|
Žmogaus gyvybė neliečiama nuo prasidėjimo momento
iki mirties
Didžiausia žmogiška vertybė - gyvenimas ir gyvybė.
Šių dienų visuomenei, leidusiai įsikeroti konsumizmui ir hedonizmui,
tenka nuolat priminti šias neįkainojamas vertybes - gyvenimą ir
gyvybę, gaunamas iš Dievo rankų, ir, kaip tokias, gerbtinas ir puoselėtinas.
Katalikų Bažnyčios pozicija dėl žmogaus gyvybės visada buvo aiški
ir vienareikšmiška - žmogaus gyvybė yra neliečiama nuo prasidėjimo
momento iki natūralios mirties. Tačiau sekuliarizmo persmelktoje
visuomenėje vis akivaizdesne tampa tendencija žmogaus gyvenimą prilyginti
bet kokiam kitam vartojamam daiktui. Teigiama, kad žmogus yra savo
gyvenimo savininkas bei šeimininkas ir gali bei turi teisę to gyvenimo
atsisakyti, kada jis tampa nebetinkamas. Bažnyčia tiki, kad gyvenimas
iš esmės skiriasi nuo visų kitų žmogaus vartojamų produktų ar daiktų:
gyvenimas kyla iš Dievo ir žmogus nėra gyvenimo savininkas.
Šią Katalikų Bažnyčios poziciją norime dar kartą
priminti po Olandijoje priimtų eutanazijos įstatymo pataisų, leidžiančių
nusižudyti su medikų pagalba netgi vaikams. Olandijoje eutanaziją
leidžiantis įstatymas įsigaliojo 2002 metais. Beje, po šio įstatymo
priėmimo Olandijos parlamente, Vatikano spaudos tarnybos direktorius
Šventojo Sosto poziciją ir nuomonę dėl eutanazijos išsakė specialiame
pareiškime. Jo žodžiais tariant, tai įstatymas, kuris pažeidžia
žmogaus asmens orumą ir prieštarauja kiekvieno žmogaus sąžinėje
įrašytam prigimtiniam įstatymui. Be to, Olandijos įstatymas, reguliuojantis
eutanazijos praktiką, kertasi su 1948 metų Ženevos deklaracija,
kurią pasirašė Pasaulinė medikų asociacija, bei su europietiškos
medicininės etikos principais, Europos Sąjungos medikų priimtais
1987 metais.
Olandijoje jau dvejus metus galiojančiame įstatyme
dėl eutanazijos taikymo vieninteliai reikalavimai, kad pacientas
galėtų kreiptis į gydytoją ir savo noru būtų numarintas, yra nepakenčiamas
skausmas ir vilties pasveikti nebuvimas. Beje, įstatyme numatyta,
kad tas nepakeliamas skausmas nebūtinai turi būti fizinis - gali
būti ir psichologinis.
2002 metais Olandijos įstatymų leidėjai nepriėmė
įstatymo projekte numatytos nuostatos, kad prašytis būti numarintais
gali ir paaugliai, netgi be tėvų sutikimo. Priimtame įstatyme buvo
nurodyta, kad tėvų sutikimas būtinas
Dabar gi įstatymas dar patobulintas, ir Groningeno
miesto universitetinėje klinikoje eutanaziją bus galima taikyti
ir vaikams, įskaitant naujagimius, sergančius nepagydomomis ligomis
ir kenčiančius nepakeliamus skausmus. Numatyta, kad eutanazija
vaikams galės būti taikoma tik laikantis labai griežtų taisyklių.
Tiesa, italų katalikų dienraštyje išspaudintoje informacinėje žinutėje
sakoma, jog vargu ar bus įmanoma pritaikyti praktikoje eutanaziją
vaikams. Tos pačios Groningeno universitetinės klinikos pediatrijos
skyriaus vyriausiasis gydytojas teigė, kad Olandijos įstatymai nesuteikia
teisės tėvams prašyti eutanazijos vaikams, nes numatyta, kad pats
pacientas prašytųsi būti numarinamas. Taigi techniškai nelabai aišku,
kaip būtų galima apiforminti tokį eutanazijos atvejį.
Belgija yra antroji šalis pasaulyje po Olandijos,
kur įstatymais įteisinta eutanazija.Dėl teisybės reikia pastebėti,
kad Belgijoje priimtas eutanazijos įstatymas yra griežtesnis nei
to paties įstatymo olandiškasis variantas. Šešiolika Belgijos eutanazijos
įstatymo straipsnių numato, kad gydytojas negalės būti patrauktas
baudžiamojon atsakomybėn dėl ligonio numarinimo, jei laikysis šių
normų:
1. Pirmiausia ligonis, prašantis eutanazijos,
turi būti pilnametis, t.y. sulaukęs 18 metų.
2. Prašymo, kuris turi būti pateiktas raštu, sudarymo
momentu ligonis turi būti visiškai sąmoningas ir veiksnus. Prašymas
gali būti surašytas iš anksto, numatant būsimą negalią.
3. Prašymas būti numarintam turi būti savanoriškas
ir gerai apsvarstytas, negali būti jokio spaudimo iš kieno nors
pusės.
4. Gydytojas, gavęs prašymą, turės įsitikinti,
kad paciento klinikinė būklė yra tikrai beviltiška bei sukelia ligoniui
nuolatinį, nepakeliamą skausmą, kylantį iš sunkios ir nepagydomos
ligos, ir to skausmo neįmanoma pašalinti. Gydytojas privalės informuoti
pacientą apie būklę, konsultuoti ligonį ir tik kartu galima prieiti
išvadą, kad eutanazija yra vienintelė priimtina išeitis. Ligonio
prašomas, gydytojas privalės konsultuotis su kitu gydytoju ar visu
ligonį gydančiu ir slaugančiu personalu.
Įstatyme pabrėžta, kad gydytojas negali būti verčiamas
praktikuoti eutanaziją. Ši nuostata reikalinga, kad pacientą gydantis
gydytojas galėtų išvengti bet kokio spaudimo tiek iš paties ligonio
ar iš jo artimųjų pusės. Beje, šios nuostatos nėra olandiškajame
eutanazijos įstatymo variante.
Nuo prašymo pateikimo iki paties numarinimo momento
Belgijos įstatymas numato bent vieno mėnesio laikotarpį, kurio metu
ligonis galėtų gerai apsvarstyti savo pasirinkimą. Likus ne mažiau
kaip keturioms dienoms iki eutanazijos įvykdymo, gydytojas privalės
pateikti federalinei komisijai dokumentą su visais duomenimis, įgalinančiais
komisiją, susidedančią iš medikų, juristų ir etikos srities ekspertų,
įvertinti, ar tikrai nepažeista nė viena eutanazijos įstatymo nuostata.
Jei du trečdaliai komisijos narių manytų, kad yra koks nors pažeidimas,
atvejis perduodamas prokuratūrai ir sprendžiamas teisme.
Kitose pasaulio valstybėse eutanazija kol kas
nėra įteisinta įstatymais, tačiau kai kurios valstybės eutanaziją
toleruoja ir dėl įstatymuose paliktų spragų jos visiškai nedraudžia.
Danijoje nepagydomai sergančio ligonio artimieji gali nuspręsti
nutraukti gydymo kursą. Švedijoje gydytojas gali nuspręsti, kada
išjungti aparatūrą, dirbtinai palaikančią paciento gyvybę. Eutanazija
neįteisinta įstatymu ir Didžiojoje Britanijoje, tačiau 1993 ir 1994
metais buvo atvejų, kai teismo sprendimu gydytojai buvo įgalioti
išjungti aparatūrą, dirbtinai palaikiusią pacientų gyvybę. Jungtinėse
Amerikos Valstijose federalinis įstatymas eutanaziją draudžia, tačiau
Oregono valstija vienintelė yra priėmusi įstatymą, leidžiantį nepagydomai
sergantiems ligoniams baigiamojoje ligos stadijoje prašyti medikų
būti numarintiems. Valstijos Aukščiausiasis Teismas pasipriešino
įstatymui, ir jis iki šiol nebuvo taikytas. Nuo 1998 metų Kinijoje
ligoninėse gali būti taikomos išimtys nepagydomiems ir mirštantiems
ligoniams, prašantiems būti numarintiems. Pagaliau Australijoje
Šiaurinių teritorijų parlamentas 1996 metais buvo priėmęs eutanaziją
įteisinantį įstatymą, kuris už kelių mėnesių federaliniu įstatymu
buvo atšauktas.
Visi, pasisakantys už vadinamąjį laisvą pasirinkimą
- leisti naujai gyvybei išvysti pasaulio šviesą ar ne, arba eutanazijos
šalininkai, vertina žmogaus gyvybę naudodamiesi vertingumo arba
naudingumo kriterijais. Toks požiūris labai lengvai gali padaryti
žmogaus gyvenimą priklausomą tiktai nuo socialinės arba ekonominės
naudos, ir tai neišvengiamai atsispindi žmonių santykiuose. Individualistinis
žmogaus teisių aiškinimas atmeta tarpusavio atsakomybę, kuri yra
labai svarbi žmonių sambūviui, jų bendrumui. Jei bendrumas ir tarpusavio
atsakomybė bus nuvertinti, už tai mokėti teks vargšams, silpniesiems
ir atstumtiesiems. Nevalia atsiriboti nuo tų, kurie kenčia, o ir
patys neturime bandyti atsiriboti nuo kitų savo kančioje. Olandijoje
priimtas eutanaziją įteisinantis įstatymas įteisina ir sergančio
žmogaus apleidimą pačiu sunkiausiu jam momentu. Nepakeliamas skausmas,
žinoma, gali pastūmėti žmogų į nusivylimą ar visišką desperaciją,
tačiau tokiu momentu reikia visokeriopai pagelbėti ligoniui, o ne
jį apleisti ar net pasiūlyti ir padėti nusižudyti.
VR
© 2004 "XXI amžius"
|
