| Kada
organų donorų trūksta
Iškilus gyvybės ir mirties dilemai,
raginama pradėti prekybą kūno dalimis
Daugelyje šalių transplantavimui
ir moksliniams tyrimams reikalingų žmogaus organų paklausa gerokai
pralenkia aprūpinimo jais dabartines galimybes. Didžiojo Britanijoje
1999 metais kilo skandalas, kai buvo atskleista, kad Liverpulio
Aldes Hey ligoninėje vaikų organai buvo išimami be sutikimo. Dėl
prastos viešosios nuomonės, kaip rašė praėjusių metų pabaigoje Londono
The Telegraph,,, labai sumažėjo turimų organų kiekis moksliniams
tyrimams, dėl ko ypač nukentėjo vėžio ligų tyrimas.
Šių metų kovą The Washington Post
rašė, kad Jungtinėse Valstijose organų, tinkamų transplantuoti,
stygius verčia pacientus ieškoti donorų tarp imigrantų ir užsieniečių.
Palyginti procentais, matyti, kad kiekvienais metais JAV piliečiai
gauna daugiau organų, negu suaukoja, - sakė United Network for
Organ Sharing organizacijos, kuri užmezga ryšius tarp donorų ir
gavėjų, atstovė Ana Pašk.
Ji nurodė, kad 2001 metais JAV
piliečiai gavo 96,2 proc. šalyje buvusių transplantantų. Tačiau
tais pačiais metais tik 94,8 proc. organų donorų buvo Amerikos piliečiai.
Likusieji buvo nuolatinai ar laikinai JAV gyvenantys užsieniečiai.
Ši tendencija buvo juntama visą pastarąjį dešimtmetį.
Praėjusią gegužę Floridoje vykusioje
organų dovanojimo ekspertų konferencijoje buvo iškeltas pasiūlymas,
kad organai būtų paimti transplantavimui iš visų mirusiųjų, kurie
turėjo pasirašytas donorų korteles, net jeigu jų šeima ir artimieji
tam prieštarautų. Pagal dabar Jungtinėse Valstijose galiojantį įstatymą
galutinį sprendimą dėl galimo organų dovanojimo turi teisę priimti
mirusiojo šeimos nariai. Paprastai tik apie pusė giminaičių sutinka,
kad organai būtų dovanojami.
Aš tvirtai palaikau paties individo
teisę dovanoti organus. Ši teisė neturi būti paneigta, net jeigu,
jam mirus, šeima dėl to nesutinka, - sakė vienas minėto susitikimo
Floridoje rengėjų, organų banko Orlande medicinos direktorius dr.
Robertas Mecgeris.
Ispanijoje, kaip birželio mėnesį
rašė Madrido laikraštis ABC, paskutiniais duomenimis, organų dovanojama
vis daugiau. Praėjusiais metais vienam milijonui gyventojų teko
34 dovanojimai. Tačiau 2002 metais buvo atsisakyta 856 galimų donorų
vien dėl to, kad, jiems mirus, giminės neleido paimti organų.
Dabar Ispanijoje 4797 pacientai
laukia įvairių tipų organų dovanojimo transplantavimų; iš jų 3933
laukia inkstų. Vidutinis laukimo laikas iki transplanto priėmimo
yra nuo vieno iki penkių mėnesių. Tuo tarpu Jungtinėse Valstijose,
kaip rašė ABC, apie 81100 pacientų organų transplantavimui laukia
iki trejų metų.
Pradėti prekybą?
Kad būtų sumažintas dovanojamų
organų stygius, vis dažniau siūloma įvesti užmokestį. Daktaras Nadejus
Hakimas, kuris yra Londono Švč.M.Marijos ligoninės transplantavimo
skyriaus vedėjas, be to, vadovauja Karališkosios medikų draugijos
transplantavimo sekcijai, sako, jog reikia dabartinius įstatymus
pakeisti taip, kad būtų įteisintas organų pirkimas ir pardavimas.
Interviu The Telegraph kovo mėnesį jis priminė, jog Didžiojoje
Britanijoje inkstų transplantavimo laukia apie 5500 žmonių, bet
per metus šalyje atliekama tik apie 1700 tokių operacijų.
N.Hakimas pastebėjo, jog dėl to,
kad organų reikia laukti ilgai, žmonės keliauja į užsienį, kur juos
nusiperka ir atlieka operaciją. Kadangi prekyba vis tiek vyksta,
tai ar ne geriau pradėti kontroliuojamą prekybą, kad tas, kuris
nori atiduoti savo inkstą už tam tikrą užmokestį, galėtų tai padaryti?-
klausė dr. N.Hakimas.
Tačiau Didžiosios Britanijos transplantavimo
draugijos etikos komisijos pirmininkas dr. Piteris Roue ir Didžiosios
Britanijos medikų asociacijos mokslo etikos skyriaus vadovė dr.
Vivjena Natanson šiam pasiūlymui nepritaria. Mes esame pasibaisėję,
- sakė P.Roue. Profesorius N.Hakimas peržengė ribas. Dauguma yra
prieš užmokestį, nes tai skatina silpnesnių visuomenės narių išnaudojimą.
Jungtinėse Valstijose taip pat
pasigirsta raginimų pradėti prekybą organais. Žinių agentūra Associated
Press birželio pradžioje pranešė, kad Pitsburgo mieste būstinę
turinti transplantavimo chirurgų, mokslininkų ir aktyvistų koalicija
nusiuntė laiškus 40-iai JAV senatorių ir kongresmenų. Jie nori,
jog 1984 metais priimtas įstatymas, draudžiantis finansinę kompensaciją
už organų suteikimą, būtų perrašytas taip, kad šeimoms, leidžiančioms
panaudoti mirusiųjų organus transplantavimui, būtų išmokami penki
tūkstančiai dolerių.
Virdžinijos valstijoje veikianti
minėta pasidalijimo organais organizacija United Network for Organ
Sharing pateikia duomenis, kad 2002 metais, nesulaukę donorų organų,
JAV mirė daugiau kaip šeši tūkstančiai žmonių. Ši organizacija,
kaip ir Amerikos medikų asociacija, siūlo išnagrinėti galimybes
mokėti finansinę kompensaciją už organų suteikimą transplantavimui.
Etiniai debatai
Dr.Leonas Kasas, kuris vadovauja
JAV prezidento Džordžo Bušo pernai įsteigtai Bioetikos tarybai,
aptaria mokėjimo už organus klausimą neseniai paskelbtame savo straipsnių
rinkinyje Gyvybė, laisvė ir orumo gynimas. L.Kasas pripažįsta
šios idėjos teigiamą aspektą šitaip būtų galima išvengti organų
stygiaus.
Tačiau jis mato ir sunkumų. L.Kasas
klausia, kokiais principais būtų paremta tokia prekyba. Ar tai būtų
vien ekonominis sandoris, kuriame vyrauja utilitaristinės etikos
nuostatos? O gal turėtų būti adaptuotas libertistinis požiūris,
neigiantis bet kokias individo laisvės ribas? Galbūt reikėtų vadovautis
moralės normomis ir ginti nuo galimo eksploatavimo ar žeminimo silpnuosius
visuomenės narius?
Kalbant apie organų atidavimą,
iškyla prieštaringų minčių dėl kūno orumo, pastebi L.Kasas. Gyvieji
donorai gali norėti tiesiog žaloti savo kūną, net jeigu tai būtų
daroma geram tikslui. Kita vertus, organų ėmimas iš mirusiųjų gali
prieštarauti mūsų norui pagerbti mirusiuosius, rodyti pagarbą visam,
nepažeistam kūnui.
Siūloma prekyba organais taip pat
iškelia klausimą dėl neturtingų žmonių noro parduodant savo kūno
dalis gauti finansinę naudą iš labiau pasiturinčių. Tokia nelygybė
ribotu mastu jau egzistuoja, bet jeigu mokėjimai taptų legalūs,
tai gali išsivystyti į didelį išnaudojimą.
Katalikų moralės teologas Hermanas
Grizesas savo veikalo Viešpaties Jėzaus Kristaus kelias antrajame
tome pripažįsta, kad kūno organų atidavimas po mirties yra leidžiamas.
Visgi jeigu organus atiduoda gyvas žmogus, tai galima tik tokiu
atveju, kai donorui nepadaroma žalos ar nėra perdėtos rizikos. Davimas
gali būti pateisintas, kada egzistuoja nuosaiki rizika tolesniam
organizmo funkcionavimui, rašo H.Grizesas, pavyzdžiui, inksto dovanojimas
iš esmės yra priimtinas. Davimas kraujo, kuris donorui nekelia žalos
bei yra mažai rizikingas, ne tik leidžiamas, bet ir skatinamas.
Bažnyčios mokymas aiškina, kad
dėl organų dovanojimo kiekvienas žmogus turi nuspręsti pats. Savo
enciklikoje Evangelium vitae popiežius Jonas Paulius II kalba
apie autentišką kultūrą, už kurios kūrimą atsakingas kiekvienas
žmogus. Ypač girtinas tokių veiksmų pavyzdys organų atidavimas,
kai jis atliekamas etiškai priimtinu būdu, siekiant suteikti galimybę
pasveikti ar net išgyventi ligoniams, kartais neturintiems jokios
kitos vilties, - rašo Šventasis Tėvas šiame dokumente.
Palikti žmones iš lėto mirti, kai
jie veltui laukia organo, nėra patraukli perspektyva, pripažįsta,
baigdama apžvalgą, katalikų žinių agentūra Zenit. Tačiau galima
prekyba organais iškelia daug naujų klausimų, todėl reikalingi tolesni
debatai. Aišku tik viena: savanoriškas organų dovanojimas yra skatintinas
dalykas.
M.B.
© 2003"XXI amžius" |
