| Blaivystės neliko
nė ženklo?
Iškopė saulė jau aukštai,
Ir Kristus tyliai sako:
,,Gyvenkit blaiviai ir šventai
Ir venkit blogio tako.
(Liturginių valandų maldynas,
1988, p.154)
Praūžė Kalėdų ir Naujųjų metų šventimai,
atslūgo švenčių sukeltas šurmulys. Jau ramiai galime suskaičiuoti
sužeistuosius ir žuvusiuosius. Keistai skamba? Bet taip jau yra.
Tiesa, buvo laikai, kai šlitinėjantis vyras buvo retenybė. Dabar
nieko nebestebina ir prasigėrusios moterys. O laikraščiai, dar neseniai
kaip sensaciją rašę apie į ligonines išblaivinti pakliuvusius berniukus
ir mergytes, tokių ,,kasdienybių nebenori spausdinti.
Kažin ar tuo susirūpins verslininkai
ir prekybininkai, kurie Kalėdas agresyviai pradeda švęsti nuo lapkričio
mėnesio, iš ,,Laplandijos atsiskraidinę santa klausų, kalėdų senelių
ir senių šalčių. Pedagogų balso išvis nesigirdi. Remtis policija,
Seimu ar kokiu nors narkologijos centru nėra prasmės. Tai ką daryti?
Pirmiausia reikia atsakyti į klausimą: ar iš viso reikia kažką daryti?
Lietuvos statistika yra tokia:
oficialiai vienam Lietuvos gyventojui per metus tenka apie dešimt
litrų gryno spirito. Neoficialiai kita tiek. Iš viso bus 20 litrų.
Kad vaizdžiau būtų, supilstykime į pusės litro talpos butelius.
Bus 40 butelių. Praskieskime gryno spirito litrą iki 15 laipsnių
(bus 6,6 litrų gėrimo). Tuomet turėsime 264 butelius. Jeigu imtume
vidutinišką kainą, kad 15 laipsnių alkoholinio gėrimo butelio kaina
15 Lt, tai paskaičiuokime, kiek vienas žmogus išleidžia alkoholiui.
Gausime 3960 litus per metus. Tuomet kokioje nors mažoje tūkstančio
žmonių gyvenvietėje pinigų suma, išleista alkoholiui, yra 3, 96
mln.litų, tai yra beveik keturi milijonai per vienerius metus. Manau,
atsakymas yra vienareikšmis: kažką daryti reikia.
Lietuva turi garbingą kovos už
blaivumą praeitį. Ir tos kovos avangarde stovi Bažnyčia. Tai vyskupo
Motiejaus Valančiaus veikla ir sovietinių laikų kunigų kova už blaivumą.
Apie pastarąją kovą plačiai informavo Lietuvos Katalikų Bažnyčios
kronika.
Vilniaus arkivyskupijos kunigų
pareiškime vyskupams (1986 07 13) rašoma: ,,Mes, žemiau pasirašiusieji
(...), prašome Lietuvos vyskupus (...) 4. Tęsti gražiai pradėtą
blaivybės platinimą: bent kartą metuose suruošti blaivybės šventes
visose vyskupijose ir parapijose. Pasirašė 62 kunigai.
Kauno arkivyskupijos kunigų pareiškime
vyskupams rašoma: ,,Mes, žemiau pasirašiusieji (...), prašome Lietuvos
vyskupus (...) 4. Tęsti gražiai pradėtą blaivybės darbą: bent kartą
per metus ruošti blaivybės šventes visose parapijose ir vyskupijose.
Siekti dvasiškių ne tik blaivumo, bet ir abstinencijos. Pasirašė
kunigai: J. Babonas, V. Brilius, V. Brusokas, A. Bulota, Z. Grinevičius,
V. Griganavičius, L. Jagminas, J. Matulevičius, P. Meilus, R. Mikutavičius,
K. Pesliakas, J. Račaitis, E. Simaška, G. Jankauskas, L. Kalinauskas,
J. Survila, P. Tavoraitis, L. Vaičiulionis ir kiti. Iš viso 88 kunigai.
Telšių vyskupijos kunigų pareiškime
vyskupams prašoma: (
). ,,2. Kovojant už blaivią Lietuvą įpareigoti
dvasininkiją laikytis blaivybės ir uoliai ją skleisti tikinčiųjų
tarpe; kasmet Advente ir Gavėnioje parapijų bažnyčiose pravesti
pamaldas už blaivybę, sakant atitinkamus pamokslus, darant pažadus
ir juos atnaujinant. Pasirašė 30 kunigų.
Vilkaviškio vyskupijos kunigų pareiškime
vyskupams prašoma: (...) 6. Tęsti gražiai pradėtą blaivybės platinimo
darbą. Rūpintis, kad visose vyskupijose ir parapijose bent kartą
metuose būtų suruoštos blaivybės dienos. Pasirašė 72 kunigai.
Panevėžio vyskupijos kunigų pareiškime
vyskupams rašoma: ,,Mes, žemiau pasirašiusieji (...), prašome Lietuvos
vyskupus (...) 4. Tęsti gražiai pradėtą blaivybės darbą: bent kartą
į metus ruošti blaivybės šventes visose vyskupijose (vyskupijų mastu)
ir visose parapijose. Siekti dvasiškių ne tik blaivumo, bet ir abstinencijos.
Pasirašė 127 kunigai. Panašių pareiškimų kronikoje yra daug. Čia
paminėti tik keli atvejai. Medžiaga paimta iš LKB kronikos IX
tomo, išleisto Čikagoje 1989 metais. (Kalba netaisyta.)
Tuo metu už tokius pareiškimus
grėsė KGB persekiojimas. Daliai Kronikos platintojų teko išvykti
į sovietines ,,sanatorijas Sibire. Bet žmonės vardan Lietuvos tautinių
ir dorovinių nuostatų rizikavo savo sveikata ir gyvybe. Kas gi įvyko
po nepriklausomybės atgavimo, kad blaivybės dienos iš didžiųjų Žemaičių
Kalvarijos, Šiluvos, Aušros Vartų ir kitų šventovių atlaidų išnyko?
Kad per kunigų sambūrius ar parapijos atlaidus blaivybės neliko
nė ženklo? Kas, jei ne Bažnyčia, turi stovėti doros sargyboje? Ir
ar ne kunigai turėtų rodyti pavyzdį?
Kun. Robertas Gedvydas SKRINSKAS
© 2003"XXI amžius"
|
