Ėjimas į šviesą

Zita OSTERIENĖ

Vaikų gerovės centro „Pastogė“ direktorius Ričardas Kukauskas ir Įvaikinimo tarnybos vedėja Kristina Radvilienė džiaugėsi gausiai susirinkusia publika

Edvinas Pauža dalijasi įvaikinusio tėvo patirtimi

Iš kairės: Odeta Tarvydienė, Renata Stankevičienė ir Birutė Daugėlienė dėstė visuomenės požiūrį į įvaikinimą

Apie vaikų elgsenos genetiką pasakoja Virginija Ašmonienė

„Monika buvo įvaikinta, kai jai suėjo ketveri. Savo naujoje šeimoje ji buvo ilgai lauktas ir labai mylimas vaikas. Prabėgus dvejiems metams, kai Monikai buvo šešeri, kaimynų mergaitė pareiškė: „Tavo mama yra netikra, ji tavęs nepagimdė...“ Tačiau Monika atsakė: „Mano mama yra tikra, nes ji manęs labai norėjo... O ar tavo mama tavęs labai norėjo? Ar ji tokia pati tikra?“ Šį niekuo nepagražintą dviejų mergaičių dialogą perskaičiau neseniai išleistoje knygelėje „Kaip kalbėti apie įvaikinimą su jūsų įvaikintu vaiku“, kurią parengė Vaikų gerovės centro „Pastogė“ Įvaikinimo tarnybos vedėja Kristina Radvilienė, iliustravo Lina Kukauskaitė. Leidinio išleidimą finansavo Ernestas Raskauskas, „Seneca House“ fondas (JAV).

Žmogaus – to mažo, bejėgio, gležno, nepaprastai atviro ir trapaus kūdikio – tapsmas yra ilgas, sudėtingas, o kartais net gana sunkus procesas. Žmogus formuojasi įgimtų fizinių ir psichinių savybių, aplinkos ir auklėjimo veikiamas. Būtent apie tokius pamatus augantiems ir besivystantiems biologinių tėvų atstumtiems vaikams pokalbiui pakvietė Kauno vaikų gerovės centras „Pastogė“ kovo 24 dieną miesto savivaldybės salėje. Konferencija „Įvaikinimo plėtojimas – pagalba vaikui, šeimai, visuomenei“ sudomino išties nemažai kauniečių. Tuo labiau kad programoje numatytus įdomius pranešimus skaitė kompetentingi lektoriai: Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolierė Rimantė Šalaševičiūtė, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorė Odeta Tarvydienė, Seimo narė, Šeimos ir vaiko reikalų komisijos narė Dalia Teišerskytė, Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos tarnybos vedėja Birutė Daugėlienė, savivaldybės Socialinių reikalų komiteto pirmininkė Loreta Kudarienė, VDU Lietuvių literatūros katedros lektorė dr. Asta Gustaitienė, įtėvis Edvinas Pauža, VDU Santuokos ir šeimos studijų centro jaunesnioji mokslinė bendradarbė Birutė Obelenienė, medicinos psichologė Eglė Grakauskaitė-Kodikienė, VUVL filialo – Vaiko raidos centro, Kauno medicinos universiteto klinikų genetikos gydytoja rezidentė Virginija Ašmonienė, Vaikų gerovės centro „Pastogė“ įvaikinimo tarnybos vedėja K.Radvilienė ir šio centro direktorius Ričardas Kukauskas.

Įvaikinimas – nuo neatmenamų laikų

Lietuvoje įvaikinimas neturi gilių tradicijų. Ilgą laiką šis procesas buvo didelė paslaptis, kurią griežtai saugojo įstatymai. Tačiau pats įvaikinimo faktas Vakaruose egzistuoja ir turi labai gilias tradicijas. Ilgą laiką įvaikinimo tikslas buvo patenkinti šeimos poreikius ir norus, tuo tarpu į vaiko interesus nebuvo atsižvelgiama. Manyta, vien tai, kad vaiką kažkas pasiima, jau yra jo laimėjimas.

Pirmieji pamestinukų namai atsirado XIX amžiuje. Dėl didelio kūdikių sergamumo ir dažno mirštamumo šiuose namuose kildavo daug rūpesčių ir problemų. Taip pat pasitaikydavo atvejų, kai vaikai iš skurdžių rajonų būdavo įkurdinami pasiturinčių rajonų šeimynose. Šie vaikai turėjo dirbti sunkiausius darbus, kad atsidėkotų juos priėmusioms šeimoms. Jokios paveldėjimo teisės jie neturėjo. Pavyzdžiui, kai tokie vaikai Jungtinėse Amerikos Valstijose tapdavo pilnamečiais, jiems būdavo išmokama penkiasdešimt dolerių, įduodama Biblija ir du kostiumai.

XX amžiuje Amerikoje atsirado naujas būdas įvaikinti vaikus: veikė „našlaičių traukiniai“. Vaikai traukiniu būdavo vežiojami iš vieno miesto į kitą, o gyvenamųjų kvartalų sustojimuose ateidavo šeimos, kurios išsirinkdavo joms patikusius vaikus. Likusieji našlaičiai važiuodavo toliau.

Įvaikinimo procesams didelės neigiamos įtakos turėjo ir Pirmasis bei Antrasis pasauliniai karai ir kilusios epidemijos. Po karo įsivaikindavo daugiausia šeimos, priskirtos viduriniajai klasei. Taip prasidėjo „tobulo vaiko“ ir „tobulos šeimos“ era. Dažna šeima siekė įvaikinti kuo jaunesnį ir kuo sveikesnį vaikelį su priimtina kilme ir normaliai besivystantį. Deja, tokių vaikų skaičius būdavo labai mažas, todėl poroms, norinčioms įsivaikinti, taip pat būdavo taikomi labai griežti įvertinimo ir atrankos kriterijai. Tie vaikai, kurie neatitiko keliamų reikalavimų, pavyzdžiui, turėjo sveikatos sutrikimų ar buvo vyresnio amžiaus, būdavo laikomi netinkamais įvaikinti ir augo globos namuose. Tai lėmė vaikų namų skaičiaus augimą.

Praeito amžiaus šeštajame dešimtmetyje galimų įvaikinti vaikų skaičius ėmė žymiai mažėti. Tam įtakos turėjo tokie faktoriai: aborto legalizavimas, kontracepsijos paplitimas, visuomenės požiūrio į vienišas motinas keitimasis, nevaisingų porų skaičiaus augimas. Todėl galima daryti išvadą, kad įvaikinimo raida priklauso nuo daugelio veiksnių: ekonominių, socialinių, politinių, religinių, visuomenės požiūrio į beglobius vaikus ir kitų vertybių.

Antras gyvenimas šeimoje

Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolierė R.Šalaševičiūtė konferencijoje pasidžiaugė, kad Seimas priėmė įstatymo pataisą, jog nuo 2006 m. liepos 1 d. būtų mokama tūkstančio litų vienkartinė išmoka įsivaikinusiems tėvams. Tai atitinka sumą, išmokamą motinai kūdikiui gimus. Kontrolierė minėjo, jog turi duomenų, kad šeimoms, norinčioms įsivaikinti, kai kurios savivaldybių Vaiko teisių apsaugos tarnybos neteikia pakankamai informacijos šiuo klausimu, kai kurie šių tarnybų darbuotojai apskritai atkalbinėja neimti vaikų dėl įvairiausių priežasčių. Maloniai nuteikia pastangos padėti tiems vaikams, kurie gyvena internatuose. Valdininkė išreiškė viltį, kad nuo 2007 m. sausio 1 d. Lietuvoje situacija turėtų gerėti, nes su kiekviena problemine šeima dirbs socialinis darbuotojas, ko iki šiol labiausiai trūko.

„Džiugu, kad Kauno miesto savivaldybei priklausanti biudžetinė įstaiga Vaikų gerovės centras „Pastogė“ nuo 2002 metų teikia socialines paslaugas įvaikinimo srityje, kurios apima įvaikinimo populiarinimą Lietuvoje, įtėvių paiešką, pasirengimo tapti įtėviais įvertinimą, jų mokymą bei paslaugų teikimą šeimai po įvaikinimo. Galima džiaugtis šios įstaigos akivaizdžiu darbu: įvaikinamų vaikų skaičius išaugo nuo dviejų 2002-aisiais iki dvidešimt penkerių 2005 metais“ , – kalbėjo L.Kudarienė, miesto Socialinių reikalų komiteto pirmininkė. Ji atviravo, kad 2005 metais pertvarkyta Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos iškėlė sau uždavinius įvaikinimo srityje – organizuoti įvaikinimą Lietuvos Respublikos piliečiams ir užsieniečiams Lietuvos Respublikoje bei kaupti informaciją apie įvaikintus vaikus. Minėtos tarnybos duomenimis, Lietuvoje 2000 metais buvo įvaikinta 119 vaikų, o 2002 metais – jau 159. Daugiausia įvaikinta 2004-aisiais – 194 vaikai. Pernai šeimos įsivaikino 144 vaikus.

Su nuostaba kalbėdama apie didelį užsienio – Italijos, Prancūzijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų – piliečių įvaikintų vaikų skaičių Lietuvoje, kuris nuo keturiasdešimt vaikų 2000-aisiais padidėjo iki 159 2005 metais, L.Kudarienė suabejojo, ar tikrai mes visada laikomės 1993 metų Hagos konvencijos „Dėl vaikų apsaugos ir bendradarbiavimo tarptautinio įvaikinimo srityje“ nuostatų, kuriuose teigiama, kad „valstybės pareiga pirmiausia užtikrinti vaikui tos šalies globą, iš kurios jis kilęs“.

L.Kudarienės manymu, Lietuvos institucijoms, ginančioms vaikų teises, tikrai yra dėl ko susimąstyti. Pasak jos, vis dažniau pasirodo straipsnių apie įvairius įvaikinimo atvejus. Pavyzdžiui, neseniai straipsnyje „Įvaikinimo verslas atneša didžiulį pelną“ („Ekstra žinios“) rašyta apie tarpininkų egzistavimą, kurie parūpina našlaičius tiek užsieniečiams, tiek lietuviams už tam tikrą mokestį. Pranešėja aptarė ir kito prieš kurį laiką parašyto advokato K.Lipeikos straipsnio „Sugriautas pasaulis“ mintis. Ten teigta, kad „gydytojai be sienų buvo tik įžanga. Netrukus pasirodė, jog ir įvaikinimas galimas, laikantis panašaus principo. Patinka Prancūzijoje gyvenančiam žmogui vaikelis, gimęs Lietuvoje, jis atvažiuoja, atlieka nedidelius formalumus ir išsiveža. Taip europietį augina europietis. Taigi vienu lietuviuku sumažėja ir vienu prancūziuku padaugėja“. Autorius iš savo karčios darbo patirties daro išvadą, sulygindamas propaguojamą teiginį „įvaikinimas be sienų“ su teiginiu „verslas be sienų“.

Deja, įvaikinamų vaikų skaičius Lietuvoje nėra didelis ir tikriausiai dėl šių priežasčių: per ilgos įsivaikinimo procedūros, socialinių paslaugų būsimiems įtėviams ir šeimai stoka bei mažos šeimų pajamos, per mažas įvaikinimo proceso nušvietimas visuomenei. L.Kudarienė su apmaudu sakė, kad „dabar kartais susidaro vaizdas, jog kai kam yra aktualu aktyvinti alternatyvą – būtent dirbtinį apvaisinimą...“ Anot valdininkės, maloniai nuteikia ir duoda vilčių paspartinti įvaikinimo procesą neseniai pasirodžiusi Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos socialinė reklama „Statau namą, tik trūksta mamos ir tėčio“. Šiame laikotarpyje, kai mus baugina didžiulė Lietuvos piliečių emigracija, L.Kudarienė priminė šviesaus atminimo Nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio žodžius: „Mumyse – vadinasi, kiekviename iš mūsų, kad ir kur mes būtume, kad ir ką veiktume, kad ir kas rytą, dieną, vakarą galvotume, naktį sapnuotume, mūsų jausmai, mūsų mintys, mūsų ryžtas ir veiksmai turi būti nukreipti į tai, kad neištirptume, o liktume amžiais kompaktiška tauta su savo nesudarkyta kalba, su savo neiškreiptomis tradicijomis ir kultūra, su savo vientisa, nesuniokota žeme – teritorija. Šiandien, dabar ir visados“.

Vaikų gerovės centras „Pastogė“ žinoma ne tik kaip globėjus rengianti tarnyba, bet ji imasi iniciatyvos dėl įtėvių ruošimo įsivaikinant. Įvaikinimo tarnybos vedėja K.Radvilienė šioje srityje nuveikė ypač daug. Konferencijoje tai akcentavo Kauno vaiko teisių apsaugos tarnybos vedėja B.Daugėlienė. Ji sakė, kad organizuojamose peržiūrose pasitaiko jaunų mamų, kurios nori kuo greičiau atsiriboti nuo savo vaikų. Tačiau svarbiausia yra tai, kad pagimdžiusios jų nenužudytų. Anot B.Daugėlienės, nusprendusi įsivaikinti šeima tam turi turėti motyvaciją. Pavyzdžiui, užsienyje tam rengiama pusmetį. Džiugu, kad žmonės pradėjo daugiau galvoti ir domėtis atstumtų vaikų įsivaikinimu. Pranešėja kvietė šeimas, įtėvius dalytis informacija, kalbėtis, agituoti. Taip pat atkreipė dėmesį, jog reikėtų tvarkyti Civilinio kodekso nuostatas, kad sutikimas įvaikinti lietuviams būtų paprastesnis. Kaip parodė įvaikinimo proceso patirtis, būtinas ir reikalingas galimų įvaikinti vaikų sąrašas pagal amžių, nes ir vyresnių vaikų įvaikinti taip pat yra nemažai.

Visuomenės požiūris į įvaikinimą

Žmonės įvaikinimą vertina labai įvairiai: vieni teigia, kad įvaikintas vaikas atskiriamas nuo biologinės šeimos, nutraukiami natūralūs ryšiai, kas sukelia sunkią emocinę traumą vaikui, biologinei šeimai ir, žinoma, įtėviams. Kiti tiesiog stebisi šeima, į kurią atėjo tėvų paliktas vaikas. Tačiau garsiai kalbantys apie įvaikinimą labiausiai pažeidžia įvaikinimo proceso dalyvį – vaiką. Šis, reikia pripažinti, labai dažnai girdi įžeidžiančias pastabas, neigiamų nuomonių ir komentarų apie įvaikinimą per televiziją ar radiją, iš kitų vaikų, suaugusiųjų ir, deja, netgi iš mokytojų. „Žiniasklaidoje, kalbant apie biologinę šeimą, labai dažnai vartojamos tokios sąvokos, jog jie savo vaikų atsisakė, paliko, išsižadėjo ir panašiai. Niekas negali atsisakyti vaiko. Biologiniai tėvai negali pasirūpinti vaiku patys, todėl jie sutinka, kad jis būtų įvaikintas“, – konferencijoje aiškino Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorė O.Tarvydienė. Pasak jos, tokie pasakymai labai žeidžia vaiką. Tokiu atveju tik įtėviai gali padėti vaikui suprasti ir išaiškinti, kad ne visi suvokia įvaikinimo svarbą ir parengti jį su tuo susitaikyti, nes, deja, su tuo vaikas susidurs visą savo gyvenimą. Pasak O.Tarvydienės, įvaikinimas – tai būdas tapti šeima, kaip ir gimimas. Tai vienas iš šeimos planavimo būdų. Apmaudu, kad vis dar dažnai kalbant apie įvaikinimą, biologinė vaiko šeima vadinama tikraisiais tėvais. Tai sudaro prielaidą, kad įtėviai, su kuriais vaikas gyvena, nėra tikrieji, kad įvaikinimo santykiai tarsi yra mažiau reikšmingi nei gimimo ryšiai. Tačiau prisiminkime liaudies išmintį, bylojančią, kad tikrieji tėvai ne tie, kurie pagimdė, o tie, kurie užaugino. O.Tarvydienė teigia, kad įvaikinimas – tai mūsų visuomenės gyvenimo pasekmės – paliktų vaikų – šalinimo gerąja prasme būdas. Kodėl retai kada kalbama apie tos pasekmės priežastį – žmones, paliekančius savo atžalas, kodėl jie tai daro, kas veikiama ir sprendžiama, kad jie to nedarytų? Beveik visi, kalbantys ar rašantys žiniasklaidoje, smerkia biologinius tėvus, bet nesiekia įsigilinti, kodėl šeimos atsisako vaikų. Dar vienas gajus žiniasklaidos suformuotas neigiamas požiūris į įvaikintus vaikus – esą jiems duoda viską, bet jie nuseka savo biologinių tėvų pėdomis. Tokie pasisakymai dar labiau sustiprina visuomenėje ir taip vyraujantį mitą, jog vaikų elgesys, įpročiai yra genetiškai paveldimi. Tai netiesa. Aplinka ir šeima, kurioje įvaikintas vaikelis auga, turi didžiausią įtaką jo tolesniam gyvenimui ir asmenybei formuotis. Baimė dėl blogų genų yra bene didžiausias stabdys įsivaikinant. Pastogę iš šilumą paliktiems vaikams suteikusios lietuvių šeimos vis atviriau prabyla apie įvaikinimo procesą, ryžtasi viešai atskleisti savo mintis, išgyvenimus apie tai, kaip svarbu neslėpti įvaikinimo fakto nuo vaiko, o kuo atviriau atskleisti jam visą tiesą. Todėl didžiausią įtaką visuomenės požiūrio „laisvėjimui“ daro pačių įvaikinusių šeimų atsivėrimas ir išsipasakojimas, dėl to formuojasi teisingas supratimas ir nuomonė, kad įvaikinimas – toks pats, kaip ir gimusio vaikelio atėjimas į šeimą, tik jo kelias kitoks. Dabar vis daugiau vaikų žino, kad viena šeima jie tapo per įvaikinimą.

O.Tarvydienė paminėjo faktus dėl įvaikinimo tendencijos gerėjimo. Pavyzdžiui, 2000 metais lietuvių šeimos įvaikino 37 be tėvų globos likusius vaikus, o štai 2005-aisiais tokių vaikų buvo 88. Per 2003 metus į norinčiųjų įvaikinti Lietuvos piliečių sąrašą iš viso buvo įrašytos 72 šeimos, 2004 metais – 103, o per 2005-uosius buvo įtraukta net 111 šeimų. 2004 metais pirmą kartą organizuotas lietuvių ir užsienio šeimų, įvaikinusių vaikučius, susitikimas Lietuvoje. Pernai jis taip pat įvyko mūsų šalyje. Anot O.Tarvydienės, reikia suprasti ir nepamiršti, jog šiuo atveju svarbiausia ne šeimos teisė į vaiką, o vaiko teisė į šeimą. Ne šeima padaro vaiką laimingą, o vaikas padaro laimingą šeimą.

Su jauduliu klausėmės įtėvio E.Paužos nuoširdaus išpažinimo ir patirties trečius metus auginant įvaikintą Aistę. Vyras pasakojo, kad jo sūnus Vilius taip prisirišo prie sesers, jog net nekyla minčių, kad mergaitė įvaikinta. E.Pauža prisipažino, jog dar nesusituokęs planavo įsivaikinti. Mat jo mama dirbo vaikų globos namuose ir retkarčiais jį pagąsdindavo, kad jei neklausys ir bus negeras, eis gyventi į internatą. Atmesdamas visas apkalbas ir atkalbinėjimus, E.Pauža su žmona žengė žingsnį – įvykdė savo ilgai puoselėtą norą ir padovanojo Aistei šviesų gyvenimą. Vyras dėkojo „Pastogės“ vedėjai K.Radvilienei už paramą, patarimus ir suteiktą informaciją kursų metu, drąsino būsimuosius įtėvius.

Klausantis VDU Lietuvių literatūros katedros lektorės dr. A.Gustaitienės, beje, taip pat įsivaikinusios du berniukus, temos „Nevaisingumas – šiuolaikinės literatūros top motyvas“, galima buvo pajusti didžiausią moters troškimą – tapti motina ir taip įprasminti save auginant vaikus. Tai svarbiausia misija, kuri patikėta moteriai.

Genetikos gydytoja rezidentė V.Ašmonienė plačiau nušvietė vaikų elgsenos genetiką, paveldėjimo tipus, analizavo homoseksualumą bei narkomanijos genetiką.

Apie tai, kaip anksti kūdikis išmoksta skirti savus ir svetimus, apie prieraišumo formavimąsi ankstyvajame vaiko amžiuje supažindino medicinos psichologė E.Grakauskaitė-Kodikienė. Kūdikio prieraišumas formuojasi palaipsniui, pirmuosius šešis gyvenimo mėnesius. Norėdami ir toliau išsaugoti artumą su vaiku, turėtume besąlygiškai jį mylėti ir vertinti.

R.Kukauskas sudomino savo pranešimu „Suporavimo procedūra įvaikinant“.

Bene labiausiai rūpimus klausimus įtėviams ar besiruošiantiems jais tapti aptarė K.Radvilienė savo pasisakyme „Atviras kalbėjimas su įvaikintu vaiku“. Ji pastebėjo, kad Lietuvoje daugiau nei 80 proc. įvaikinamų vaikų nėra visiški našlaičiai – jų biologiniai tėvai yra gyvi. Todėl šeimoms, įvaikinusioms vaiką, reikia turėti daug drąsos – priimti gyvenimo realybę tokią, kokia ji yra, būti jai atviram, atvirai apie ją kalbėti su vaiku, su ja susitaikyti. Tai nėra taip paprasta. Anot K.Radvilienės, šeimos, įvaikinančios vaikus, turėtų suprasti, jog pagalba vaikui, rūpinantis tik jo dabartimi, yra paviršutiniška ir ne visiškai išspręsta. Štai ką kalba įvaikintą vaiką auginanti mama: „Niekada nebuvo minties nuslėpti tai, kaip tu atsiradai mūsų šeimoje. Netikiu, kad, nežinodamas tiesos apie savo praeitį, tu augtum laimingesnis. Būdama neatvira, aš apkabinčiau tave ne visą, o tik dalį tavęs – tą dalį, kuri man patinka, kuri neskaudina... Bet tada mano meilė tau būtų ne visa... Noriu apkabinti ir mylėti tave visą – su tavo kilme ir praeitimi, su tavo skausmu... ir tada mano meilė tau taps gydanti“. Neatvirumo problema įvaikinime yra susijusi ne su vaikais, o su suaugusiais. Vaikai pajėgūs priimti ir suprasti viską, jei pasakosime jiems atvirai, atsižvelgdami į jų amžių. „Įvaikinti vaikai visą gyvenimą jaus skausmą, susijusį su pirmųjų tėvų praradimu. Jei padėsime jiems su tuo susitaikyti, kartu su praradimu jie įgis dovaną – gebėjimą prisitaikyti, gebėjimą atleisti, mylėti savo gyvenimą tokį, koks jis yra. Todėl neignoruokime, o priimkime savo vaikų prigimtines žaizdas su šiluma ir padėkime joms gyti. Tik nuo mūsų, suaugusiųjų, priklauso, ar jie šią dovaną gaus, ar ne“, – kalbėjo „Pastogės“ direktorius R.Kukauskas ir dėkojo konferencijos dalyviams už rūpestį sprendžiant vieną opiausių klausimų Lietuvoje – įvaikinimą.

Ričardo ŠAKNIO nuotraukos

© 2006 „XXI amžius“