Mirštančio ligonio slauga

Liudijimas apie dvasinę ligonių slaugą

Daiva KAROSAITĖ

Beveik dešimt metų dirbu medike, bendrosios praktikos slaugytoja. Reanimacijos skyriuje Alytaus ligoninėje pirmą kartą realiai susidūriau su trapia žmogaus būtimi, su mirtimi. Tuomet į viską žvelgiau savo žmogišku žvilgsniu, Dievo buvo tame maža, nes asmeniškai nebuvau Jo pažinusi. Tą dvasinį darbą tuomet Alytaus ligoninėje dirbo gydytoja Birutė Žemaitytė.

Prabėgus keleriems metams, Viešpats pašaukė mane dirbti ne tik medicininį darbą prižiūrint žmogaus kūną, bet ir rūpintis jo dvasine gerove Kauno miesto slaugos ligoninėje. Aš labai dėkinga Jam už tą malonę pažinti visą žmogų.

Rūpintis ligoniu su meile – tai atlikti dieviškąją misiją. Tai neretai reikalauja didžiulio pasiaukojimo. Kasdien susiduriant su kančia, prie jos priprantama, pristinga jėgų kiekvienam, ypač reikliam ir irzliam ligoniui, rodyti meilę, dėmesį. Vien žmogiškomis jėgomis vargu ar įmanoma ilgai taip ištverti. Čia verta prisiminti Motiną Teresę, kuri sakė, kad jeigu tarnaudami vargšams, ligoniams, pasitelksime tik savo jėgas, užduoties neįveiksime. Tačiau su Kristumi galime padaryti viską.

Kaip nurodo I.Poniškaitienė knygoje „Geriatrija“, „paliatyvi slauga – tai bendroji slauga, pritaikyta nepagydomų ligonių reikmėms, padedanti aktyviai spręsti fizines, psichologines, dvasines ir tarpusavio santykių problemas“. Paliatyvi slauga atsižvelgia į skausmą ir kitus simptomus, ji palengvina ligoniams kančias, padeda artimiesiems, kai žmogus serga, ar gedėjimo laiku. Slaugant ligonį namuose, į pagalbą ateina slaugos namuose tarnybos. Ir ligoninėje, ir ligonio namuose dirba daugiaprofilės komandos: jose yra bendrosios praktikos slaugytojų, gydytojų, socialinių darbuotojų, kapelionų, kineziterapeutų, savanorių. Ligonis pasirenka, kur praleisti paskutiniąsias gyvenimo dienas – namuose ar ligoninėje.

Žodis „hospice“ pirmą kartą buvo pavartotas IV amžiuje, kai krikščionys priimdavo susirgusius ir nelaimės ištiktus keliautojus. Šis žodis reiškia viešbutį (dažniausiai vienuolyno) arba senelių bei invalidų prieglaudą. Žana Garnjė 1842 metais įsteigė slaugos ligoninę Prancūzijos mieste Lione. Šiuolaikinių slaugos ligoninių steigimo pradžia laikomi 1967 metai, kai Siseli Sounders įkūrė Londone Šv. Kristofo ligoninę.

Slaugant svarbus uždavinys tenka kapelionui, kuris ganytojiškai globoja mirštančiuosius. Mirties akivaizdoje labiau nei bet kada reikia švęsti ir aukštinti gyvybę. Ji privalo būti gerbiama, saugojama ir puoselėjama net tada, kai žmogus išgyvena jos natūralią baigtį. Visais šiais atvejais ligonis laukia išklausymo, supratimo, dialogo, užuojautos bei pagalbos, kai dėl ligos bei kančių sunkiai mėginamas ne tik jo pasitikėjimas gyvenimu, bet ir pats tikėjimas Dievu bei Jo tėviška meile.

Dažnai ligas, beje, kaip ir kiekvieną patirtį, Dievas panaudoja ligonio dvasiniam augimui, atsivertimui. Svarbu, kad slaugant šalia būtų žmogus, kuris klausytų kito ne tik protu, bet ir širdimi. Toks žmogus turėtų patvirtinti šio dieviškojo gailestingumo kvietimo tikrovę, padėti sergančiajam atpažinti šį augimo procesą, jį suvokti ir ugdyti.

Sutinku daug ligonių, kurie yra apleidę savo gyvenimą su Viešpačiu. Jiems reikia prisiminti seniai priimtus Krikšto, Atgailos, Eucharistijos, Ligonių patepimo sakramentus. Todėl tokiam žmogui sakau kerigminę žinią, kurią išsamiai studijavau Katechetų mokykloje. Kerigminė žinia – tai paskelbimas žmogui, nieko negirdėjusiam apie Jėzų Kristų, kad Jis yra Išgelbėtojas. Pirmiausia prisimename, kuriuos sakramentus ligonis yra priėmęs; labai retas kuris yra nekrikštytas, tuomet jam sakau:

1. Dievas yra tave sukūręs ir tave labai myli.

2. Mes visi esame nusidėję ir stokojame Dievo garbės.

3. Man ir tau reikalingas Jėzaus, kaip Dievo ir žmogaus, išgelbėjimas iš nuodėmių asmeniškai. Ir paprastai, jeigu ligonis yra atviras šioms trims kerigmos dalims, jis atsiverčia.

4. Atsivertimas ir tikėjimas. Tai dažnai nutinka po daugelio metų ir į tai dažnai atveda liga. Dievas nepaprastai nori padėti tam kenčiančiam žmogui, duoti jam bičiulių, kurie jam visapusiškai padėtų. Viešpats naudoja tuos žmones kaip įrankius, kad padėtų kenčiančiam žmogui įsileisti į savo gyvenimą Dievo žodį, kuris pamažu taptų Kūnu sergančiojo gyvenime. Toliau kalbama apie Šventąją Dvasią, prisimenamas Sutvirtinimo sakramentas. Dažnai maldoje prie ligonio lovos šaukiamės Jos pagalbos, jeigu ligonis sutinka, kalbama nusidėjėlio malda: aš išpažįstu, kad esu nusidėjėlis, prisipažįstu, kad Jėzus yra Išgelbėjimas iš nuodėmės, priimu Jėzaus atneštąjį išgelbėjimą.

5. Šventosios Dvasios priėmimas.

6. Žmogus vėl po daugelio metų jungiasi į Bažnyčią – „jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų“ (Apd 2, 42).

* * *

Noriu papasakoti apie vieno mūsų brolio, ligonio Algimanto grįžimą pas Tėvą. Sėdėjęs kalėjime už žmogžudystę, dėl ligos išleistas iš jo pirma laiko ir atvežtas į mūsų ligoninę baisiai apleistas, buvo vienas sunkiausių pacientų. Toksikomanas, piktas ant viso pasaulio, nes augo pamestas mamos, šis žmogus draskėsi, nieko artyn savęs neprisileisdamas. Reikėjo nemažai laiko, kol jis pajuto, kad visi čia jam nori gero, pasirengę palengvinti jo kančias. Ir pamažu Algimantas atitoko – rimo, šviesėjo…

Susipažinome gerdami arbatą. Kalbėdavomės apie daug ką. Aš, ilgėjant mūsų draugystės laikui, vis labiau įgydavau jo pasitikėjimą, vis daugiau kalbėdavau apie mylintį mus ir jį Tėvą. Jis prisimindavo savo vaikystę, kada gyveno šalia bažnyčios ir patarnaudavo per šv. Mišias. Vieną kartą aš jį apšlaksčiau švęstu vandeniu, jis tada man pasakė, kad nuneščiau tą vandenį į laboratoriją ištirti. Aš jam buvau paaiškinusi, koks tai vanduo.

Jis prisimindavo senus laikus, koks buvo donžuanas, ir tuomet pralinksmėdavo, nes tai buvo gyvenimo dalis.

Buvo dar vienas jo dabar jau miręs draugas Algirdas, jie buvo susipažinę kalėjime. Aš jiems nupirkdavau saldainių, mes susėsdavome, bendraudavome. Atsinešdavau Šventąjį Raštą ir kartais mums pavykdavo pakalbėti apie Viešpatį. Nors Algimantas sakydavo: „Parišam“ šitą pokalbį“, bet Algirdas jau buvo atsivertęs, tai tylėdavo ir šypsodavosi.

Algimantas dažnai pyko ant viso gyvenimo. Juk jis dar buvo apie 45 metų vyras, o jo kančia buvo labai sunki ir ne kiekvienam pakeliama. Jo kūnas vis labiau išopėjo nuo žaizdų, jis nevaikščiojo. Kai kartais jam pagerėdavo, tada būdavo linksmas, atsirasdavo viltis vėl gyventi. Kartą, po žaizdų perrišimo žiūrėdama į jo nykstantį kūną, aš pasakiau, kad jo kojos panašios į Kristaus.

Kitą kartą, nors ir bijodama, atsinešiau vieną paveiksliuką. Ir paklausiau, gal palatoje ką nors palikti. Jis pagalvojęs paprašė palikti tą paveiksliuką, o ten buvo Nukryžiuotasis su erškėčių vainiku. Po to jis sakydavo: „Aš su Juo pasikalbu“. Ir tas jo ištartas „su Juo“ buvo toks gyvas jo gyvenime, toks tikras. Jaučiau, kad kalbasi kaip vyras su vyru, nors tai gal ir ne pats teisingiausias kelias.

Algimanto būklė blogėjo, žaizdos didėjo, nepaisant visų mūsų, jį slaugančiųjų, pastangų. Kai jam pagerėdavo, aš pasakodavau jam apie amžinąjį gyvenimą, apie savo sugrįžimą pas Tėvą. Jis klausėsi, nors buvo tarp mūsų ir barnių. Mane kai kada net pamokydavo, ypač kaip bendrauti su savo mama. O aš jį mokydavau, kaip jam bendrauti su savo mama, nes jis negalėjo jai atleisti. Atleido tik prieš pat savo mirtį. Sakė su ilgesiu akyse ir šypsena: „Mama, pabūk, neišeik“.

Pagaliau pradėjome rengtis išpažinčiai. Algimantas labai bijojo, aš jam kalbėjau apie begalinę Dievo meilę. O jis sakė: „Vaikeli, kiek aš nuodėmių padaręs“. Ir pagaliau jis pasiryžo. Atėjo klebonas, ir prasidėjo jo grįžimas pas laukiantį Tėvą. Aš už durų meldžiausi. Jis gavo atleidimą, priėmė Komuniją, gavo visuotinius atlaidus. Kai kunigas išėjo, Algimantas buvo visai be jėgų. Netrukus po išpažinties atėjo jo mama, nes buvo jos gimimo diena, jį pabučiavo ir apsipylė ašaromis, paliko vaišes ir išėjo verkdama.

Jis buvo tvirtesnis, bet kitą dieną pasakė, kad jam dar plaukia nuodėmės ir vėl reikia išpažinties. Ir vėl šaukėme kleboną. Jis pasidarė bejėgis kaip kūdikis ir mirė Viešpatyje. Mūsų socialinė darbuotoja Nerija sakė: „Jo išėjimas buvo gražus, mirė susitaikęs su Dievu“.

Ieškodami atsakymo, kodėl žmogų užklumpa kančia, turime pažvelgti į Dieviškosios Meilės apreiškimą. Jo misija skirta pakirsti blogio šaknis, dėl kurių blogis atėjo į žmonijos istoriją, taip pat nugalėti nuodėmę ir mirtį. Tai yra dvi esminės amžinojo gyvenimo ir žmogaus galutinės laimės su Dievu sąlygos; tai reiškia, jog eschatologinėje perspektyvoje kančia yra visiškai sunaikinta. Kristus ėjo į savo kančią, suprasdamas jos išganingąją galią. Jis ėjo paklusdamas Tėvui, bet pirmiausia – vienydamasis su Juo meilėje, kuria mylėjo žmogų ir pasaulį. Savo kančia Jis parodė, kad „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 16).

© 2003"XXI amžius"