„XXI amžiaus“ priedas apie gyvybės apsaugą Nr.3 (64)

2006-iųjų kovo 17 d.


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


 

Įstatymas turi ginti būsimą žmogų

Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkui Artūrui Paulauskui

 

Dėl žmogaus gyvybę liečiančių įstatymų priėmimo Seime
pavasario sesijoje

Lietuvių katalikų mokslo akademijos mokslininkai,

išpažindami krikščioniškąsias dvasines vertybes ir būdami gyvybės kultūros šalininkai,

žinodami, kad žmogaus gyvybė prasideda nuo dviejų lytinių ląstelių susijungimo momento (o ne po 12 savaičių ar vėliau, kaip dažnai teigiama),

suvokdami pradėtos žmogaus gyvybės orumą ir neliečiamumą, taip pat teisėtos santuokos vertybių reikšmę būsimo žmogaus gyvenime,

suprasdami, kad dirbtinis apvaisinimas mėgintuvėliuose griauna šeimos institucijos vertybes, žemina būsimo žmogaus orumą, naikina embrionus – prasidėjusią žmogaus gyvybę (kaupiamus bankuose),

siekdami, kad kiekvienas gimęs kūdikis, kaip ir mes visi, dabar suaugusieji, turėtų ir pažintų savo tėvus, žinotų savo genealogiją ir t. t.,

apgailestaudami, kad žmogaus gyvybės klausimus liečiančiuose projektuose nekalbama apie dirbtinio apvaisinimo reikšmę filosofiniu, medicininiu, socialiniu, teisiniu požiūriais,

įvertindami tai, kad pradėtos žmogaus gyvybės teisės yra svarbesnės nei egoistiniai motinos įgeidžiai (daryti abortą),

remdami Seimo nario V.Tomaševskio ir jo kolegų pasiūlytą žmogaus gyvybės apsaugos įstatymo projektą,

neįsivaizduodami, kaip pradėtos žmogaus gyvybės apsaugos įstatymas gali prieštarauti Lietuvos Konstitucijai (ar dar nepriimtai Europos Sąjungos Konstitucijai),

pareiškiame, kad:

1) prieš svarstant ir priimant dirbtinio apvaisinimo įstatymo projektą, būtina priimti žmogaus embriono apsaugos ir jo teisių įstatymą, kuriame būtų įteisintos embriono orumo, jo neliečiamumo ir kaip paciento teisės;

2) įstatyme turi būti kalbama ne apie būsimus vaiko interesus ir motinos įgeidžius, o apie būsimo vaiko teises, paneigiant motinos egoizmą, suprantant, kad pradėta žmogaus gyvybė negali pati apsiginti;

3) embrionas nuo pat jo pradžios jau yra žmogiška esybė, kurią reikia gerbti kaip žmogaus gyvybę. Jos auginimas mėgintuvėlyje, po to kelių embrionų persodinimas į moters gimdą, jų užšaldymas ir laikymas bankuose yra morališkai ir teisiškai neleistinos procedūros (juos galima parduoti, eksportuoti, su jais eksperimentuoti ir pagaliau juos sunaikinti). Tai panašu į savęs negalinčių apginti žmonių žudymą;

4) kiekvienas suaugęs žmogus turi teisę žinoti savo biologinius tėvus, savo kilmę, giminę ir t. t. Todėl nesuvokiama, kaip galima puoselėti surogatinės motinystės idėją, kalbėti apie lytinių ląstelių donorystę, apie tai, kad suaugęs asmuo nežinos ir nepažins savo motinos ar tėvo; be to, galima ir kraujomaiša. Kaip reikės spręsti problemą, kai surogatinė motina nenorės atiduoti kūdikio, kai mirs (žus) kūdikio laukiantieji tėvai, kai surogatinė motina pradės vartoti narkotikus, svaiginsis alkoholiu ir t. t.;

5) būtina visiems aiškiai pasakyti, jog dirbtinis apvaisinimas nėra nevaisingumo gydymas, o tik eksperimentas su žmogaus embrionais, pažeidžiantis natūralią motinystės ir tėvystės jungtį, ir yra natūralaus žmogaus pradėjimo grubus pažeidimas. Be to, teigiant, kad tai gydymas, iškils socialinės paramos klausimai. Tai reikia iš anksto suprasti ir įvertinti šių veiksmų pasekmes;

6) dirbtinai apvaisinant donorų lytinėmis ląstelėmis viengunges ar gyvenančias santuokoje partnerystės principu moteris, griaunama šeimos institucija, kuri yra bendruomenės gyvenimo pagrindas ir į kurį jau šiuo metu vis labiau atsigręžiama;

7) bet kuris įstatymo projektas atspindi jį priimančiųjų pasaulėžiūrą ir todėl priimtą projektą reikės suprasti kaip jį priimančiųjų ideologinį pareiškimą: gerbti žmogaus gyvybės orumą nuo pat jo prasidėjimo arba diskredituoti jį ir atverti kelius nemoraliam verslui. Tokią pažiūrą patvirtina ir baudžiamųjų potvarkių stoka įstatymo projektuose.

Tikimės, kad Seimas, svarstydamas žmogaus gyvybės apsaugos įstatymo projektus, atsižvelgs į mūsų pareikštas mintis ir priims tokį įstatymą, kuris apgins būsimų žmonių gyvybių orumą, jų neliečiamumą ir teises, puoselėjant šeimos institucijos vertybes, gerbiant akademinės visuomenės nuomonę. Neseniai televizijos ekranuose stebėjome valdančiosios koalicijos ir Vyriausybės narius, Arkikatedroje pagerbiančius vieno aktyviausių gyvybės kultūros šalininkų popiežiaus Jono Pauliaus II atminimą. Tikimės, kad jie dabar ir savo nuostatomis bei balsavimu (savo darbais) pratęs jam rodytą pagarbą, padės mūsų valstybėje įgyvendinti gyvybės kultūrą.

Prof. habil. med. dr. Leonas

Laimutis Mačiūnas,
Lietuvių katalikų mokslo akademijos
Medicinos skyriaus pirmininkas,
Pasaulio gydytojų katalikų federacijos
Europos asociacijų valdybos narys

dr. Vytautas Stonkus

dr. Kristina Barštienė

doc. dr.Alina Šaulauskienė

prof. Algimantas Bikelis

akad. Bronius Grigelionis

LKMA narė Janina Tartilienė

doc. dr. Vytautas Skuodis

akad. Giedrius Uždavinys

doc. dr. Laimutė Kitkauskienė

dr. Petras Kalnius

dr. Napaleonas Kitkauskas

Telšių vyskupas dr. Jonas Boruta, SJ

akad. Antanas Tyla

akad. Zigmas Zinkevičius

LKMA narys R.Katilius

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija