Kaip Stasys žmonos ieškojo

Nebetekęs vilties susirasti antrąją pusę, Stasys padavė skelbimą į laikraštį. Po to gavo labai daug laiškų. Mirgėte mirgėjo laikraštyje moterų, kurios ieškojo draugo, paduoti skelbimai. Pasiskelbusios esančios kaip tik tokios, kokios jam ir reikia, moterys ieškojo gero draugo: negeriančio, nerūkančio, neteisto. Tik turtingo… Stasys rinkosi draugę pagal paduotą skelbimą. Vienos parašė, kitos paskambino. Keletas aplankė Stasiuką, pas kitas nuvažiavo jis. Moterys atvažiuoja, pasižiūri, kad namelis be patogumų, miestelio pakraštyje, jaunikis lėtas, išvažiuoja ir daugiau neberašo.

Pas vieną į Jurbarką nuvažiavo Stasys. Butas su visais patogumais, apstatytas naujausiais baldais, jis nedrįso net pasipiršti. Buvo keletas įdomesnių susitikimų. Iš Prienų parašė, kad atvažiuos susipažinti į Prienų autobusų stotį. Kai ji ateis, jį atpažins iš rankoje laikomų gėlių. Sutartą dieną ir valandą Stasys jau stovėjo su gėlėmis sutartoje vietoje. Žmonių daug. Viena moteriškė stovėjo ir vis stebėjo jį, bet nepriėjo ir nepakalbino. Kai Stasys grįžo namo, ji jam paskambino: „Buvau atėjusi, tave mačiau, bet man nepatikai, todėl ir nepriėjau“. Kita pakvietė į kaimą netoli Vilkaviškio, sakėsi gyvenanti Lazdijuose. Bet savo adreso nedavė, buvo kažkokia nerimta.

Buvo ir daugiau pasimatymų, bet žmonos jis nesurado. Stasys antrą kartą pasiskelbė laikraštyje. Gavo apie 50 laiškų. Su viena sutarė tuoktis, tik ji prašė dar palaukti kelis mėnesius, kol išeis į pensiją. Iš Kauno atvažiavo dviese. Jau įgėrusios, pasidėjo puslitrį ir visi trys geria. Stasys – nemėgėjas išgerti, tai vos lūpas pavilgo, o jos iki dugno. Nusigėrė. O gal tik apsimetė girtos, gal jos norėjo jį nugirdyti, o paskui „apšvarinti“. Išmušė langą, Stasys iškvietė policiją – jos pabėgo.

Viena atvažiavo visai nepasakiusi iš kur, labai graži ir maloni. Ilgai kalbėjosi, lyg ir sutarė. Stasys išėjo į lauko tualetą (nes namelis be patogumų), ji, likusi viena, panoro apžiūrėti, ar jaunikis turtingas. Pasirausė spintoje, atidarė vieną stalčių, kitą, radusi pinigų ir laikrodį, viską pasiėmė ir dingo. Stasys net policijai nepranešė, kur pagausi vėją laukuose. Net ir butelį nebaigtą išgerti nuo stalo pasiėmusi.

Darbšti moteris atvažiuodavo iš Marijampolės, padėdavo Stasiui šienauti, daržus apravėdavo. Bet porą kartų per savaitę vis važiuodavo namo. Kai paguldė Stasiuką į ligoninę, jis patikėjo „draugei“ raktus, o ši vilko iš namų viską, kas jai patiko. Pamatę kaimynai ją sučiupo, neleido daugiau vogti, kai grįžo Stasys iš ligoninės, savo „draugės“ jau neberado.

Viengungis Stasys taip ir nesurado sau žmonos. Galbūt dar kas parašys ar paskambins.

Žmogų pribaigia ne senatvė, o vienatvė. Norėčiau palinkėti Stasiui nuoširdžios draugės ir tikros meilės. Ir patarti ieškoti žmonos aplinkiniuose kaimuose, o ne per laikraščius. „Laikraštinė“ meilė nepastovi ir netikra, dažniausiai būna apgaulinga. Retai kam pasiseka būti laimingam. Gal reikia palaukti – neskubėti, gal meilė ir laimė aplankys vėliau. To ir visiems palinkėčiau.

Joana JANKAUSKIENĖ

Virbalis, Vilkaviškio rajonas

© 2004 "XXI amžius"