklausyti ta lemtinga pasirinkimo akimirka. Ar nesate sulaukusi tokių prašymų? Jūsų požiūris į šią situaciją.
Niekada to negalėčiau padaryti nei savam, nei svetimam. Ne mano valioje žmogui atimti gyvybę. O šiuolaikinė medicina tiek pažengusi, jog medikamentais tikrai galima sumažinti fizinį skausmą.
Tikriausiai susiduriate su žmonėmis, kurie tik po tam tikrų sukrėtimų suvokia, kad gyvenimas - didžiausia vertybė?
Maždaug pusė bandžiusių nusižudyti ir atsidūrusių kraštutinėje situacijoje žmonių prisiekia, jog niekada tam nesiryš. Patyrę traumas jauni žmonės labai trokšta gyventi. Ir senukai, nors ir šneka, kad nusibodo gyventi, bet viliasi pasveikti.
Matau jūsų kabinete kryželį. Tai reikštų, kad, mirčiai žiūrint į akis, žmogus viliasi ne vien medikų pagalbos...
Atsidūrus kritinėje būklėje, susitaikyti su Aukščiausiuoju pageidauja pats žmogus arba kunigą kviečia artimieji, būna, kad patariame ir mes, personalas. Kad ir koks būtų žmogaus gyvenimas, Amžinybėn paprastai išeina priėmę sakramentus.
Kas pačiai palaiko stiprybę?
Visų pirma – ramybė šeimoje. Ir malda, kuria prašau palaimos sau ir ligoniams. Susimąstau, pasvarstau skaitydama Šventąjį Raštą, atsipalaiduoju megzdama, su vyru ir vaikais kur nors keliaudama, bendraudama su dvasingais žmonėmis. Nepaprastai myliu gėles. Džiaugiuosi pražydusiu augalėliu ir suvokiu, kaip kartais žmogui yra svarbūs ir reikšmingi paprasti kasdieniai dalykai. Tik reikia juose įžvelgti grožį.
Linkiu, kad jūs ir jūsų pacientai patirtų kuo mažiau fizinio ir dvasinio skausmo ir kad visais metų laikais jus džiugintų kasdienės smulkmenos.

Kalbėjosi Birutė NENĖNIENĖ
Vilkaviškis

© 2003"XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija