„XXI amžiaus“ priedas apie gyvybės apsaugą Nr.1 (62)

2006-iųjų sausio 20 d.


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


 

Alkoholikų patirtis byloja: tai – liga

Benjaminas ŽULYS

Padėti sau ir kitiems

Liūdna, bet tokia yra tiesa – maždaug kas dešimtas Lietuvos gyventojas yra alkoholikas, maždaug kas trečia šeima patiria skausmo, nepriteklių, nesantarvės dėl nuolatinio girtavimo, kuris dabar vadinamas tiesiai – alkoholizmu. Jau senokai įrodyta, kad alkoholizmas tai ne įprotis, pomėgis ar smagus laiko praleidimas, o – liga. Priklausomybės ligų spacialistų nuomone, ši liga nepagydoma, ją galima pristabdyti, nors sakoma, kad alkoholizmą reikia gydyti. Juo sergąs žmogus pasiryžęs gali negerti savaitę, mėnesį, metus, gal dar kiek ilgiau, bet anksčiau ar vėliau ši liga jį vis tiek pasiglemš į savo nasrus, jei vos tik bus pakelta viena taurelė degtinės, vienas bokalas alaus, viena taurė šampano. Užtenka tos vienos mažutės taurelės, į kurią nukeliaus visas žmogaus gyvenimas. Nes po tos pirmos taurelės bus antra, dešimta tą pačią ir kitas dienas. Ne veltui sakoma, kad tūkstančio taurelių per mažai, o vienos – per daug. Tad vienintelė išeitis – patyrus alkoholizmo pasekmes, būtina visiškai negerti, visą gyvenimą neprisiliesti prie taurelės, nors ir į kokią nepatogią situaciją žmogus patektų.

Apie girtavimo, alkoholizmo pasekmes neseniai buvo kalbama Kauno kultūros centre įvykusiame miesto anoniminių alkoholikų grupių bendrame susirinkime, į kurį buvo pakviesta ir miesto visuomenė. Į sceną ėjo žmonės ir pripažino: „Esu alkoholikas...“ Prisistatę vardu, pasakojo savo girtavimo istorijas, nuopuolius ir galiausiai – pakilimą anoniminių alkoholikų (AA) bendruomenėje, galutinį atsisakymą išgerti. Tokių AA grupių vien Kaune veikia trylika, o visoje Lietuvoje – per 120. Kaune: „Aleksotas“ (Amerikos lietuvių g. 11), „Ave vita“ (Aukštaičių g. 10), „Eureka“ (Juozapavičiaus pr. 10), „Klevas“ (Benediktinių g. 27), „Penktas kampas“ (Gedimino g. 3) ir kt. Dar AA grupių yra Vilniuje, Elektrėnuose, Druskininkuose, Vilkaviškyje, Kėdainiuose, Palangoje, Mažeikiuose, Šalčininkuose,Visagine ir kitose šalies vietovėse. Visų grupių adresus, susirinkimų laiką galima sužinoti AA tarnybos biure, Krokuvos g. 2/30-37, LT 09315, Vilnius 50, tel. (85) 2160017).

Susirinkimo vedėjas, visai negeriantis štai jau penkiolika metų (vis dėlto jis prisistatė: „Esu alkoholikas...,“ pasisakė vardą), susirinkusiesiems papasakojo, kad anoniminių alkoholikų bendruomenės ėmė veikti, galima sakyti, atsitiktinai 1935 metais Amerikoje. Du verslininkai, iki tol mėgę dažnai pakilnoti taureles, ypač aptardami dalykinius reikalus, vieną kartą apie juos diskutavo nuo vakaro iki paryčių. Ir patys nustebo, kad viso to ilgo pokalbio metu jie nepakėlė nė vienos taurelės. Apie tai jie vėliau išsikalbėjo su savo kolegomis, bičiuliais, kurių ne vienas irgi nutarė tarpusavyje bendrauti be alkoholio. Tokių bendraminčių ratas plėtėsi, atsirado daugiau negeriančiųjų grupių. Tuomet tai buvo visai negirdėtas sąjūdis. Iš Amerikos į Europą anoniminių alkoholikų bendruomenės atėjo 1945 metais, Lietuvoje įsikūrė ganėtinai vėliau – 1988-aisiais, o Kaune – 1991 metais. Kaip sakė susirinkimo vedėjas, tiksli apskaita, kiek yra anoniminių alkoholikų, nevedama, jie neregistruojami, nekontroliuojama, kaip kas lanko AA susirinkimus. Nes, nors tai nėra slapta, uždara, o visiems itin atvira organizacija, tačiau anoniminė. Jos nariai – tai draugija moterų ir vyrų, kurie dalijasi savo patirtimi, jėgomis ir viltimi, norėdami padėti sau ir kitiems sveikti nuo alkoholizmo. Kaip sakė susirinkime kalbėjusieji, vienintelė sąlyga būti draugijos nariu – noras mesti gerti. Prievartos čia negali būti, o vien geranoriškas nusiteikimas. Atkreiptinas ir toks dėmesys, kad anoniminių alkoholikų draugija, nesusijusi su su jokiomis sektomis, politika, organizacijomis, įstaigomis, vengia bet kokių ginčų, neremia jokių judėjimų ir jiems neprieštaruja. „Mūsų pagrindinis tikslas – būti blaiviems ir kitiems alkoholikams padėti pasiekti blaivybę“, – sakė kalbėjusieji. Anoniminiai alkoholikai nemoka nei stojamojo, nei nario mokesčio, jie išsilaiko iš savo pačių savanoriškų įnašų. (Patalpų nuoma, gaivieji gėrimai, literatūros leidyba ir kt.) „AA draugija niekam nenurodinėja. Mes tiesiog kalbame apie tai, kaip mes gėrėme, kas su mumis atsitiko ir kaip nustojome gerti“, – pasakojo atėjusieji į susirinkimą.

Dvylika...

Išleistoje pažintinėje literatūroje ir šiame susirinkime buvo minimos sveikimo programos, pavadintos „Dvylika žingsnių“, taip pat yra „Dvylika tradicijų“, dvylika klausimų „Ar jums reikia AA ?“Antai programoje „Dvylika žingsnių“ teigiama: „Prisipažinome, kad esame bejėgiai prieš alkoholį ir kad mūsų gyvenimas tapo nevaldomas, kad tik galingesnė už mus pačius jėga gali grąžinti mums sveiką mąstymą. Nusprendėme patikėti savo valią ir gyvenimą Dievo, kaip mes Jį suprantame, globai. Nuodugniai ir be baimės atlikome sąžinės sąskaitą. Galutinai pasirengėme, kad Dievas pašalintų mūsų būdo trūkumus. Malda ir meditavimu siekėme stiprinti sąmoningą ryšį su Dievu, kaip mes Jį suprantame, melsdami vien sugebėjimo pažinti Jo valią mums, stiprybės ją vykdyti ir kt. „Dvylikos tradicjų“ programa yra skirta AA veiklai nusakyti. Joje sakoma, kad „Mūsų grupės veikloje yra tik vienas aukščiausias autoritetas – mylintis Dievas, koks Jis pasireiškia mūsų grupės sąmonėje. Kiekvienos grupės tikslas – perduoti savo patirtį dar kenčiančiam alkoholikui. Mūsų bendravimas su visuomene grindžiamas labiau idėjų patrauklumu negu įtikinėjimu. Žiniasklaidoje visada privalome išsaugoti asmens anonimiškumą. Nė viena AA grupė neturėtų remti, finansuoti jokios jai artimos įstaigos ar pašalinės organizacijos, nei leisti naudotis AA vardu, kad pinigai, nuosavybės ar garbės reikalai nenukreiptų mus nuo pagrindinio tikslo“ ir kt.

Klausimyne „Ar Jums reikia AA?“ pabrėžiama, kad šios bendruomenės nariai nežada išspręsti visų problemų. Jie tik gali parodyti, kaip mokosi gyventi negerdami kasdien „po vieną dieną“. Jie susilaiko nuo pirmos taurelės – jei nebus pirmos, tai nebus ir dešimtos. Nustoję gerti šie žmonės pamatė, kad jų gyvenimas tapo visiškai kitoks, jiems pavaldesnis.

Pavyzdžiui, vienas klausimas toks: „Ar buvote kada nors nutaręs negerti savaitę ar daugiau, bet ištvėrėte tik keletą dienų?“ AA grupėje ne vienas išgirdo, kad reikia pasistengti negerti tik šiandien, o ne prisižadėti kažin kiek. Jeigu šiandien negersite, negalėsite šiandien ir pasigerti. Ir taip – kitas dienas. „Ar pastaruoju metu išgerdavote iš pat ryto, kad pagerėtų savijauta?“ „Ar pavydite žmonėms, kurie gali gerti neapsunkindami sau gyvenimo?“ ir kt. Pagal atsakymus galima spręsti, ar žmogui reikia AA pagalbos.

„Man padėjo Dievas“

Susirinkime alkoholiku prisistatęs vyriškis papasakojo, kad gerti pradėjęs būdamas penkiolikos metų. Be abejo, tam įtakos turėjo, kad gėrė tėvas, brolis, sesuo. Jis pats gėrė ir armijoje, grįžęs vėl tęsė. Prasidėjo epilepsijos priepuoliai. Suvokęs, kad tai labai rimta, užsikodavo, bet tai nepadėjo. Vedė, bet gėrė toliau. Buvo išmestas iš darbo, įklimpo į skolas, nakvodavo namų laiptinėse, neturėdavo už ką nusipirkti duonos. Sužinojusios jo nelaimę, už jį meldėsi vienuolės. Ir štai kartą, jį, prašantį išmaldos, užkalbino nepažįstama moteris, kuri patarė nueiti į AA grupės susirinkimą, kitaip padėjo. „Tik čia aš supratau, kad mane gali suprasti, atjausti tokie patys buvę nelaimėliai, koks aš pats buvau“. Ir štai tas žmogus jau daugiau nei šešeri metai visai negeria. Jis pajutęs gamtos grožį, nuvykstąs prie jūros. „Lyg anas žmogus buvau visai ne aš… – samprotauja jis. – Viena aišku – man padėjo Dievas“. Turi darbą, šeimoje taip pat niekas negeria.

Dar vienas save alkoholiku pasivadinęs žmogus pasipasakojo apie savo nuopuolius ir pakilimą iš alkoholizmo liūno. Dirbęs statybos darbų vykdytoju, tad progų išgerti pasitaikydavo dažnai ir įvairių, nors tarp darbininkų buvo ir negeriančių – šie laikydavosi atokiau ir su geriančiais nesusidėdavę. Bet viršininkai nesunkiai pastebėjo darbų vykdytojo potraukį alkoholiui, ir su darbu teko atsisveikinti. Žmogų net ištikdavo baltoji karštinė. Išvyko į Sibirą, kur jo niekas nepažinojo ir kur toje vietovėje alkoholio pardavimas buvo labai ribojamas. Tada jo pasigamindavo iš cukraus, kitų produktų. Tad ir ten išryškėjo teisybė, ir iš darbo buvo atleistas. Dabar jis čia, tarp tokių pat, kurie vienas kitą supranta. Turi darbą. Tai esąs tarsi antras gyvenimas be lašo svaigalų.

Priklausomybės ligų specialistas, med. hab. dr.Vidmantas Obelienius priklausomybės ligomis, tarp kitų – ir alkoholizmu, aktyviai domisi vienuolika metų, yra vienas Socialinės adaptacijos asociacijos įkūrėjų. Jis susirinkime patvirtino, kad alkoholizmas – ne pasileidimas, o liga, ji plinta visame pasaulyje. Pavyzdžiui, Amerika vien 1986 metais nuo alkoholio sukeltų įvairių ligų, traumų, katastrofų, mirčių, kitų nelaimių patyrė 86 milijardus dolerių nuostolių. Alkoholis yra dargi žymiai pavojingesnis už narkotikus, pastebėjo gydytojas. AA esąs savos rūšies palaikomasis gydymas, kuris gali tęstis visą gyvenimą. Netgi tokioje turtingoje šalyje kaip Islandija tūkstančiui gyventojų veikia AA grupė, nes ten gerai suvokiamas šios ligos pražūtingumas. V.Obelienius sakė, kad net nepatartina vartoti bet kokius vaistus, kurių sudėtyje yra nors kiek alkoholio.

Susirinkime dalyvavęs vyskupas Jonas Ivanauskas geranoriškai pastebėjo, kad čia susirinkę kažkada klupę žmonės nesuvaidina tiesos, o ją grindžia savo patirtimi, prisiminimais, padeda vieni kitiems. Reikia ir toliau pasitikėti Tikėjimo galia, o Bažnyčia visada bus šalia, išties pagalbos ranką. Vyskupas perdavė Kauno arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus linkėjimus AA nariams, susirinkusiems lankytojams.

Savo mintimis pasidalijo Kauno miesto meras Arvydas Garbaravičius. Jis sakė, kad dėl alkoholio niekada problemų neturėjęs. Jo pareigose progų pasivaišinti yra labai dažnai. Bet ir prie vaišių stalo pasakęs tostą, jis alkoholio neragauja. Tiesa, dar prieš kurį laiką jis per dieną surūkydavo po pustrečio pokelio cigarečių, tačiau štai jau pusė metų visai nerūko.

Renginio organizatoriai pažadėjo, kad tokių bendrų susirinkimų bus ir ateityje.

Kaunas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija