„XXI amžiaus“ priedas apie gyvybės apsaugą Nr.10 (59)

2005-iųjų spalio 15 d.


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


 

Gyvybės gynimas ir dalyvavimas Eucharistijoje

Mindaugas BUIKA

Priklausymo Bažnyčiai moralinis įpareigojimas

Gyvybės gynėjus, atidžiai sekančius Romoje šiomis savaitėmis vykstančią 11-ąją Vyskupų Sinodo asamblėją tema „Eucharistija – Bažnyčios gyvenimo ir misijos šaltinis bei viršūnė“, be abejonės, ypač domina diskusija apie Eucharistijos ir viešosios etikos santykį. Aptarti šį klausimą pasiūlė naujasis Tikėjimo doktrinos kongregacijos prefektas amerikiečių arkivyskupas Viljamas Liveida, kuris pakvietė Sinode dalyvaujančius vyskupus papasakoti, kaip jie sprendžia problemą tų katalikais save laikančių politikų, kurie nori priimti šv. Komuniją, tačiau, leisdami įstatymus, pavyzdžiui, palaikydami aborto legalumą, elgiasi priešingai Katalikų Bažnyčios mokymui.

Kaip nurodė katalikų žinių agentūros CNS ir „Zenit“, arkivyskupas V.Liveida, iki paskyrimo dirbti į Vatikaną buvęs San Francisko (Kalifornijos valstija) arkivyskupijos ordinaru, vienoje „laisvųjų diskusijų“ valandoje Sinodo tėvams priminė, kad minėtas klausimas tarsi padalijo Jungtinių Valstijų katalikus per 2004 metų šalies prezidento rinkimus. Tuomet vienas pagrindinių kandidatų katalikas senatorius Džonas Keris buvo pareiškęs, kad remia aborto legalumą. Todėl kai kurie amerikiečių vyskupai nurodė, kad jis negali priimti šv. Komunijos, nes prieštarauja Bažnyčios mokymui apie žmogaus gyvybės neliečiamumą. Kiti ganytojai dar pabrėžė, kad taip pat ir katalikai rinkėjai, kurie balsuoja už tokius politikus, daro nuodėmę, todėl negali eiti prie Dievo stalo, neatlikę išpažinties ir neatgailavę.

Arkivyskupas V.Liveida ta proga pacitavo šios Sinodo asamblėjos darbo dokumentą „Instrumentum laboris“, kurio 73-iajame skirsnyje kalbama apie moralinės pareigos suvokimo svarbą, kylančią iš Komunijos priėmimo. Dokumente konstatuojamas faktas, jog yra katalikų, kurie „priima Komuniją, tuo pačiu metu neigdami Bažnyčios mokymą arba viešai remdami nemoralius pasirinkimus gyvenime, tokius kaip abortą, ir net nesusimąstydami, kad tai yra didelio asmeninio nesąžiningumo aktas, kuris sukelia skandalą“. Sinodo asamblėjos darbo dokumente pabrėžiama: „Kai kurie katalikai net nesupranta, kodėl gali būti nuodėmė remti tą politinį kandidatą, kuris atvirai palankus abortui arba kitiems blogiems veiksmams prieš gyvybę, teisingumą ir taiką“. Ir po šių nurodymų „Instrumentum laboris“ daroma labai svarbi išvada, jog toks neigiamas elgesys ir nusistatymai, be viso kito, skatina ir priklausymo Bažnyčiai prasmės krizę, taip pat naikina skirtumą tarp dovanotinos klaidos ir mirtinos nuodėmės.

Diskusija dėl „mažesnio blogio“ pasirinkimo

Pranešama, kad kartu su arkivyskupu V.Liveida, kuris Tikėjimo doktrinos kongregacijos vadovo poste pakeitė popiežiumi Benediktu XVI išrinktą kardinolą Jozefą Ratcingerį, šį Eucharistijos ir gyvenimo moralumo klausimą diskusijose aptarė Vatikano miesto savivaldybės pirmininkas amerikiečių kardinolas Edmundas Šoka bei Popiežiškosios šeimos tarybos pirmininkas kolumbiečių kardinolas Alfonsas Lopesas Truchiljas, kuris pabrėžė, kad teisingas ir disciplinuotas dalyvavimas Eucharistijoje gali būti vaistas nuo daugelio šių dienų šeimyninio gyvenimo negalavimų. Vyskupų Sinodo dienomis ši polemika perėjo į Italijos žiniasklaidą, ypač buvo aptarinėjamas rinkėjo santykis su abortą remiančiu politiniu kandidatu į parlamentą ar valstybės vadovo postą.

Štai buvęs Apaštalinės signatūros – Vatikano aukščiausiojo teismo - vadovas (jau atsistatydinęs dėl amžiaus) kardinolas Marijus Pompeda savo interviu italų dienraščiui „Corriere della Sera“ išsakė nuomonę, jog katalikai nebūtinai nusideda balsuodami už abortą remiantį kandidatą, jeigu pasirenka jį kaip „mažesnį blogį“ kitų, prastesnių, pasirinkimo galimybių akivaizdoje. Jeigu nėra kitų kandidatų, kurie geriau atitiktų kataliko rinkėjo vertybių skalę, jis gali pasirinkti būtent minėtą kandidatą „dėl kitų jo politinės programos aspektų, kuriuos balsuotojas remia“, aiškino kardinolas M.Pompeda. Jis priminė, kad rinkėjai palaiko politiką imdami jo veiklos ir nuostatų visumą, o ne vien tik pagal požiūrio į abortą, nors jis darosi vis svarbesnis gyvybės ir mirties kultūrų sankirtoje.

Katalikų žinių agentūros apžvalgininkas Džonas Tevisas, informuodamas apie minėtą kardinolo M.Pompedos interviu Romos dienraščiui, pažymi, kad jo pastabos iš esmės remiasi 2004 metų tuometinio Tikėjimo doktrinos kongregacijos prefekto kardinolo J.Ratcingerio laišku Jungtinių Valstijų vyskupams. Įsikišdamas į tarp amerikiečių ganytojų vykstančius debatus, kardinolas J.Ratcingeris tame laiške pastebi: „Katalikas, kuris sąmoningai balsuoja už kandidatą būtent dėl kandidato abortą (arba eutanaziją) remiančios nuostatos, yra kaltas dėl formalaus bendradarbiavimo su blogiu“. Tačiau jeigu katalikas, kuris nepritaria kandidato palankumui abortams, už jį balsuoja dėl kitų priežasčių, tai šis bendradarbiavimas suprantamas kaip tolimas ir jo keliamas blogis yra proporcingas minėtoms priežastims. Katalikai, kurie balsuoja už tokius kandidatus, turi vis tiek prisiimti atsakomybę ir savo nusistatymą prieš negimusios gyvybės žudymą gali parodyti kitomis politinėmis bei kultūrinėmis iniciatyvomis.

Rinkėjas turi būti informuotas

Kardinolas M.Pompeda sakė, kad Bažnyčia turi teisę pasmerkti visas aborto, kaip negimusios gyvybės naikinimo, formas ir kad aborto atlikėjai automatiškai baudžiami ekskomunika. Tačiau dėl pagarbos kalbos stiliui jis neketina aborto vadinti „žmogžudyste“, nes ši sąvoka yra taikoma nurodant į žmogų, tuo tarpu aborto atveju kalbama apie embrioną arba vaisių. „Įstatymas ir moralė visuomet jautė skirtumą tarp žmogžudystės, infanticido ir aborto“, - sakė kardinolas M.Pompeda. Jis taip pat, nurodydamas į tuos gyvybės gynėjus, kurie masinį embrionų naikinimą prilygina holokaustui, siūlė vengti per didelio dramatizavimo ir vartoti nuosaikesnę kalbą.

Be abejonės, dėl kardinolo M.Pompedos, kuris yra žymus teisės ekspertas, pateiktų apibrėžimų galima diskutuoti tiek pasiremiant Šventuoju Raštu, tiek ir naujaisiais mokslo liudijimais. Štai Evangelijoje pagal Luką, - pats evangelistas, kaip žinoma, irgi buvo gydytojas, - pasakojime apie dviejų nėščių moterų – Dievo Motinos ir jos giminaitės Elzbietos – susitikimą yra vartojami keli posakiai - „įsčių vaisius“ ir „kūdikis įsčiose“. Taip pat ir naujausi medicinos mokslo duomenys patvirtina embriono daugelio žmogiškų savybių išryškėjimą kone nuo jo prasidėjimo momento. Todėl atrodo, kad vaisiaus ir žmogaus sampratos skirtumas yra daugiau dirbtinio susitarimo reikalas, o ne atvirkščiai. Kiekvienu atveju čia kalbama apie žmogišką gyvybę, kurios sunaikinimas ir yra vadinama žmogžudyste. Masinio negimusių gyvybių žudymo atveju, - štai Lietuvoje per praėjusius dešimtmečius nuo aborto legalizavimo 1955-aisiais buvo sunaikinta daugiau negimusių kūdikių nei dabar šalis turi gyventojų, - teisėta kalbėti apie genocidą. Taigi visai pagrįstai šviesaus atminimo Lietuvos kardinolas Vincentas Sladkevičius savo istoriniame 1988 m. spalio 22 d. pamoksle prie Vilniaus Arkikatedros abortų atlikėjus pavadino „tautos žudikais ir kraugeriais“, tai yra jų nusikaltimus prilygindamas genocidui arba infanticidui.

Kadangi aborto blogis yra ne tik moralinė, bet ir politinė problema, - šis žiaurus nusikaltimas gyvybei įteisintas įstatymu, - tai katalikas, elgdamasis pagal savo sąžinę, iš esmės negali remti politikų, kurie yra palankūs negimusių kūdikių naikinimo legalumui. Kitame italų laikraštyje „La Republica“ spalio 6 dieną duotame interviu Popiežiškosios sveikatos apsaugos sielovados tarybos pirmininkas meksikietis kardinolas Chavjeras Losanas Baraganas be užuolankų nurodė: „Bažnyčios sūnus negali sakyti esantis vieningas su ja, jeigu remia tai, ką Bažnyčia smerkia“.

Anot kardinolo Ch.Losano, šiuolaikinis katalikas rinkėjas turi atsakingai ir supratingai orientuotis politinių veikėjų ir partijų programose, įžvelgdamas jų prioritetus. Informuotas balsuotojas „turi žinoti, kaip atskirti tai, kas reiškia išpuolį prieš gyvybę, nuo to, kas palaiko gyvybės gynimą“. Katalikas rinkėjas niekada negali teisinti politinio išpuolio prieš gyvybę, remdamas kandidatus, kurie abortų teisėtumą laiko „priimtina norma“. Pasak jo, nors vykstančios Vyskupų Sinodo asamblėjos dokumente „Instrumentum laboris“ tiesiai kalbama apie „priklausomybės Bažnyčiai prasmės krizę“, kada viešai rodoma parama nemoraliems gyvenimo pasirinkimams, ir jis dar tebėra svarstomas, bet ir baigiamosiose Sinodo direktyvose turėtų išlikti panašios nuostatos. Jis priminė, kad čia reikia remtis 2002 metų lapkritį paskelbtu Tikėjimo doktrinos kongregacijos dokumentu dėl katalikų dalyvavimo politiniame gyvenime. Tame dokumente, kurį pasirašė tuometinis kongregacijos prefektas kardinolas J.Ratcingeris, labai aiškiai sakoma: „Gerai informuota krikščionio sąžinė neleidžia balsuoti už politinę programą ar individualų įstatymą, kuris prieštarauja esminiams tikėjimo ir moralės principams“.

Moralinė įstatymų leidėjų atsakomybė

„Instrumentum laboris“ atkreipiamas dėmesys, kad šių dienų katalikų aplinkoje pasitaikantis moralaus gyvenimo reikalavimų neatitikimas dažnai būna susijęs su silpnėjančia Bažnyčios, kaip mokytojos, įtaka. Kai kurie tikintieji mano, kad Bažnyčios mokymas nėra privalomas, kad kiekvienas turi teisę jo nuostatas iš naujo individualiai įvertinti savo sąžinėje. Taip rėmimasis sąžinės laisvės arba religijos laisvės principais tampa prielaida atmesti Bažnyčios mokymo elementus. Kad išvengtų šio prieštaravimo, tikintieji privalo stengtis pažinti tikrąją tiesą ir teisingai ugdyti savo sąžinę.

Dabartinės Vyskupų Sinodo asamblėjos darbo dokumente pabrėžiama, kad nuolatinis sielovadininkų priminimas tikintiesiems nuolat siekti asmeninio atsivertimo ir šventėjimo turi stiprinti Bažnyčios mokymo ir katalikų moralinio gyvenimo vienovę. „Tikinčiuosius būtina nuolat padrąsinti į Eucharistiją žiūrėti kaip į moralinės stiprybės, šventumo ir dvasinės pažangos šaltinį, - sakoma dokumente. – Pagaliau katechezėje turi būti ypač svarbus ryšys tarp Eucharistijos ir teisingos visuomenės kūrimo, tai yra kiekvieno asmeninės atsakomybės aktyviai dalyvauti Bažnyčios misijoje pasauliui“. Atkreipiamas dėmesys į tai, jog katalikai, užimantys svarbius politinius postus, ypač turi rodyti pavyzdį kitiems.

„Politikams ir įstatymų leidėjams tenka ypatinga atsakomybė“, - priminė Vyskupų Sinodo asamblėjoje kolumbietis kardinolas A.L.Truchiljas, kuris vadovauja Popiežiškajai šeimos tarybai. Jo įsitikinimu, šios grupės asmenų Komunijos priėmimo klausimas nėra privatus reikalas, nes jų asmeninio pasirinkimo negalima atskirti nuo socialinių ir politinių pareigų. Tai ypač svarbu pabrėžti dabar, kai „turimam socialiniam audiniui“ pakenkė daugelis priimtų prigimtinę teisę pažeidžiančių įstatymų, „pradedant pasibjaurėtino aborto nusikaltimo“ legalizavimu, sakė kardinolas A.Lopesas. Todėl, jo įsitikinimu, tie politikai, kurie siūlo ir gina moraliniu atžvilgiu neteisingus įstatymus, turi pirmiausia stengtis ištaisyti padarytą blogį, „kad jiems būtų leista patvirtinti bendrystę su Viešpačiu (priimti Komuniją), kuris yra Kelias, Tiesa ir Gyvenimas“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija