Garantuota AIDS prevencija
yra sugrįžimas prie moralinių vertybių

Mindaugas BUIKA

Bažnyčios parama baisiosios nelaimės aukoms

73 metų Kristobalas Ernandesas Fuentesas yra vienas iš tūkstančių AIDS sergančių Salvadoro gyventojų. Šią ligą sukeliančiu žmogaus imunodeficito virusu yra užsikrėtę beveik 25 tūkst. šios Centrinės Amerikos šalies gyventojų. 2002 metais AIDS Salvadore buvo dešimta svarbiausia mirtingumo priežastis EPA-ELTA nuotrauka

Gruodžio 1-ąją minint pasaulinę kovos su AIDS dieną, Katalikų Bažnyčios vadovai savo pareiškimuose pabrėžė būtinumą remti pastangas, grumiantis su šia XXI amžiaus nelaime tiek medicininėmis priemonėmis, tiek ir žmonių doroviniu auklėjimu. Lapkričio 30 dieną susitikęs su maldininkais tradicinei sekmadienio „Viešpaties angelas“ maldai Vatikano Šv. Petro aikštėje, popiežius Jonas Paulius II taip pat pastebėjo, kad, nepaisant visų plačiai reklamuojamų kampanijų, bandymai užkirsti kelią AIDS plėtimuisi iki šiol buvo nesėkmingi. „Liga vis dar plinta, ypač neturtingiausiose šalyse, - sakė Šventasis Tėvas. – Melsdamasis už tuos, kurie yra ištikti šios negalios, aš raginu visus Bažnyčios narius rodyti tiems mūsų broliams ir sesėms reikiamą globą, dvasinę paramą ir slaugą, kuri yra neįkainojama“.

Jungtinių Tautų Organizacijos metinėje ataskaitoje pateiktais vertinimais, visame pasaulyje dabar yra apie 40 milijonų žmonių, užsikrėtusių ŽIV arba sergančių AIDS. Šiemet šia liga užsikrėtė dar penki milijonai žmonių ir trys milijonai AIDS ligonių mirė: tokio rekordinio aukų skaičiaus anksčiau dar nėra buvę. Jungtinių Tautų duomenimis, blogiausia padėtis yra Afrikos pietinėje dalyje, kur šiemet buvo 3,2 mln. naujų infekcijų ir 2,3 mln. mirties atvejų. Ataskaitoje taip pat reiškiamas ypatingas susirūpinimas dėl AIDS plėtimosi tiesiog epideminiu mastu Indijoje, Kinijoje, Indonezijoje, Papua–Naujojoje Gvinėjoje, Vietname, Rusijoje, Ukrainoje, Estijoje ir Latvijoje.

Popiežiškosios sveikatos apsaugos sielovados tarybos pirmininkas kardinolas Chavjeras Lozanas Baraganas gruodžio 1-ąją paskelbtame pareiškime dėl AIDS pabrėžė tą tragišką faktą, jog iš minėtų 42 mln. AIDS pacientų net 19 mln. yra moterys ir daugiau kaip trys milijonai vaikų iki 15 metų amžiaus. Katalikų Bažnyčios vardu kardinolas Ch.Lozanas pasiuntė „meilės ir vilties žinią šeimoms ir asmenims, paliestiems šio baisaus likimo“, taip pat tarptautinėms organizacijoms, institucijoms ir katalikiškoms struktūroms, kurios ryžtingai kovoja su šia nelaime

Kaip žinoma, Katalikų Bažnyčios indėlis pasauliniu mastu kovoje su AIDS, įskaitant prevenciją, slaugą, socialinę paramą, yra milžiniškas. Katalikiškos vienuolijos, institucijos ir organizacijos suteikia apie 25 proc. visos pasaulinės paramos žmonėms, užsikrėtusiems ŽIV, ir jų šeimoms bei 19 proc. visos gydymo paramos bei slaugos jau sergantiems AIDS. „Bažnyčios pastoracinė veikla daugiausia apima, (…) sveikatos apsaugos darbuotojų rengimą, (…) prevenciją per atitinkamą sveikatingumo švietimą“, - rašė kardinolas Ch.Lozanas. Jis atkreipė dėmesį į katalikiškų medicinos centrų ypatingą rūpinimąsi ne tik ligonių fizine būkle, bet ir psichologinėmis sąlygomis per sielovadinės paramos programas.

Savaime suprantama, bendrieji gydymo metodai ir jų tobulinimas yra svarbūs, todėl „dangaus keršto“ šaukiasi tas faktas, kad vargingiausiose šalyse ŽIV infekciją turintiems ar AIDS sergantiems žmonėms dėl brangumo yra neprieinami daugelis medikamentų, ypač antiretrovirusinė medicina, pažymi kardinolas.

Tačiau šalia biomedicinos tyrimų bei efektyvaus gydymo metodų paieškos ir taikymo, AIDS prevencijai labai svarbu auklėti jaunimą „moraliniam gyvenimo būdui, kuriame būtų gerbiamos tikrosios gyvenimo ir meilės vertybės“. Kardinolas Ch.Lozanas išvardijo kelis rizikos faktorius: tai seksualinis palaidumas, piktnaudžiavimas narkotikais, žiniasklaidoje propaguojama erotika ir pornografija. Šiam reiškiniui išplisti padeda socialinės problemos – skurdas ir nedarbas, urbanizacija, imigracija ir šiuolaikinio gyvenimo mobilumas.

Kardinolas Ch.Lozanas taip pat pranešė, kad jo vadovaujama Šventojo Sosto dikasterija rengia specialų pastoracinį žinyną apie AIDS fenomeną. „Bažnyčia kviečia visus ir kiekvieną žengti prevencijos keliu, pagal jos mokymą praktikuojant skaistumo vertybę panseksualistinėje visuomenėje, sugrįžtant prie Sutaikinimo sakramento, pažadinant pacientų krikščioniškos vilties prisikelti jausmą“, - rašoma pareiškime. Kardinolas paragino užtikrinti, jog visi ŽIV nešiotojai, ypač tie, kurie buvo izoliuoti, gautų reikiamą sielovadinę paramą ir sakramentus. AIDS ligoniai turi jausti broliškumą šeimose, visuomenėje ir bažnytinėje bendruomenėje, kurios visateisiais nariais jie išlieka.

Afrikos vyskupai susirūpinę padėtimi

Kaip jau minėta, ŽIV plitimo problema ypač aktuali Afrikoje, kur užregistruojama apie tris ketvirtadalius visų pasaulio infekcijos atvejų. Kai kuriose pietinės Afrikos šalyse, pavyzdžiui, Botsvanoje, ŽIV yra užsikrėtę 30-40 proc. visų gyventojų! Visa tai, anot Jungtinių Valstijų užsienio reikalų ministro Kolino Pauelo, - beje jis yra afrikietiškos kilmės, - sukelia realią grėsmę tų šalių nacionaliniam saugumui ir egzistavimui, nes dėl AIDS gali sunykti ištisi gyventojų sluoksniai. (Juodaodžių AIDS problema aštri ir Jungtinėse Valstijose: afroamerikiečiai sudaro 12 proc. šalies gyventojų, tačiau tarp ŽIV nešiotojų ir sergančiųjų AIDS jų yra beveik 60 proc.)

Afrikos katalikų vyskupai, rodydami nuolatinį rūpestį šios nelaimės aukoms, pasaulinės kovos su AIDS dienos proga paskelbė savo kreipimąsi, kuriame vėl išreiškė pasiryžimą sutelkti turimus resursus socialinei, medicininei ir sielovadinei paramai. „Mums nerimą kelia tai, kad jau ir taip silpna Afrikos šalių ekonomika bus dar labiau pakenkta dėl kvalifikuotos darbo jėgos praradimo, išplitus ŽIV ir AIDS“, - rašoma Afrikos ir Madagaskaro vyskupų konferencijų asamblėjos, atstovaujančios 600 žemyno ganytojų, pareiškime. Pastebėję, kad skurdas eina „koja kojon“ su AIDS, ganytojai pastebi, jog dėl neturto daugeliui nepasiekiamas reikiamas gydymas, o mirties atvejais socialinės problemos dar labiau paaštrėja.

Jau dabar regione yra apie dvylika milijonų našlaičių, kurių tėvai tapo AIDS aukomis, ir vertinama, kad 2010 metais tokių našlaičių bus jau 20 milijonų, todėl galima kalbėti apie „tarptautinę humanitarinę krizę“. Vyskupai nurodo, jog jie stengsis, kad bažnytinės sveikatos apsaugos ir socialinės paramos tarnybos bei švietimo institucijos atsižvelgtų į šią krizę ir sutelktų žmogiškuosius, materialinius ir finansinius išteklius. Pareiškime, pavadintame „Mūsų malda yra visada kupina vilties“, pabrėžiamas būtinumas „bendradarbiauti su kitomis krikščionių konfesijomis ir su kitų tikybų žmonėmis“, taip pat „artimesnė partnerystė su pilietine visuomene, verslo sektoriumi, vyriausybėmis, Jungtinėmis Tautomis ir kitomis tarptautinėmis institucijomis, ypač su organizacijomis, kurioms priklauso žmonės, gyvenantys su ŽIV arba AIDS.

Afrikos ganytojai kalba apie Bažnyčios uždavinį „keisti mentalitetą, požiūrį ir elgesį“ AIDS ligonių atžvilgiu, kad būtų išvengta bet kokios socialinės, politinės, religinės ar kultūrinės jų diskriminacijos ir kad būtų atsisakyta žalingų mitų apie „kaltumo dėmę“. Tuo pat metu vyskupai pažymi, kad ikisantuokinė seksualinė abstinencija bei sutuoktinių ištikimybė „yra ne tik geriausias būdas išvengti ŽIV infekcijos arba kitų užkrečiamų ligų, bet taip pat geriausias būdas užtikrinti pažangą kelyje į gyvenimo laimę ir tikrąją saviraišką“. Todėl jie numato rengti švietėjiškas programas, kurios „ŽIV ir AIDS temą įtrauktų į religinį ir teologinį mokymą“ ir taip būtų skatinami sveiki tarpasmeniniai santykiai bei tinkamai sutvarkytas seksualumas.

Reikia skatinti ir gilinti teologinį užuojautos, meilės, gydomojo susitaikymo vertybių bei vilties apmąstymą, vengti „pasmerkimo, gėdos ir baimės, kas taip dažnai asocijuojasi su ŽIV ir AIDS“. Afrikos vyskupai pastebi, kad žmonės, gyvenantys su ŽIV ir AIDS, turi būti tikinčiųjų bendruomenėse priimti su būdinga šiluma, užuojauta, taip užtikrinant jiems „vietą prie Viešpaties stalo“. Pareiškimo pabaigoje jie primena popiežiaus Jono Pauliaus II mintis, išreikštas jo posinodiniame apaštaliniame paraginime „Ecclesia in Africa“.

„Mūšis su AIDS turi būti kiekvieno mūšis. Pritardamas Sinodo tėvų balsui, aš irgi prašau pastoracijos darbuotojus suteikti AIDS pažeistiems broliams ir seserims visą įmanomą materialinę, moralinę ir dvasinę pagalbą. Aš pabrėžtinai prašau pasaulio mokslininkus ir politinius lyderius dėl meilės ir pagarbos rodymo kiekvienam žmogiškajam asmeniui panaudoti kiekvieną turimą priemonę, kad būtų padarytas galas šiai bėdai“.

„Saugaus sekso“ politikos pragaištingumas

Kaip minėta, Katalikų Bažnyčia prevencijai prieš AIDS siūlo laikytis santuokinės ištikimybės ir skaistumo moralinių vertybių. Tuo tarpu sekuliarioje visuomenėje dažnai yra propaguojamas „saugus seksas“ naudojant prezervatyvus. Kartais užuot ugdžiusios jaunimo dorovę ir atsakomybę šeimoje kai kurios institucijos bando netgi mažamečius vaikus mokyti, kaip naudoti prezervatyvus, ir šias „saugias priemones“ vos ne prievarta platina tiesiog mokyklose, taip tik skatindamos amoralų elgesį. Bažnyčia, gindama šeimos ir vaikų teises, protestuoja prieš tokį neatsakingą elgesį ir kišimąsi į nekaltą jaunos sielos egzistenciją.

Šiemet, minint Pasaulinę kovos su AIDS dieną, vėl plačiai buvo komentuojami tarptautinio dėmesio susilaukę Popiežiškosios šeimos tarybos pirmininko kardinolo Alfonso Lopeso Truchiljo pareiškimai, kad prezervatyvas ne tik moraliniu, bet ir praktiniu požiūriu nėra efektyvi priemonė apsisaugoti nuo nepageidaujamo nėštumo ar seksualiniais santykiais platinamų ligų, tokių kaip AIDS. „Kadangi AIDS virusas yra apie 450 kartų mažesnis už spermos ląstelę, prezervatyvą sudaranti sintetinė medžiaga (lateksas) nėra saugi, - sakė kardinolas lapkričio mėnesį duotame interviu Vatikano radijui. – Kai kurie tyrimai atskleidžia prezervatyvo pralaidumą 15 proc. ar net iki 20 proc. atvejų. Todėl prezervatyvo, kaip „saugaus sekso“ priemonės, naudojimas yra tarsi rusiška ruletė“.

Piktai atsiliepdami į šias teisingas kardinolo A.Lopeso pastabas, daugelis su prezervatyvų platinimo kampanijomis susijusių specialistų tikino, kad „gumytė“ yra arba „visiškai nepralaidi“, arba „sumažina ŽIV infekcijos riziką iki 90 proc.“. Bet juk kaip tik toks rizikos lygis ir yra rusiška ruletė, kuris sudaro moralinę argumento esmę, rašė JAV katalikų apžvalgininkas Džordžas Veidželas gruodžio pradžioje Los Andželo arkivyskupijos laikraštyje „The Tidings“. Galima įsivaizduoti, pavyzdžiui, kad paauglys bando įtikinti savo tėvą, jog žaisti rusišką ruletę yra „saugu“, nes revolverio apkaboje yra tik viena kulka, o kitos ertmės yra tuščios. Ar tai būtų „saugus šaudymas“ ir tėvas galėtų leisti savo sūnui žaisti rusišką ruletę su draugais? Jokiu būdu ne, nes tai iš esmės būtų savižudiškas elgesys, ir jis tuoj pat atimtų šį kad ir viena kulka užtaisytą ginklą. Panašus yra ir įsivaizduojamas prezervatyvo 90 proc. „saugumas“ (nors iš tikrųjų šis saugumo lygis yra dar mažesnis dėl galimo jo medžiagos pažeidimo).

Kunigas Dž.Veidželas ir kiti katalikų spaudos apžvalgininkai pastebi, jog Jungtinių Tautų Organizacijos užsakytų tyrimų rezultatai taip pat patvirtina, kad vien tik masinis prezervatyvų platinimas neduoda efektyvaus ŽIV infekcijos sumažinimo. Štai minėtoje Botsvanoje yra daugiausia išplatinama prezervatyvų, tačiau užsikrėtimo ŽIV lygis taip pat yra didžiausias (siekia iki 40 proc. visų šalies gyventojų). Ne veltui Didžiosios Britanijos medicinos žurnalas „The Lancet“ pastebi, kad energinga prezervatyvų platinimo kampanija gali ne sumažinti, bet padidinti pažeidžiamumą, jeigu dėl tos politikos išauga seksualinis aktyvumas.

Priešingai yra kitoje Afrikos valstybėje Ugandoje, kur per pastarąjį dešimtmetį užkrečiamumą ŽIV ir AIDS pavyko sumažinti kelis kartus. Šioje šalyje „socialinės vakcinos“ programoje į pirmą vietą kaip tik buvo iškeltas jaunimo seksualinės abstinencijos auklėjimas bei santuokinė ištikimybė. Šios programos sėkmingumą nusako tas faktas, jog viename Ugandos regione ištyrus 13-16 metų jaunuolius, seksualiai aktyvių sumažėjo nuo 60 proc. 1994 metais iki 5 proc. – 2001 metais. Kaip aiškino Ugandos prezidentas Joveris Musevenis, jo šalies žmonės negalvoja, kad „tik plonas gumos sluoksnis gali apsaugoti kontinentą nuo pražūties“ ir kad AIDS prevencijoje svarbiausia yra įtikinti tautą „sugrįžti prie tradicinių skaistybės ir santuokinės ištikimybės vertybių“.

© 2003"XXI amžius"