Paliatyvioji medicina. Ieškojimų kelias

Benjaminas ŽULYS

Saulėgrąža - Lietuvos paliatyviosios medicinos draugijos simbolis

Padėti išeiti iš gyvenimo

Kauno miesto kultūros centre, o kitą dieną – Kauno arkivyskupijos konferencijų salėje įvyko aktualūs pokalbiai apie plačiajai visuomenei dar nelabai žinomą paliatyviąją mediciną. (Pagal Pasaulio sveikatos apsaugos organizacijos apibūdinimą, paliatyvioji medicina – tai būdas, kuriuo gerinama pacientų kentėjimų profilaktika. Dar galima sakyti, kad tai – globa, rūpestis.) Šie susitikimai su medikais, Katalikų Bažnyčios atstovais, politikais, kitais žmonėmis surengti pažymint dvi progas. Pirmą kartą spalio 8-oji buvo minima kaip Pasaulinė paliatyviosios pagalbos diena. Ji bus minima ir ateityje. Be to, sukako dešimt metų, kai įkurta Lietuvos paliatyviosios medicinos draugija (LPMD). Šia proga buvo pristatyta šios draugijos prezidento, Kauno medicinos universiteto (KMU) profesoriaus Arvydo Šeškevičiaus knyga „Dešimt ieškojimo metų“. Bendrijos simbolis – saulėgrąža, gyvybės, saulės augalas, žvelgiąs į saulę. Jis puošė susitikimų patalpas, tomis gėlėmis buvo apdovanoti susitikimų dalyviai.

Tiek knygoje, tiek pranešimuose ir pokalbiuose buvo plačiai nagrinėjami šios medicinos krypties principai, eiga, su atida žvelgta į perspektyvą.

Kaip minėjo prof. A. Šeškevičius, paliatyvioji medicina perspėja, mažina, malšina skausmą, teigia gyvenimą ir laiko mirimą normaliu procesu, nesiekia nei paspartinti, nei atidėti mirties, stengiasi padėti ligoniui gyventi kuo aktyvesnį gyvenimą iki pat mirties. Taip pat siūlo padėti šeimai dvasiškai įveikti žmogaus netektį, stengiasi patenkinti kenčiančio ligonio ir jo šeimos poreikius ir, jei to reikia, patarimus netekties atveju bei kt. Tokios medicinos esmė – sumažinti ligonio kančią, bandyti pakreipti ligos eigą taip, kad ligonio gyvenimo būsena nepakistų. Jautrus požiūris gydant ir slaugant mirštantįjį labiau užtikrina jo garbingą ir orų išėjimą iš gyvenimo.

Profesorius sakė, kad sergantieji piktybiniais augliais dažnai kenčia ne vien dėl fizinių, bet ir dėl dvasinių, psichologinių bei socialinių problemų. Netektys, tarp jų – gyvenimo tikslų, vaidmens šeimoje, mėgstamo darbo praradimas, didėjanti priklausomybė nuo susirgimo ligonį veda į depresiją, dvasinį išsekimą. Naudojant medikamentinius ir nemedikamentinius metodus, galima palengvinti ligonio kančią. Realybė, kad ligonis mirs, dažnai nėra jo pagrindinė baimė, ypač jis bijo patirti kančią. Štai kodėl medikai paliatyviojoje pagalboje taiko alternatyvius gydymo metodus, kurie padeda valdyti emocijas ir įsitikinti, kad tai „darau pats“. Prasmės suvokimas kančioje, teisingas požiūris į ligą padrąsina sergančiuosius, palengvina jų kančią.

Lietuvos paliatyviosios pagalbos koncepcijoje sakoma, kad reikia formuoti visiškai naują požiūrį į mirštantį ligonį, suteikiant jam ir jo šeimai visapusę sveikatos ir psichologinę priežiūrą iki pat ligonio mirties, o šeima rūpintis ir gedėjimo metu. Paliatyviąją pagalbą turi teikti ne vien gydytojas, bet ir slaugytojas, socialinis darbuotojas, dvasininkas, pagal reikalą – terapeutas, psichologas, kiti specialistai.

Pabrėžtina, kad Barselonos (1995 m.), Poznanės (1998 m.) deklaracijose, 2003 metų ES Ministrų Tarybos rekomendacijose raginama įtraukti paliatyviąją pagalbą į kiekvienos šalies sveikatos priežiūros paslaugas ir sukurti vieningą bei veiksmingą tokios pagalbos sistemą. Atitinkama deklaracija 2005 metais buvo priimta Seule (Korėja).

Iš pradžių minėtuose susitikimuose Kaune buvo prisiminta, kad sovietiniais laikais visuomenėje nebuvo įprasta viešai kalbėti apie mirtį. Gydytojams buvo draudžiama pasakyti ligoniui vėžio diagnozę. Pirmoji specialistė, Lietuvoje viešai prakalbusi apie mirties sampratą, buvo Kanados lietuvė, socialinio darbo magistrė (dabar – profesorė) Irena Lukoševičienė. Ji daug metų dirbo socialine darbuotoja Toronto vaikų vėžio klinikoje, čia teikė psichologinę pagalbą vėžiu sergantiems vaikams ir jų šeimoms. Tuometinio Kauno medicinos universiteto rektoriaus prof. V.Grabausko kvietimu, 1992 metais I.Lukoševičienė atvyko į universitetą dėstyti socialinio darbo discipliną Slaugos fakulteto (dekanas doc. A.Šeškevičius) studentams. Ji pirmą kartą pristatė žinomos mokslininkės E.Kubler–Ross mirties ir mirimo filosofiją, mirštančių ligonių ir jų šeimų psichologinius, dvasinius išgyvenimus, pradėjo atvirai kalbėti apie mirtį lietuvių kultūroje. Savo patirtimi I.Lukoševičienė dalijosi ir su Vilniaus bei Vytauto Didžiojo universitetų dėstytojais, studentais, gydytojais bei slaugytojais.

Padeda ir „Caritas“

Ir štai po kurio laiko, 1995 metais, medikų iniciatyvinė grupė (onkologai, anesteziologai, slaugos ligoninėse dirbantys medicinos specialistai) įkūrė Lietuvos paliatyviosios medicinos draugiją. Jos pirmoji prezidentė buvo prof. Aldona Lukoševičiūtė. Tais pačiais metais Vilniaus universiteto Onkologijos institute buvo atidarytas Skausmo ir paliatyviosios terapijos kabinetas, vėliau pavadintas Paliatyviosios terapijos poskyriu. Jame šiuo metu dirba trys gydytojai ir viena slaugytoja. Beje, dar 1993 metais „Lietuvos Caritas“ iniciatyva (s. A.Pajarskaitė) įkurta slaugos ligoninė, skirta sunkiai sergantiems, vienišiems ir apleistiems ligoniams, įvardyta kaip pirmasis hospisas (paliatyviosios pagalbos ligoninė) šalyje. Nuo 2001 metų „Lietuvos Caritas“ vykdo projektą „Paliatyvioji pagalba namuose“. Panevėžio integruotų paslaugų centre veikia paliatyviosios pagalbos tarnyba, kurioje dirbantys gydytojai, slaugytojai, socialiniai darbuotojai teikia paslaugas ligoniams namuose.

Draugijos nariai dalyvauja, skaito pranešimus įvairiose konferencijose, spausdina savo darbus įvairiuose leidiniuose. Rašyta apie mirštančio ligonio slaugą, paskutines žmogaus gyvenimo dienas, paliatyviąją slaugą Kauno slaugos ligoninėje, dvasinę pacientų globą paliatyviojoje medicinoje, pagalbą mirštančiajam ir kt.

Viename iš pokalbių KMU doc. Arūnas Ščiupokas kalbėjo apie skausmo mediciną, kaip neatsiejamą nuo paliatyviosios pagalbos sritį. Tai tarsi penktasis gyvybės signalas, dažnai esąs svarbiausias paliatyviojoje ligonių priežiūroje. Vėžys yra ryškiausias stiprus nepakeliamo skausmo pavyzdys. Tokia pat skausmo išraiška gali būti sergant AIDS, išsėtine skleroze, po stuburo ir nugaros smegenų traumos, sergant Parkinsono, Alzheimerio, kai kuriomis kitomis ligomis. Mokslininkas pastebėjo, kad viena iš priežasčių, dėl kurių skausmas dar nepakankamai gydomas, yra skausmo vertinimo metodologijos nežinojimas.

Vilniaus universiteto prof. Danutė Kalibatienė kalbėjo apie komandinį darbą paliatyviojoje priežiūroje. Ji pabrėžė, kad kompleksinis paciento sveikatos įvertinimas, gydymo, reabilitacijos, slaugos, ilgalaikės priežiūros plano sudarymas ir įgyvendinimas tampa įmanomi tik bendradarbiaujant kelių sričių specialistams. Tai šeimos gydytojas, slaugytojas, jo padėjėjas, socialinis, lankomosios priežiūros, reabilitacijos darbuotojai, psichologas ir kt.

Vilniaus universiteto doc. M.Rubaževičienė nagrinėjo mirties ir mirimo sąvokas, psichologinės pagalbos aspektus. Pragmatinėje visuomenėje mirtį ir mirimą įprasta suvokti kaip iracionalų, beprasmį, neturintį jokios „naudos“ ir tikslo baubą. Todėl mirtį buvo ir tebėra įprasta vaizduoti kaip giltinę su dalgiu, kuri, klaikiai gąsdindama, visus „šienauja“. Todėl XX amžiaus žmogus nežinojo, „ką daryti“ su mirtimi. Tačiau, plečiantis mokslo ir technikos pažangai, atsiranda nauji mokslai. Vienas jų – tanatologija, tirianti subtilias mirties ir mirimo problemas, mirties artumo išgyvenimo ypatumus. Turi būti ugdoma ne mirties baimė, bet pagarba mirčiai ir mirštančiajam, be jokios prievartos stiprinamas jo noras sąmoningai dalyvauti šiame itin reikšmingame procese. Mirštantysis turi būti pagrindinis to veiksmo „dirigentas“, o palydintieji – pasirengę jį išlydėti, sakė mokslininkė.

Kun. dr. A.Narbekovas pabrėžė kalbėjimo vaikams apie mirtį svarbą paliatyviojoje medicinoje.

Apie savanorių vaidmenį paliatyviojoje priežiūroje kalbėjo Vilniaus pedagoginio universiteto doc. A.Narvilienė ir VU Onkologijos instituto socialinio darbo bakalaurė D.Butėnienė. Rengti savanorius Vilniuje pradėta praeitų metų pavasarį pagal projektą „Savanoriška moralinė ir socialinė pagalba sunkiai sergantiems ligoniams ir jų šeimoms Vilniaus mieste“, kuris tęsiamas ir šiemet. Jame aktyviai dalyvauja ir Lietuvos paliatyviosios medicinos draugijos Vilniaus skyrius. Rengiamuose kursuose ypatingas dėmesys skiriamas etinėms problemoms, gyvenimo prasmės, kančios, mirties klausimams. Savanoriai turėtų būti dvasingi, geranoriški žmonės, gebantys padėti, patarti, padrąsinti ligonį, sumažinti jo fizines ir dvasines kančias.

Reikėtų dvasinio globėjo

„Kaip pasakyti žmogui, kad jis mirs?“, – svarstė Kauno miesto slaugos ligoninės vyr. gydytoja, LPMD valdybos narė M.P.Poniškaitienė.

Ji prisiminė, kaip buvo kuriama toji ligoninė, kiek nuoširdžios pagalbos jos organizatoriams suteikė „Caritas“. Vilniaus Santariškių ligoninėje įsteigta Skausmo klinika – tai vėl žingsnis į paliatyviosios medicinos dar tebetvyrančius dirvonus. Gydytoja dalyvavo įvairiose kursuose užsienyje. Vienuose jų buvo pastebėta, kad tikresnė pagalba mirštančiajam gali būti suteikta, kai pats gydytojas, slaugytojas būna patyręs mirties pojūtį. M.I.Poniškaitienė, kiti tų kursų lankytojai leidosi užhipnotizuojami. Seanso metu gydytojos siela buvo tarsi atsiskyrusi nuo kūno, ji pleveno kažkur erdvėje, netgi iš jos matė, kaip artimieji neša gėlių prie jos kūno kapo. Įdomu, kad po seanso jos ir kitų moterų rankos buvo šaltos…

Pirmoji draugijos prezidentė prof. A.Lukoševičiūtė prisiminė, kad jai anksčiau teko dirbti reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriuje, kur kone kasdien tekdavo regėti mirtį. Tai ir kiti humaniški kriterijai paskatino intensyviai įsitraukti į paliatyviosios medicinos veiklą. Profesorė papasakojo apie bendravimą su žymiais paliatyviosios veiklos specialistais užsienyje, apie situaciją Lietuvoje.

Prof. A.Šeškevičius pastebėjo, kad varpas nėra varpas, jei jis neskamba, o meilė nėra meilė, jei ji neišdalijama kitiems. Paliatyvioji priežiūra ir yra tokios meilės išraiška. Bet tiek profesorius, tiek kiti susitikimo dalyviai piktinosi, kad mūsų šalyje iki šiol paliatyvioji pagalba nėra įstatymiškai įteisinta. Tiesa, Teisingumo ministerijoje 1995 metais Lietuvos paliatyviosios medicinos draugijai buvo išduotas visuomeninės organizacijos registracijos pažymėjimas. Bet šito maža. Tad šiandien galima tvirtinti, kad paliatyviosios pagalbos situacija Lietuvoje yra problemiška. Ji iš esmės gyvuoja nesavanaudžių, geranoriškų žmonių dėka. Gal situacija pakis pasikeitus sveikatos apsaugos ministrui, samprotavo susirinkimo dalyviai.

Susitikime dalyvavę Seimo nariai profesoriai V.M.Čigriejienė bei A.Dumčius pažadėjo pasirūpinti, kad paliatyvioji pagalba būtų kuo greičiau įteisinta.

Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius pastebėjo, kad malšinti skausmą yra dieviškas dalykas ir kad šį darbą atlieka gerieji žmonės. Tokį darbą darantieji tampa dar geresni, šviesesni. Tai ypač svarbu šiais, susvetimėjimo, prakticizmo laikais. Arkivyskupas susirūpinęs priminė Olandiją, kur prieš kurį laiką buvo oficialiai įteisinta suaugusiųjų eutanazija. O štai neseniai toje šalyje įvyko dar baisesnis dalykas – įteisinta vaikų eutanazija. Užuot sunkiems, beviltiškiems ligoniams padėję jų kančioje, leidžia jais atsikratyti. Tai lengviausias, jokios aukos ir meilės nereikalaująs kelias…

Drauge arkiv. S.Tamkevičius išreiškė mintį, ar šiai humaniškai medicinos, priežiūros sričiai nereikėtų turėti savojo dvasinio, dieviško globėjo. Šia proga jis priminė dideles kančias prieš mirtį kentėjusį Nukryžiuotąjį. Tuomet to kryžiaus papėdėje suklupusi buvo ir ta kančia drauge dalijosi Jo Motina. Nereikia abejoti, kad Ji padėjo savo Sūnui pakelti tas kančias, buvo dvasinė guodėja. Tad gal šioji Motina tiktų būti paliatyviosios medicinos, priežiūros globėja, sakė arkivyskupas.

Kaunas

© 2005 "XXI amžius"