"XXI amžiaus" priedas apie gyvybės apsaugą, 2003 m. kovo 21 d., Nr. 3 (28)

PRIEDAI









Svarstymai apie naujas demografines tendencijas ir jų pasekmes

Mažiausiai išvystytose šalyse gimstamumas sumažėjo nuo šešių iki beveik trijų vaikų vienai moteriai
Rytų Timoro vaikai

Nors ir Afrikoje gimstamumas mažėja,
bet vaikų dar esama daug

Nuotraukos iš italų kalba leidžiamų žurnalų „Popoli“ ir „Betlemme“

Prieš metus, 2002-ųjų kovo viduryje, Niujorke į konferenciją susirinkę Jungtinių Tautų Organizacijos demografijos ekspertai pirmą kartą paskelbė, kaip tuomet atrodė, sensacingas išvadas: „demografinis sprogimas“ pasibaigė, beveik visose pasaulio šalyse gimstamumas artėja (arba jau pasiekė) tą ribą - du vaikai šeimai - kada gyventojų skaičius tampa stabilus arba artimoje ateityje pradės netgi mažėti.
Daugumoje išsivysčiusių Vakarų šalių ši tendencija jau buvo seniai žinoma: pavyzdžiui, Vokietijoje jau beveik tris dešimtmečius žmonių kasmet gimsta mažiau nei miršta. Tačiau, kaip teigiama ekspertų išvadose, pastaraisiais dešimtmečiais ir besivystančiose, vadinamojo trečiojo pasaulio šalyse (Indijoje, Indonezijoje, Brazilijoje, Meksikoje, Filipinuose) gimstamumas krito dramatiškai. „Nuo 1965 metų, pavyzdžiui, mažiausiai išvystytuose planetos regionuose gimstamumas sumažėjo nuo šešių iki beveik trijų vaikų vienai moteriai, - rašoma JT ekspertų išvadose. - Todėl iki XXI amžiaus vidurio daugelyje besivystančių šalių teks mažiau nei 2,1 vaiko vidutiniškai vienai moteriai, kas yra reikalinga tėvų kartai atstatyti“.
Remdamasis šiomis išvadomis, JT Ekonomikos ir socialinių reikalų departamento Demografijos skyrius vasario pabaigoje paskelbė naujas prognozes apie pasaulio šalių gyventojų skaičiaus dinamiką laikotarpiu iki 2050 metų. XXI amžiaus viduriui prognozuojamas pasaulio gyventojų skaičius sumažintas nuo 9,3 mlrd. iki 8,9 mlrd. žmonių, tai yra 400 milijonų. Šiuo metu pasaulyje yra 6,3 mlrd. gyventojų ir jų kasmet padaugėja 1,35 proc. Spėjama, kad 2050-aisiais metinis žmonių skaičiaus pasaulyje augimo rodiklis sumažės iki 0,33 proc. Dar kartą norisi pabrėžti, kad šios dinamikos pagrindinė priežastis yra gimstamumo mažėjimas (žinoma, čia turi įtakos ir tokių ligų kaip AIDS plitimas, ypač Afrikoje). Gimstamumo kritimas yra toks staigus, kad jo negali atstoti nei vidutinės žmogaus gyvenimo trukmės ilgėjimas (pasaulyje iki 2050-ųjų ji vidutiniškai turėtų pailgėti nuo dabartinių 64,5 iki 74,5 metų), nei mažėjantys kūdikių mirštamumo rodikliai (dabar iš tūkstančio kūdikių iki vienerių metų miršta 61, o 2050-aisiais pasaulyje vidutiniškai teliks tik 21 mirties atvejis).
Kaip ir buvo galima tikėtis, iki 2050 metų sparčiausias gyventojų mažėjimas prognozuojamas Europos šalyse: nuo 25 proc. Estijoje, 30 proc. Rusijoje, 32 proc. Latvijoje (beje, Latvijoje šiuo metu yra mažiausias gimstamumas pasaulio mastu - tik 1,1 vaiko vidutiniškai vienai moteriai) iki 18 proc. Lietuvoje (vienai moteriai - 1,25 vaiko) ir 22 proc. Italijoje. Žinoma, šias teorines prielaidas gali pakoreguoti kiti veiksniai, pavyzdžiui, vykstanti migracija: dėl to Vakarų Europoje gyventojų skaičiaus mažėjimas nėra toks ryškus, nes menką gimstamumą šiek tiek kompensuoja gausūs atvykėliai. Tačiau pokomunistinėse Rytų Europos šalyse demografiniai rodikliai dar labiau prastėja, nes daug vietinių gyventojų išvyksta gyventi į užsienį.
* * *
Prognozuojamas gimstamumo mažėjimas sąlygos tolesnį bendrąjį gyventojų senėjimą, kas didins įtampą socialinės rūpybos sistemoje, ypač išsivysčiusiose šalyse. Globaliniu mastu vyresnio amžiaus (60 metų ir vyresnių) žmonių per pirmąjį XXI amžiaus penkiasdešimtmetį turėtų trigubai padaugėti - nuo 606 milijonų 2000 metais iki 1,9 milijardo 2050-aisiais. Išsivysčiusiose šalyse dabar žmonės, kuriems yra sukakę 60 metų, sudaro apie 19 proc. visų gyventojų, o šio šimtmečio viduryje jų bus trečdalis (32 proc.). Svarbus senėjimo rodiklis yra visų šalies gyventojų amžiaus vidurkis, kuris 2050 metais 17-oje pasaulio valstybių bus didesnis nei 50 metų. Labiausiai „nusenę“ bus Japonijos, Latvijos ir Slovėnijos (kiekvienos šių valstybių gyventojų amžiaus vidurkis bus pasiekęs 53 metus), taip pat Čekijos, Estijos, Italijos ir Ispanijos (vidurkis 52 metai) gyventojai.
Kaip rodo Japonijos, Italijos ir Ispanijos pavyzdys, kur labai mažas gimstamumas (1,13-1,17 vaiko vienai moteriai) buvo pasiektas jau anksčiau, tokia padėtis sukelia visuomenėje neigiamas socialines pasekmes. Padaugėjus vyresnio amžiaus žmonių, sumažėja vartojimo prekių paklausa ir atitinkama jų gamyba, dėl to savo ruožtu didėja nedarbo krizė švietimo sistemoje, kyla įtampa pensijų fonduose ir sveikatos apsaugos struktūrose. Iš esmės susidaro tokia padėtis, kai trečdalis dirbančių gyventojų, kurių dalis nuolat mažėja, turi išlaikyti du trečdalius nedirbančių. Šios padėties nepagerina ir į šias šalis vykstanti didžiulė migracija, kuri nepadengia menko natūralaus gyventojų prieaugio, be to, sąlygoja ir kitas socialinio ir kultūrinio pobūdžio problemas.
Ekspertai daro įvairias prielaidas, kas turi įtakos minėtiems demografiniams procesams, pavyzdžiui, atkreipiamas dėmesys į visuomenės narių sudėtį pagal lytį (kai kuriose šalyse yra gana didelės disproporcijos). Štai Artimųjų Rytų musulmoniškose šalyse, kur gyventojų prieaugis tebėra gana didelis, vyrų yra daug daugiau negu moterų: Jungtiniuose Arabų Emyratuose šimtui moterų tenka net 186 vyrai, Katare - 173, o Kuveite - 151 vyrai. Priešinga padėtis yra Baltijos šalyse: rekordinis nukrypimas užregistruotas Latvijoje ir Estijoje, kur šimtui moterų tenka vos 85 vyrai; Lietuvoje ne ką geriau - 87 vyrai. Tokiomis sąlygomis vis daugiau moterų lieka netekėjusios, tuo pačiu ir bevaikės arba pagimdo po vieną nesantuokinį vaiką.
Iki šiol demografai, kurie, vadovaudamiesi „gyventojų pertekliaus“ pasaulyje mitu, stengėsi ieškoti būdų gimstamumui sumažinti, paprastai teigdavo, jog tam turi įtakos bendroji ūkio pažanga, moterų padėties visuomenėje gerinimas, švietimas. Tačiau pastaruoju metu pripažįstama, jog „demografinę krizę“ sąlygoja gana prieštaringos aplinkybės: gimstamumą gali mažinti tiek ekonominių sąlygų gerėjimas, tiek ir blogėjimas; tiek aukšti gyvenimo standartai, tiek ir labai žemi.
Visgi ekspertai beveik vieningai sutaria, kad gimstamumo mažėjimui daugelyje tiek industrinių Vakarų, tiek ir trečiojo pasaulio šalių turi įtakos vadinamosios moderniosios vertybės, tarp jų ir individualizmas, feminizmas, konsumizmas bei sekuliarizmas. Dirbtinės kontracepcijos metodų plėtra taip pat daug prisidėjo prie gimstamumo mažėjimo. Daugelis demografų būgštauja,jog „kontraceptinio sąjūdžio“ skatinamas antinatalinis etosas galbūt jau atvedė prie tokios ribos, kada pakelti gimstamumo lygį bent iki minimalaus, reikalingo kartoms atstatyti (2,1 vaiko vidutiniškai vienai moteriai), Europoje jau nebeįmanoma.
* * *
Žymus vokiečių šeimos gyvenimo ekspertas profesorius Maksas Vingenas nurodo, kad dėl susidariusios dramatiškos visuomenės padėties reikia peržiūrėti valstybinę paramos šeimoms politiką, kuri turi būti demografiškai orientuota į tėvų kartos atstatymą. Jo nuomone, artimiausiais dešimtmečiais gyventojų mažėjimo proceso jau negalima pakeisti, tačiau atkaklios „demografiniu sąmoningumu“ paremtos priemonės, skatinančios gimstamumą šeimose, turi būti vykdomos jau dabar, kad bent iki XXI amžiaus vidurio padėtis būtų stabilizuota. M.Vingenas, kurio knyga „Demografiškai sąmoninga šeimos politika“ Austrijoje išleista kovo viduryje, kritiškai vertina visuotinį vengimą iš esmės svarstyti susidariusią demografinę padėtį.
Jo nuomone, net jeigu apie gyventojų mažėjimą ir diskutuojama, tai kalbama ne apie pačios problemos priežastis, bet svarstomi šalutiniai klausimai ir stengiamasi „susitaikyti“ su esamu žemu gimstamumo lygiu, tarsi tai būtų normalus ir netaisytinas dalykas. M.Vingenas taip pat kritikavo politiniuose Vokietijos sluoksniuose paplitusią nuostatą, kad esantį menką gimstamumą galima išlyginti skatinant „selektyvią“ imigraciją.
Kaip nurodo vokiečių demografai, net ir esant dabartiniam imigracijos lygiui (kasmet į šalį atvyksta gyventi apie 200 tūkst. užsieniečių), šalies gyventojų iki 2050 metų sumažės nuo šiandieninių 82 milijonų iki 70 milijonų. Kad būtų pasiektas demografinis stabilumas, bent iki 2030 metų reikia, kad į Vokietiją kasmet imigruotų apie 0,5 mln. užsieniečių, tačiau tokia atvykėlių gausybė sąlygotų dideles socialines, kultūrines ir etnines problemas. Šiuo metu Vokietijoje gyvena apie dešimt milijonų užsieniečių, iš kurių septyni milijonai yra registruoti, o dar apie 2,5 - 3 mln. – nelegalai. Tolesnis svetimtaučių daugėjimas, kurių dauguma yra jauni, gausesnes nei vokiečių šeimas turintys musulmonai, gali ilgainiui pakenkti vietinių gyventojų etniniam, kultūriniam ir religiniam tapatumui.
Siekiant padidinti gimstamumą, reikia gerinti ne tik socialinį ir ekonominį, bet ir dvasinį šeimų klimatą, kad į vaikų turėjimą ir jų auginimą būtų žiūrima ne kaip į naštą ir kliūtį profesinei saviraiškai, bet kaip į vertybinį prioritetą. Pagaliau iki šiol vyravusi šeimos politika, kuria buvo skatinama suderinti vaikų auginimą su profesiniu darbu, pasirodė gerokai prieštaringesnė nei buvo tikėtasi. Kaip rodo Švedijos patirtis, vaikų priežiūros plėtra ne šeimoje (vaikų lopšelių ir darželių tinklo vystymas) neužkirto kelio gimstamumui mažėti, kuris Švedijoje pastarąjį dešimtmetį sumažėjo 30 proc.
Todėl vis labiau stiprėja įsitikinimas, kad reikia atstatyti šeimininkavimo namuose ir atsidavimo motinystei vardą bei visuomeninį statusą, kuris būtų sutvirtinamas dosnia valstybės parama. Mažus vaikus turintys tėvai, ypač motinos, turi įgyti pakankamą „pasirinkimo laisvę“, kada apsisprendimas auginti vaikus nereikštų materialinių, kultūrinių ar vertybinių nuostolių. Taip pat reikia atstatyti suvokimą, kad yra glaudus ryšys tarp socialinio saugumo senatvėje užtikrinimo ir turėjimo savo vaikų, kurie prisideda prie šio saugumo tiek materialiniu įnašu, tiek ir dvasiniu artumu. Akivaizdu, kad dabartinė kritinė demografinė padėtis yra tapusi vienu pagrindinių iššūkių šių dienų visuomenei, kuri turi skatinti šeimai palankią ekonominę, socialinę ir švietėjišką politiką.
* * *
Dabar vykstantis Europos Sąjungos plėtros procesas ir suaktyvėjusios diskusijos apie senojo žemyno politines, kultūrines, geografines ar net religines ribas taip pat nepalieka nuošalyje demografinių klausimų. Dabartinėje Europos Sąjungoje, kurią sudaro 15 valstybių, gyvena 375 milijonai žmonių. Dėl menko gimstamumo jų iki XXI amžiaus vidurio turėtų sumažėti 40-50 milijonų. Šį mažėjimą iš dalies kompensuoja dešimties naujų šalių priėmimas, kurios iš viso Europos Sąjungą papildys beveik 100 milijonų gyventojų. Tačiau Rytų Europoje gyventojų mažėja irgi gana sparčiai, todėl ši plėtra demografinės krizės nesustabdys. 2050 metais daugiau kaip trečdalis Europos Sąjungos gyventojų bus vyresni nei 60 metų amžiaus, todėl „senoji Europa“ iš tikrųjų taps senų žmonių žemynu su atitinkamomis socialinėmis pasekmėmis bei statuso menkėjimu globaliniu mastu.
Šią eigą galėtų sustabdyti tolesnė Europos Sąjungos plėtra į Artimuosius Rytus, integruojant 70 milijonų gyventojų turinčią Turkiją, 60 milijonų turintį Egiptą ir kitas pietinės Viduržemio jūros pakrantės valstybes. Tačiau tada vargu ar būtų galima kalbėti apie krikščionišką Europą, nes žymiai jaunesnės islamiškųjų šalių visuomenės netruktų įgyti paritetą ar net įsivyrauti. Ypač žinant, kad jau dabar daugelyje Vakarų Europos šalių musulmonai imigrantai užima vis didesnę proporcinę gyventojų dalį.
Kita vertus, yra akivaizdu, kad Jungtinės Valstijos toliau stiprins savo, kaip vienintelės karinės ir ekonominės supervalstybės, pozicijas taip pat ir nuolatinio gyventojų gausėjimo dėka. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą JAV gyveno tik šiek tiek daugiau nei 100 milijonų žmonių, o 2000-aisiais jų buvo jau 284 milijonai. Vien tik per pastarąjį dešimtmetį (tarp 1990-2000 metais) Jungtinės Valstijos pagausėjo beveik 30 milijonų gyventojų! Pastebėta, kad tik trečdalį šio didėjimo sąlygojo legali ir nelegali imigracija ir net du trečdalius - natūralus gyventojų prieaugis. Tęsiantis šiai demografinei pažangai, 2050 metais JAV turės 400 milijonų ar daugiau gyventojų ir beveik susilygins su visa Europa. Palyginti didelis gimstamumas Jungtinėms Valstijoms garantuoja visuomenės sąlyginį „jaunatviškumą“, stabilų dirbančiųjų skaičių, pakankamą vartojimo prekių poreikį, kartu ir nuolatinį ekonominį auginimą bei „supervalstybės“ statusą pasaulyje.
Tiesa, JAV šiek tiek keičiasi vietos gyventojų rasinė sudėtis: baltųjų mažėja. 1990 metais jų buvo 76 proc., 2000-aisiais - 69 proc., juodaodžių lieka tiek pat (12 proc.), tačiau didėja vadinamųjų lotynų arba ispanų (tai yra išeivių iš Lotynų Amerikos šalių, kurie beveik visi yra katalikai) bei azijiečių. „Ispanai“ 2000 metais sudarė 12,5 proc. Jungtinių Valstijų gyventojų, nors dar 1980-aisiais jų buvo tik 6,4 proc. Tačiau JAV, kaip imigracines ištakas turinčiai visuomenei, visada buvo būdinga etninė bei kultūrinė mozaika ir sugebėjimas integruotis naujus atvykėlius, nesumenkinant savo vietos pasaulyje.

Mindaugas BUIKA

© 2003"XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija