|
Smurtas šeimoje smurtas visuomenėje
Dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ
Smurtas kaip problema įvardyta XX a. viduryje.
Septintajame dešimtmetyje pradėti kurti Moterų krizių centrai, kiek
vėliau ir Vyrų krizių centrai. Lietuvoje šia problema labiau susidomėta,
kai 1990 metais buvo atkurta nepriklausomybė. Vilniaus universitete
pradėti tyrimai, nes suvoktas smurto mastas. Nustatyta, kad per
90 proc. smurto aukų yra moterys, kad smurtaujama kas trečioje šeimoje.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad mūsų šalies moterys
yra laimingos. Jos renkamos į LR Seimą ir savivaldybių tarybas,
dalyvauja rinkimuose, jų žavios nuotraukos puošia žurnalų viršelius.
Tačiau didžiųjų miestų Vilniaus, Kauno, Klaipėdos policijos
skyriai per metus gauna ne vieną tūkstantį moterų prašymų: padėkite
apsiginti nuo smurtaujančio vyro! Tų prašymų nemažėja. Socialiniai
ir ekonominiai pokyčiai, nesėkmės ieškant darbo, pragyvenimo lygio
kritimas, polinkis į alkoholį ir narkotikus sukelia nuolatinio streso
būseną, didėja nepasitikėjimo savimi jausmas, sunku valdyti situaciją.
Neigiamos emocijos išliejamos tiems, kurie yra šalia. Nukenčia žmona
ar sugyventinė, vaikai. Tarsi sužeistas žvėris vyras smurtu ginasi
pats nuo savęs, žaloja kitus. Dabar smurtas prilyginamas terorizmui
tai neginčijamas žmogaus teisių pažeidimas. Smurtas prieš asmenį
pastebėtas visuose gyventojų sluoksniuose, visose šalyse. Nesprendžiama
problema vis labiau žeidžia tautos gyvastį. Kuo daugiau smurto yra
šeimose, tuo daugiau nuo tos problemos kenčia visuomenė.
Mokyklose smurtauja vaikai prieš vaikus, policininkai
muša paauglius, seneliai nukenčia nuo vaikaičių, sūnus muša motiną
ir tėvą
Iš kur tiek žiaurumo? Ieškodami atsakymo į šį klausimą
visada atsisukame į šeimą. Pasirodo, smurtautojai užaugo tose šeimose,
kur buvo mušami jie patys, kur matė, kaip tėvas kankina motiną,
kur nebuvo stengiamasi vienas kitą suprasti, taikiai ieškoti problemų
sprendimo būdų, kur nebuvo artimo meilės. Smurtautojų karta užaugina
dar agresyvesnių smurtautojų kartą.
Smurto šeimoje kaina įspūdinga. Anglijoje jo pasekmėms
sušvelninti kasmet išleidžiama 40 milijonų svarų sterlingų. Smurtas
prieš asmenį sukelia ilgai trunkančias depresijas, dėl to sumažėja
darbo produktyvumas, ilgai trunka reabilitacijos laikotarpis, brangiai
kainuoja vaistai. Visa tai neigiamai veikia šalies ekonominę plėtrą,
atsiliepia šalies biudžetui. Lietuvoje tokios išlaidos neapskaičiuotos.
Tebėra plačiai paplitusi nuomonė, kad sutuoktinių
ar sugyventinių vaidai ir nesutarimai yra jų pačių reikalas, kad
dėl smurto šeimoje kaltos pačios moterys, esą jos išprovokuoja tokį
vyrų elgesį.
Smurtas pasireiškia ne vien fizinės jėgos demonstravimu.
Smurtu įvardijamas įžeidinėjimas, užgauliojimas, asmens izoliavimas,
poreikių nepaisymas, draudimas bendrauti su kai kuriais asmenimis,
ypač tais, kurie auką gali paremti ir palaikyti, taip pat bandymai
sukelti nevisavertiškumo kompleksą, įkalti į sąmonę nuostatą, jog
esi nevisavertė, jog be vyro iškart pražūsi.
Daug moterų, turinčių smurtaujančius vyrus, bando
taikytis prie situacijos, sutinka su smurtautojo reikalavimais,
netgi pačios pasijunta kaltos, kad yra mušamos. Mėlynes paakiuose
jos slepia kosmetikos priemonėmis, o kai šitai nepadeda, bendradarbiams
sakosi nugriuvusios gatvėje ar nukritusios nuo laiptų. Psichologų
nuomone, toks smurtą patiriančių moterų elgesys nėra pati geriausia
išeitis. Mat smurtaujantis vyras pasijaučia teisuoliu, dar didesniu
padėties šeimininku, šeimos diktatoriumi, verčia moterį prisipažinti,
kad ji yra pati kalta. Kadangi smurtautojas nusikrato kaltės jausmo,
jam nebelieka motyvų keisti savo elgesį.
Ilgai gyvenant su smurtautoju ir kenčiant jo elgesį,
atsiranda vienišumo ir kraštutinės izoliacijos jausmas, prarandamas
pasitikėjimas savo jėgomis, kyla abejonės dėl gebėjimo savarankiškai
tvarkyti savo gyvenimą, savarankiškai priimti sprendimus, graužia
nepelnytas kaltės ir gėdos jausmas; be to, nuolatinė baimė, nerimas
sukelia depresijas, padidėja savižudybių rizika.
Kovo 24 dieną LR Seimo Moterų parlamentinė grupė
surengė konferenciją Lietuvos moterys prieš smurtą šeimoje. Parlamentarės,
ministrai, nevyriausybinių organizacijų atstovės, Moterų krizių
centro darbuotojos tarėsi, ką daryti. Konstatuota, jog smurtą patiriančios
moterys Lietuvoje yra silpnai ginamos įstatymų. Pasakoja Marijampolės
apskrities Moterų namų krizių centro darbuotoja Daiva Cvirkienė:
Septynerius metus gyvenau su smurtaujančiu vyru. Jį, paprastą miško
darbininką, medžiotoją, visi palaikė. Manęs niekas, nors netylėjau.
Ėjau visur, kur tikėjausi rasti pagalbos: į Seimą, ministerijas,
policiją, televiziją
Visų prašiau mane apginti. Deja
Padėjo tik
Vilniaus moterų namų krizių centras. Įstatymai turi tarnauti žmogui,
o ne pleventi padebesyse.
Seimo narė Violeta Boreikienė pastebėjo, kad iš
tiesų šiuo klausimu Lietuvoje nesukurta tarpinstitucinė sistema.
Problema bus sprendžiama ilgai ir nelengvai. Tačiau itin svarbu
yra tai, kad problema jau įvardyta.
Mums svarbi užsienio šalių patirtis. Konferencijoje
pranešimą perskaitė Austrijos smurto šeimoje intervencijos centro
direktorė Rosa Logar. Demokratinėje visuomenėje gyvenantis žmogus
turi teises į sveikatą, gynybą, saugumą. Jeigu matome, kad tos teisės
yra pažeidžiamos, privalome įsikišti, negalima palikti aukų likimo
valiai. Be to, mus įpareigojo tarptautiniai susitarimai, pasirašytos
rezoliucijos. Austrijoje yra sukurtas visas paslaugų centras smurtą
patiriančioms moterims. Veikia 25 pagalbos centrai. Tačiau jų neužtenka.
Ketinama kurti dar daugiau. Visą parą veikia pagalbos linija telefonu.
Yra išleistas įstatymas dėl smurto šeimoje. Seniai atgyveno nuostata,
kad iš namų išvyksta auka, o skriaudėjas lieka. Atstatytas teisingumas:
namie lieka moteris, o skriaudėjas išvaromas. Neilgam, tik dešimčiai
dienų. Tuo laiku auka turi teisę į socialinę, teisinę, psichologo
pagalbą. Ir skriaudžiamoji, ir skriaudėjas gauna informacinį lapelį,
kaip jie privalo elgtis per tas dešimt dienų. Informaciją apie įvykius
per dvi ar tris valandas gauna Krizių centras, kuris telefonu susisiekia
su auka, pasiūlo moralinę ir materialinę pagalbą. Su vyru dirbama
taip pat; Vyrų krizių centre jie mokomi, su jais kalbasi patyrę
specialistai. Jeigu šeimoje yra vaikų, tokiu atveju informuojamas
Vaikų gerovės centras.
Vyksta privalomi mokymai policininkams. Policininkai
yra gerai parengti, kaip elgtis, kai šeimoje smurtaujama.
R.Logar taip pat pasakojo, kad Austrijoje gerai
parengiami mokytojai. Jie žino, kaip subtiliai spręsti vaikų konfliktus.
Konferencija priėmė rezoliuciją, kuri dar bus
tobulinama. R.Logar ketino dar ne kartą atvykti į Lietuvą, dalyvauti
dalykiniuose ir praktiniuose užsiėmimuose. Anot V.Boreikienės, kiekvienas
ilgas kelias prasideda nuo mažo žingsnelio. Tas žingsnelis jau žengtas.
Smurto sustabdymo problema bus sprendžiama toliau.
© 2006 XXI amžius
|
