Paukščiai grįžta ne visi

Eina jaunuolis su mergina užmiesčio keliuku ir mato, kaip du paaugliai muša kokių aštuonerių metų vaiką. Užpuolikai stengiasi atimti iš jo naujutėlaitį krepšinio kamuolį. Tas spiegia, iš paskutiniųjų gina ką tik gautą dėdės dovaną, o paaugliai kumščiuoja, spardo, paskui partrenkia ant žemės.

- Reikia jį apginti, - sako mergina ir maldaujančiomis akimis įsisiurbia į jaunuolį.

- Tesižino, - atsainiai prataria jaunuolis.

- Ar tau negaila to vaikelio? - nustebusi klausia mergina.

Bet šis tik galvą pamuisto ir nutempia pasimetusią merginą tolyn nuo nelemto įvykio vietos.

Pamąstykime: ar galės toji mergina pasikliauti savo išsirinktojo meile ištikus nelaimei, ligai, jei jis šitaip gėdingai pademonstravo savo abejingumą, gailestingumo stoką.

Ne visi žmonės konkrečioje situacijoje būna vienodai jautrūs. Vieniems tas pats vaizdas, tartas užgaulus ar, priešingai, pagiriantis žodis sukelia didesnį nervinį dirglumą, kitiems – mažesnį, treti visai nereaguoja. Jautrūs žmonės įžeidimą, pažeminimą ar nesėkmę sunkiai ir ilgai, kartais netgi tragiškai išgyvena, o pagyrimą priima kaip didžiausią dovaną; nejautriems žmonėms tas pats moralinis dirgiklis – kaip įprastas vėjo gūsis, nepalietęs širdies tiek, kad ji suvirpėtų. Šiuo atveju laimingesni atrodytų pastarieji, nes jų flegmatiškumas nesukelia ne tik stresinės būsenos, bet ir menko jaudulio. Jie rečiau serga neurozėmis ir kitomis nervinio pobūdžio ligomis. Bet kokie antimoraliniai veiksmai, žiaurumas juos mažiau jaudina. Tokiems flegmatikams tiktų priežodis: ne mano kiaulės, ne mano pupos.

Moterys iš prigimties būna jautresnės už vyrus. Jos yra jausmingesnės, vyrams būdingas aštresnis protavimas. Todėl moterims labiau tinka tokios profesijos, kurios reikalauja švelnumo, atjautos ir paslaugumo. Jos ir pasirenka „švelniąsias“ profesijas: dirba medicinos seserimis, slaugytojomis, mokytojomis, vaikų darželių ir globos namų auklėtojomis... Ligoniams, invalidams, seneliams, vaikams reikalingas išskirtinis dėmesys ir subtilus bendravimas. O šias funkcijas ir tegali tinkamai atlikti iš prigimties švelnios, užjaučios moterys.

Tačiau abu kraštutinumai – pernelyg didelis, liguistas jautrumas ir ledinis abejingumas – turi daug neigiamybių, todėl abu ir netoleruotini. Vienas kraštutinumas veda į nervinį išsekimą ir liguistumą, apsunkina gyvenimą; kitas – į negatyvų užkietėjimą ir net į žiaurumą. Nejautrių žmonių meilė ir gailestingumas dažniausiai būna vėsūs, apsimestiniai. Egoistas negali būti jautrus kitiems, neišgyvena dėl kitų nelaimės ar vargo. Jis jautrus tik sau pačiam. „Įsimylėjęs save, varžovų neturi“, - pasakytų Ciceronas. „Gyventi tik dėl savęs – nereiškia gyventi“, - teigtų Menandras.

Vis dėlto tikrasis jautrumas, kaip dvasinė vertybė, - tai ne nuolatinis verkšlenimas dėl smulkmenų. Jautrumas – tai natūrali žmogaus psichikos būsena, kada išorės (arba ir vidinės) priežastys sudirgina nervų sistemą, įsibrauna į mąstymo ir suvokimo erdvę.

Per didelis jautrumas ar netgi isterija atsiranda po ligos, po stresinių išgyvenimų, dėl per griežto auklėjimo ir kt.

Seniau žmonės buvo jautresni gamtos grožiui, menui, tarpusavio bendravimui... Šiandien, persisotinę įvairiausiais reginiais, perpildytais žiaurių scenų, daromės ne tokie imlūs ir jautrūs jiems. Kaip akys pripranta prie tamsos ar šviesos, taip ir jausmai prisitaiko prie dažnai regimų ar girdimų aštrių įspūdžių. Ilgalaikis kartojimas tuos įspūdžius taip atbukina, kad jie tampa mums tik blankiais stebėjimais. Susilpnėjęs psichologinis jautrumas – tai nuolat kartojamų jautrumo dirgiklių prisitaikymo išdava.

Štai vienas epizodas apie žmogaus jautrumo praradimą, kitaip tariant, dvasinę degradaciją.

Vieną ankstyvo pavasario popietę penkiametė mergytė, sunkių minčių ir širdgėlos stumiama, iškeliavo pas močiutę, gyvenusią už dešimties kilometrų. Mažylė labai norėjo išsakyti močiutei savo didelį sielvartą. Pasakysianti, jog mama su patėviu nuolat geria, riejasi, pešasi, susitaiko ir vėl geria. Pasiskųsianti, jog juodu išeina iš namų visai dienai, o neretai dviem ar trims dienoms, palikę ją vieną šaltoje gryčioje be duonos kąsnio. Neslėpsianti, smulkiai papasakosianti, kaip ji tyčia sudaužė vienintelę namie likusią stiklinaitę, kad mama neturėtų iš ko gerti dvokiančio skysčio. Dėl to mama įširdusi čiupo ją už plaukų ir visa jėga trenkė į sieną, jog ji neteko sąmonės ir susmuko ant purvinų grindų. O motina net nepriėjo prie jos, nepaguldė į lovelę. Matyt, ji įsivaizdavo sviedusi į sieną ne savo dukrelę, o pagalį.

Mergytė priėjo upelį, bevingiuojantį tarp stačių krantų. Stabtelėjo ant tiltuko pasigrožėti aplinka. Smalsios akutės lakstė po šlaitus ir užkliuvo už žibučių. Mažylei šovė mintis priskinti puokštelę pirmųjų pavasario gėlyčių ir nunešti gerajai močiutei. Nuskubėjo į šlaitą ir ėmė skinti žibutes. Kuo toliau ėjo, tuo daugiau ir gražesnių gėlyčių užtiko. Ėjo ir ėjo mažoji žibuokliautoja, skynė ir skynė gėlytes... Bet nelaboji sutemų fėja nelaukė, kada mergytei pasirodys, jog laikas trauktis iš to kerinčio žibuoklyno: ji skubėjo austi vientisą sutemų maršką iš tirštėjančių šešėlių. O kad tos sutemos greičiau užklotų žemę, fėja pažadino vėjus, ir tie atpūtė lietaus debesis. Mergytė per vėlai susivokė, jog reikia grįžti atgal ir tęsti kelionę pas močiutę. Ji gėrėjosi mėlyna puokštele, vos galėdama ją apkabinti maža plaštakėle, ir mąstė, kaip džiaugsis močiutė, gavusi šią nuostabią dovaną. Deja, ji buvo per toli nuklydusi nuo kelio ir, galvelei apsisukus, patraukė į priešingą pusę. Mažoji keliauninkė pavargo, sušlapo ir sustingo. Prisėdo pailsėti. Tirštos sutemos jau gobė žemę. Baimei, šalčiui ir nuovargiui pakirtus paskutines jėgas, jos galvelė nusviro, kūnelis atsipalaidavo ir ji išsitiesė ant šlapios žemės. Sauja, laikiusi puokštelę, bejėgiškai atsileido, žiedeliai pabiro... Visa, kas mažylę skaudino ir liūdino, dabar pranyko tylioje nebūtyje.

O motina tą vakarą vėl buvo girta ir nė kiek nesuko galvos dėl dingusios dukrelės. Ji jau buvo praradusi motinišką meilę ir jautrumą.

Skaitytojų dėmesiui pateikiu kitą, atvirkštinį epizodą, liudijantį ne užgesusį, o pabudusį girtuoklės moters jautrumą, kurį pažadinau, pats to visai nesitikėdamas. Apsilankiau pas ją su valstybine užduotimi (vykdžiau visuotinį gyventojų surašymą). Pravėręs duris, išvydau ją užsikvempusią ant prišnerkšto stalo, rankoje laikančią sklidiną stiklinę drumzlino ir dvokaus gėralo. Mane pamačiusi, skubinai užsivertė stiklinę ir iškliukino ligi dugno. Prie atremtos į stalą alkūnės pūpsojo pusiau nugertas butelis. Tai buvo, be abejo, namų gamybos degtinė. Mane sukrėtė šitoks neįprastas vaizdas; kaip gali moteris vienų viena maukti drumstą naminukę?! Kai paklausiau, kodėl ji gerianti, kai aplink visi darbuojasi, moteris drebančiu balsu prašvokštė:

- Toks jau gyvenimas, kad tenka ir pasigerti norint visą bjaurastį užmiršti.

Nesigilinau į jos pasakojimą apie gyvenimą, nors ji su užsidegimu pasakojo apie savo praeities ir dabarties negandas. Tik kai baigė lieti savąjį sielvartą, aš atsistojau, uždėjau ranką ant jos peties ir kiek įstengdamas švelniai kreipiausi į šitą pačios klaidų sugniuždytą žmogystą:

- Grįžta paukščiai iš tolimų kraštų į savo lizdelius. Jie nepalūžta ilgose ir vargingose kelionėse, nesižemina prieš audras. Grįžkite ir jūs kaip tie paukšteliai į savo ramybės ir jaukumo oazę, kurią parengti gali tik pats žmogus; grąžinkite savo gyvenimo prasmę.

Ji verkė lyg nuskriaustas vaikas ir nesistengė slėpti ašarų. „O vis dėlto gerai, kad žmogus dar verkia“, - mąsčiau. Mano nuostabai, moteris pravėrė langą, čiupo pusiau nugertą butelį ir išmetė laukan. Kai paklausiau, ar nesigaili taip pasielgusi, ji visu ūgiu atsitiesė, ryžtingai įbedė žvilgsnį į mane ir pratarė žodžius, kurių visai nesitikėjau išgirsti:

- Savo gyvenimo reikia gailėtis, o ne šito niekalo. – Giliai atsiduso ir tęsė: - Jau artėja pavasaris. Jis vilioja paukštelius, ir jie grįžta, nepaisydami pavojų nei nuovargio. Deja, ne visi...

Eidamas pro duris pagalvojau: kaip būtų gera, jei paskutinius žodžius ji skirtų ne sau.

Po metų sužinojau, jog moteris, atkakliai kovojusi su savo blogu įpročiu, jau nebegeria, susigrąžino giminių ir kaimynų pasitikėjimą bei pagarbą. Mano pažadintas jautrumas grąžino moterį į prasmingo gyvenimo kelią. O mane dar ir šiandien glosto malonus jausmas dėl to, kad pavyko nukreipti moterį į normalaus gyvenimo vėžes.

Tad stenkimės būti jautrūs ne tik gėriui ir grožiui, bet ir negatyviems reiškiniams. Išlaikykime dvasinę pusiausvyrą, kad nesustabarėtų mūsų bendravimas su žmonėmis ir nesukietėtų širdys, reikalingos meilei, gailestingumui, atjautai... Ir nevalia pamiršti, kad jautrumas turi eiti kartu su gailestingumu, kurio niekada nebūna per daug. O pernelyg didelį liguistą jautrumą, nuolat slegiančią melancholiją prislopinkime naudingais darbais, šviesiu žvilgsniu pasitikime užgriūvančias ir vėl pranykstančias negandas, kad pajėgtume visapusiškai suvokti savo gyvenimo prasmę.

Antanas MARČIULAITIS

Ilgakiemis, Kauno rajonas

© 2004 "XXI amžius"