„XXI amžiaus“ priedas apie gyvybės apsaugą Nr.1 (38)

2004-iųjų sausio 16 d.


PRIEDAI


 

Savižudybės tampa kasdienybe

Gražina MINKAUSKAITĖ

Kiekvieną rudenį krizių centruose apsilanko gerokai daugiau nei įprasta lankytojų, padaugėja darbo psichologams ir psichiatrams, į kuriuos kreipiasi panorusieji pasitraukti iš gyvenimo ar jų artimieji.

Šiandieninė statistika žiauri: Rusijoje savo noru mirtį pasirenka daugiau žmonių nei miršta smurtine mirtimi. Pasaulinė sveikatos organizacija pernai birželį paskelbė, kad Rusija pirmauja savižudybių skaičiumi. Nuo 1998-ųjų kasmet šioje šalyje nusižudo daugiau nei 51 tūkstantis žmonių. Vien sostinėje Maskvoje kasdien užregistruojama nuo keturių iki septynių savižudybių. Psichologai tikina, kad pavasaris ir vėlyvas ruduo jiems itin sunkus. Beje, iki šiol ne visi savižudybių atvejai registruojami, neretai medikai nekviečiami, be to, neskaičiuojami nesėkmingi mėginimai.

Psichiatrė Jelena Vrono teigia, kad savižudybių skaičius tūkstančiui gyventojų daugelyje pasaulio valstybių gana stabilus. Pasak jos, kur kas svarbiau mėginti padėti tiems, kuriems sunku. Deja, neįmanoma sužinoti, kiek žmonių yra bent kartą bandę žudytis.

Krikščioniškuose kraštuose savižudybė laikoma didžiule nuodėme ir griežtai smerkiama. Todėl neretai savižudžio artimieji tarsi atsiduria už visuomenės ribų ir niekas neskuba jiems padėti.

Tuo tarpu kitas žymus Rusijos psichiatras Vladimiras Voicechas mano, kad žmogaus bioritmai reaguoja į kiekvieną gamtos pokytį. Savižudybių skaičius gerokai padidėja rudenį ir ypač žiemos pradžioje, gruodžio mėnesį. Bene labiausiai įtikinamas paaiškinimas būtų vadinamosios rudens depresijos. Pastaraisiais metais buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad daugelis jaučiasi prislėgti šaltuoju metų laiku, kai sutrumpėja diena. Mokslininkai mėgino atrasti ir geografines savižudybių priežastis. Pietų šalyse žudomasi gerokai rečiau nei šiaurėje. Tačiau ne viskas taip paprasta, mat skiriasi ir skirtingose geografinėse platumose gyvenančių žmonių kasdienybė.

Bene labiausiai šiurpina vaikų savižudybės. Neramina ir tai, kad mirtį renkasi ne tik 14-18 metų paaugliai, bet ir mažamečiai, neretai dar net nesulaukę mokyklinio amžiaus. Kas gi gali nutikti tokio kraupaus, kad penkerių šešerių metų vaikas nori mirties? Bendroje statistikoje vaikams iki dešimties metų tenka palyginti nedidelis procentas savižudybių. Daktarė J.Vrono teigia per dvidešimt metų susidūrusi tik su maždaug 40 tokių vaikų. Vaikas mirtį įsivaizduoja visiškai kitaip nei suaugusieji. Jis nemano, kad mirtis yra tai, iš kur nebeįmanoma sugrįžti atgal, jis slapčia tikisi, kad mirtis turi pradžią ir pabaigą, o po jos viskas pasikeis į gerąją pusę. Mažamečiui mirtis tėra paskutinysis argumentas dialoge su jam svarbiausiais ir artimiausiais suaugusiais – tėvais. Vėliau augdamas jis tampa vis mažiau priklausomas nuo šeimos ir vis labiau tampa visuomenės nariu.

Maištaujančiam paaugliui didžiausiu autoritetu tampa vyresnis kiemo draugas. Tuo tarpu kenčiančiam mažyliui labiausiai rūpi tėvų nuomonė. Todėl jų abejingumas, žiaurus elgesys, emocinė prievarta ir fizinės bausmės skatina ieškoti išeities. Netinkamas tėvų elgesys skatina nepasitikėjimą išoriniu pasauliu bei užsisklendimą savyje. Vaikas turėtų būti auklėjamas taip, kad paklustų tėvų nustatytoms taisyklėms, tačiau jaustųsi esąs visateisis šeimos narys. Specialistai teigia, neva iki dešimties metų pasireiškia įgimti psichikos sutrikimai. Toks vaikas į bet kokį pašalinį dirgiklį reaguoja itin jautriai, neapgalvodamas savo veiksmų ir impulsyviai, o mirtį pasirenka kaip atsaką į patirtą pažeminimą, kuris suaugusiesiems gali atrodyti menka smulkmena.

Retas žino, kad daugelyje pasaulio šalių veikiančios skubios psichologinės pagalbos telefonu darbuotojai niekada nemini savo vardų ir nereikalauja prisistatyti paskambinusiųjų. Tokios taktikos laikomasi todėl, jog didžiąją dalį tokių tarnybų klientų sudaro sergantieji psichikos ligomis. Žmogus, kuris tvirtai apsisprendė palikti šią ašarų pakalnę, paprastai pagalbos neieško. Telefono ragelio tarsi paskutinio pagalbos šiaudo griebiasi tik tie, kurie tikisi bent menkiausio šanso. Jiems būtina, kad juos išklausytų. Ekstremaliose situacijose vilties nebelieka. Todėl norinčiojo padėti laukia itin sunki užduotis – atrasti bent vieną priežastį, dėl kurios verta gyventi. Nusivylusiajam būtina leisti pažvelgti į viską tarsi iš šalies. Tuo tarpu artimieji turėtų visomis išgalėmis stengtis parodyti, kad mėginantysis nusižudyti jiems labai reikalingas.

Pasak statistikos, apie savižudybę mąsto maždaug 70 proc. sergančiųjų depresija, tačiau ranką prieš save pakelia vos 15 proc. Pastaraisiais metais įvairiose užsienio šalyse atlikti moksliniai tyrimai parodė, jog mintys apie savižudybę nedingsta gydytojui paskyrus antidepresantų. Dažniau žudomasi dėl dvasinių, o ne fizinių kančių. Pasitraukti iš gyvenimo mėginama ir pradėjus gydymo nuo depresijos procesą, kai žmogus mano, kad nepajėgs įveikti iškilusių problemų ir nemato išeities iš krizinės situacijos.

Sveikstantieji nuo depresijos paprastai tampa kur kas gyvesni, emocionalesni, jų akys žiba, jie daugiau kalba. Kai kuriems jų ima atrodyti, jog atėjo tinkamiausias laikas mirti, mat varginamam depresijos tiesiog neužteko jėgų tokiam žingsniui. Vienintelis protingas sprendimas būtų kreiptis pagalbos į specialistus. Deja, visuomenė nelinkusi savo problemų patikėti nei psichologams, nei psichiatrams.

Jaunuoliai dažniau žudosi impulsyviai, ypač jei tai skatinama asmeninių problemų ar tam tikro amžiaus psichologinių ypatumų. Manoma, kad apie 70 proc. potencialių savižudžių apie mirtį mąsto ištisus mėnesius ar net metus. Kartais tereikia menkiausios smulkmenos, kuri nulemtų pasirinkimą: gyventi ar mirti. Paprastai toks žmogus užsisklendžia savyje, jam sunku sukaupti dėmesį, jis įsitempęs ir jaučia užgriuvusią milžinišką naštą. Beveik 60 proc. tokių nelaimėlių pirmiausia kreipiasi į medikus. Jie ieško kvalifikuotos pagalbos, nori išsipasakoti, deja, ne visada sėkmingai. Tokiu metu labiau pasitikima svetimais žmonėmis, o ne šeimos nariais.

Pasaulinė praktika liudija, jog žudytis dažniau bando tam tikrų amžiaus grupių žmonės, t.y. paaugliai bei sulaukę garbaus amžiaus piliečiai. Tokios tendencijos universalios bene visose pasaulio šalyse. Klaidinga manyti, kad lemiamu veiksniu renkantis mirtį tampa socialinė gerovė. Tačiau reikia pastebėti, kad narkomanai ir alkoholikai žudosi dažniau. Paaugliai šiandien gali lengvai įsigyti narkotinių medžiagų, dažnas jų pirmą kartą to griebiasi norėdamas išsivaduoti iš depresijos ir nė pats nepajunta, kaip tampa nuo jų priklausomas. Ši problema itin opi Jungtinėse Amerikos Valstijose, kurios tebepirmauja paauglių savižudybių skaičiumi.

Psichiatrė J.Vrono primena, kad mėginimas nusižudyti nėra galutinis problemų sprendimo būdas. Galutinį tašką padeda tik pati mirtis. Pasak gydytojos, kiekvienas savižudis sprendimą mirti priima sunkiai. Jis ilgai svarsto, ar verta gyventi varginamam nepakeliamų problemų naštos, ar paprasčiau būtų pasitraukti iš gyvenimo. Riba tarp vieno ir kito pasirinkimo labai trapi. Paauglys sprendimą priima vadovaudamasis savo paties asmenine patirtimi, jis tikisi būti išgelbėtas. Tuo tarpu mėginantis nusižudyti mažametis nesuvokia mirties tragizmo ir net ištrauktas iš kilpos gali dar ne kartą mėginti pasitraukti iš gyvenimo.

Baisiausia, jog šiandien mirtis tampa šou. Viena amerikiečių roko grupė, kurios pavadinimas, išvertus iš anglų kalbos, būtų „Pragaras žemėje“, nusprendė savo koncerto metu leisti scenoje nusižudyti nepagydoma liga sergančiam gerbėjui. Daugybė žurnalistų iš anksto pasirūpino akreditacijomis, tačiau tiksli koncerto vieta ir valanda tebelaikoma paslaptyje. Floridos valstijos pareigūnai nežada sėdėti sudėję rankas. Tuo tarpu skandalingosios roko grupės lyderis tikina, esą tai nesulaikys pasiryžusiųjų pasitraukti iš gyvenimo. Grupės gerbėjų skaičius išaugo neįtikėtinai, į jų koncertus veržiasi minios. Panašiai kaip į viduramžiais viešai vykdytas mirties bausmes.

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija