„XXI amžiaus“ priedas apie gyvybės apsaugą Nr.4 (65)

2006-iųjų balandžio 21 d.


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


 

Apginkime mažutėlius

Vytautas SLĖNYS

Juozas Šlivinskas. Nauja kelionė,
2003, gipsas, stiklas

Požiūris į abortus

Žmogaus gyvenimas prasideda nuo jo pradėjimo momento. Todėl turėtų būti įstatymai, saugantys silpną, tik užsimezgusią gyvybę. Deja, dar sovietų okupacijos metu – 1955-aisiais priimtu abortų įstatymu Lietuvoje leidžiama motinoms iki 12 savaičių nėštumo „teisėtai“ žudyti prasidėjusio vaiko gyvybę. Per 50 metų, kai galioja negimusios gyvybės žudymo įstatymas, buvo nužudyta apie 3 mln. negimusių mūsų valstybės piliečių. Kad nesikeistų gyventojų skaičius, t.y. išliktų natūralusis prieaugis, moteris turi pagimdyti vidutiniškai 2,1 vaiko. Nuo 1993 metų gimstamumas tradiciškai mažėja. 2004 metais šis skaičius buvo 1,2. Be to, daug jaunimo išvyksta uždarbiauti į užsienį. Tai rodo, kad tauta pasmerkta išnykti.

Prieškario Lietuvoje abortas buvo laikomas nusikaltimu ir už jo darymą buvo numatytos gana sunkios bausmės. Motina, kuri nusikalto pasidariusi sau abortą, buvo baudžiama kalėti iki trejų metų. Jei abortą padarė gydytojas ar priėmėja, tai teismui leidžiama uždrausti kaltininkui praktikuoti nuo vienerių iki penkerių metų ir paskelbti sprendimus.

Koks paradoksas: žmogaus gyvybė yra ginama įstatymais ir nusižengusieji jiems yra baudžiami, tuo tarpu yra įteisintas vaiko žudymas motinos įsčiose, kur jis yra silpniausias ir bejėgiškiausias. Jo negina ir nesaugo įstatymai.

Gal ne visi žino, kokius metodus naudojo Hitleris prieš lenkų tautą? Viename pirmųjų manifestų, pasiųstų į generalinę guberniją, buvo labai aiškus punktas: „Nebausti vaisiaus pašalinimo ir plėsti kontracepciją, kad lenkų tauta susinaikintų“ (Vanda Pultavska. „Iš gydytojo užrašų“, 1995).

Katalikų Bažnyčia (ir kitos krikščioniškos Bažnyčios) pasisako prieš abortus, pabrėždama, kad yra tai žmogžudystė, kad pradėta gyvybė yra ne žmogaus, o Dievo kūrybos vaisius, kad, nutraukdami ją, nusižengiame Dievo įsakymui „Nežudyk!“.

Prieš abortus ne kartą yra pasisakęs popiežius Jonas Paulius II, Kalkutos Motina Teresė. Dabartinis popiežius Benediktas XVI, susirūpinęs gyvybės apsauga Lotynų Amerikoje, kur vykdoma stipri tarptautinė kampanija, siekianti legalizuoti abortus, kalbėjo, kad abortai, būdami išpuoliu prieš gyvybę pačioje jos užuomazgoje, taip pat yra agresija ir prieš visuomenę.

Yra šalių, kuriose prasidėjusi žmogaus gyvybė ginama įstatymais. Tai Airija, Argentina, Lenkija, Malta, Portugalija.

Ar pradėtas kūdikis jau yra žmogus?

Vienas pagrindinių aborto šalininkų argumentų yra jų teiginys, kad po apvaisinimo besivystantis naujas organizmas tam tikrą pradinį laikotarpį dar nėra žmogaus gyvybė, pavyzdžiui, pas mus Lietuvoje, pagal galiojančius įstatymus – iki 12 savaičių, Prancūzijoje – iki 10 savaičių, Švedijoje – iki 20 savaičių, Anglijoje – iki 28 savaičių.

„Tautos ir valstybės viena pagrindinių funkcijų yra pareiga ginti patį brangiausią piliečių turtą – jų pačių gyvybes. Tam, kad įstatymai saugotų piliečių gyvybes, būtina žinoti, kada ta gyvybė prasideda. Tai klausimas, į kurį būtina atsakyti“, – rašoma Barbaros ir dr. Džeko Vilkių knygoje „Abortas“ (1995).

Teigiama, kad į šį klausimą galima atsakyti religijos ir biologijos požiūriu. Religijos požiūris yra aiškus. Pacituosiu dvi Senojo Testamento ištraukas, kuriose numanoma nuoroda į pradėtą žmogaus gyvybę motinos įsčiose: „Kaip nežinai, kokiu keliu ateina gyvybės alsavimas į kaulus motinos įsčiose, taip nežinai, kaip Dievas elgiasi Visatoje“ (Mok 11,5); „Dar prieš sukurdamas įsčiose, aš tave pažinau, dar prieš tau gimstant, tave pašventinau, pranašu tautoms paskyriau“ (Jer 1,4). Čia Dievas ypatingą misiją Jeremijui paskiria dar prieš gimimą.

Naujojo Testamento Evangelijoje pagal Luką – gražiausias himnas prasidėjusiai gyvybei, kai angelas Gabrielius per Dievo Sūnaus įsikūnijimo apreiškimą kreipiasi į Mergelę Mariją: „Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi“ (Lk 1,31). Marijos atsakyme skamba didelė pagarba ir nuolankumas Viešpačiui Dievui: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1,38).

Duok Dieve, kad besilaukiančių motinų širdyse skambėtų žodžiai: „Viešpatie, teesie Tavo valia“. Tegu jų įsčios jų vaikams būna saugiausia vieta pasaulyje, kur jiems negresia jokie pavojai. Tegu čia vyksta paslaptingoji Dievo kūryba pagal Jo planą.

Marija, nuvykusi į Zacharijo namus, pasveikino besilaukiančią savo giminaitę Elzbietą, ir štai kas atsitiko: „Vos tik Elzbieta išgirdo Marijos sveikinimą, jos įsčiose šoktelėjo kūdikis, o pati Elzbieta pasidarė kupina Šventosios Dvasios“ (Lk 1,41).

Kokia graži bendrystė dviejų motinų: viena – įsikūnijusio Išganytojo Jėzaus Kristaus, kita – didžiojo pranašo Jono Krikštytojo. Tai gražiausias pavyzdys mūsų moterims. Tegu besilaukiančios motinos bendrauja viena su kita, padeda viena kitai – jų kūdikiai džiaugsis ta bendryste, vystysis ir augs Dievo malonėje.

Deja, ne visi yra religingi ir negali ar nenori priimti šio požiūrio. Todėl teiginį – ar gyvybę nuo prasidėjimo įsčiose galima laikyti žmogumi – panagrinėsime biologiniu požiūriu. Šiuolaikinėmis mokslo priemonėmis jis yra nuodugniai ištirtas.

Remiasi embriologijos, vaisiaus vystymosi ir medicinos mokslais. Čia iki smulkmenų nustatyta žmogaus vystymosi eiga. Pasekime, kas vyksta po kiaušinėlio susitikimo su spermatozoidais. Vienas spermatozoidų prasiskverbia pro kiaušinėlio apvalkalą. Tuo pat metu kiaušinėlis sureaguoja ir uždaro kelią prasiskverbti kitiems sprematozoidams. Visa tai įvyksta kiaušintakyje. Praėjus maždaug 30 val. po apvaisinimo, ląstelė pirmą kartą pasidalija. 23 spermatozoido chromosomos susijungia su 23 kiaušinėlio chromosomomis ir sudaro naują ląstelę su 46 chromosomomis. „Tai tik viena vienintelė ląstelė. Ji jau vyriška arba moteriška. Ši būtybė iš karto gauna vidinę gyvenimo programą nuolatos vystytis, augti ir atstatyti atmirštančias ląsteles“, – rašoma Vilkių knygoje.

Ši gyva būtybė dar priklauso nuo motinos, kuri jai suteikia būstą ir maistą, bet visais kitais atžvilgiais – tai jau naujas, savitas, nepakartojamas, unikalus ir savarankiškai besivystantis žmogus. Kiaušintakiu slenkanti pirmoji žmogaus ląstelė pasidalija į į dvi, kurios abi gauna po tiek pat tos pačios paskirtos genų su ta pačia genetine informacija (DNR). Kai atsiranda pakankamai ląstelių, pradeda formuotis ir veikti atskiri organai bei visas kūnas. Maždaug po savaitės nuo apvaisinimo ši gyva būtybė, turėdama 128-256 ląsteles, įsitvirtins gimdos gleivinėje. Dar po trijų dienų ji pasiunčia cheminį hormoninį pranešimą motinos kūnui, kad sustabdytų mėnesines.

21 dieną po apvaisinimo pradeda plakti šio mažo žmogeliuko širdis ir varinėja kraują uždarąja kraujotakos sistema. Šio mažylio dydis – 6 mm. Kaip rodo elektroencefalogramos, smegenys pradeda patikimai veikti po aštuonių nėštumo savaičių. Tuo metu kūdikis jau turi visas kūno sistemas.

„Kokie požymiai leidžia tvirtinti, kad tai jau gyvas žmogus? Reikia atsakyti į tris klausimus:

1) Ar tai gyvas sutvėrimas? Taip. Jis turi gyvo organizmo požymius, t.y. jo ląstelės dauginasi, bręsta ir atlieka savo funkcijas.

2) Ar tai žmogiška būtybė? Taip. Tai vienintelė tokia būtybė, besiskirianti nuo bet kokio kito gyvo organizmo, turinti visas žmogaus savybes, įskaitant 46 žmogaus chromosomas ir galinti išsivystyti tik į subrendusį žmogų.

3) Ar tai jau visa būtybė? Taip. Nuo vyro sėklos susijungimo su kiaušinėliu momento niekas nieko nepridės iki pat pasenusio vyro ar moters mirties. Tik augs ir vystysis tai, kas buvo pačioje pradžioje, jei duosime pakankamai laiko išsivystyti ir subręsti“, – teigia Vilkiai.

Ar abortų uždraudimas pažeidžia moters teises į privatų gyvenimą?

Vienas aborto šalininkų argumentų yra teiginys, kad moters įsčiose prasidėjęs kūdikis yra jos kūno dalis ir ji pati turinti teisę „elgtis su savo kūnu“ kaip nori, kad chirurgine operacija ji galinti pašalinti tą kūno dalį, tarsi nepageidaujamą auglį. Didesnio absurdo nesugalvosi! Tik išdygusi karpa yra jos kūno dalis ir gali būti šalinama chirurginiu ar kitokiu būdu.

„Apvaisintas kiaušinėlis nėra moters kūno dalis. Jis pats yra vyriškos ar moteriškos lyties kūnas. Ji ar jis ne paprastai dauginasi, bet, davus laiko, išsivysto į suaugusį žmogų; tai visiškai nauja būtybė. Bet kuri iš milijardų ląstelių, kurios sudaro žmogaus kūną, gali žūti, ir tai nebus žmogaus mirtis. Tačiau kai žūva vienintelė apvaisinto kiaušinėlio ląstelė, nelieka ir naujojo žmogaus. Apvaisintas kiaušinėlis dalijasi ir dauginasi kryptingai, užaugina daugelį skirtingų organų, iš kurių susidaro vieningas ir vienintelis toks žmogaus kūnas. Tuo tarpu, pavyzdžiui, iš moters kūno paimta kokio nors jos organo ląstelė ir patalpinta auginimo terpėje atkuria tik sau tapačias ląsteles, kurios neišsivysto į atskirus kūno organus“, – teigiama knygoje „Abortas“.

Štai ką rašo fetologijos (mokslo apie gemalą) pradininkas dr. Lailis:

„Jaunoji būtybė tikslingai tvarko savo aplinką ir savo ateitį, atkakliai siekia įvykdyti savo paskirtį. Savo fiziologinę galią parodo įsitvirtindama korėtoje gleivinėje, sustabdydama motinos mėnesinių ciklą. 270 dienų gimda bus jos namai. Norėdamas geriau įsikurti, embrionas sukuria placentą ir apsigaubia apsauginiu skysčiu. Jis turi nuosavą gyvybės kelią – virkštelę. Visa tai priklauso tik jam, o ne motinai.

Kadangi moters įsčiose besivystančio naujo žmogaus gyvybė nepriklauso jos kūnui, tai jos apsauga nepažeidžia moters teisių į privatų gyvenimą“.

Kaip daromi abortai

Abortų šalininkai griebiasi įvairių psichologinių priemonių. Taip daroma siekiant, kad viskas atrodytų švaru ir priimtina. Net pats žodis „abortas“ pakeičiamas įvairiais terminais, akcentuojančiais tik nėštumo nutraukimą. Kūdikis vadinamas „nėštumo audiniu“, „ląstelių sankaupa“ ir pan. Kokie iš tikrųjų barbariški ir žiaurūs abortai, matyti iš pateikiamų citatų:

„Išsiurbimas. Gimdos kaklelį išplėtus, pro jį į gimdą įkišamas plastiko vamzdelis, ant kurio galo yra peilį primenantis aštrus galas. Siurbiant kūdikio kūnas suplėšomas į gabalus“.

„Išplėtimas ir nugramdymas. Į gimdą įvedamas grandiklis – kilpos pavidalo plieninis peilis. Su juo aborto darytojas supjausto į gabalus placentą ir kūdikį, išgramdo juos į dubenį“.

„Išplėtimas ir išdraskymas. Taip abortas daromas po 12 nėštumo savaitės. Naudojamasi į plokščias reples panašiu įrankiu, nes vaiko kaulai, kaip ir kaukolė, jau susiformavę. Nuskausminimo kūdikiui nėra. Aborto darytojas įkiša įrankį į gimdą, sučiumpa koją ar kitą pasitaikiusią kūdikio kūno dalį ir sukamuoju judesiu ją išplėšia... Medicinos sesuo privalo visas išimtas kūno dalis sudėti iš naujo, kad įsitikintų, jog jos visos išimtos“.

„Aborto sukėlimas vaistais. Tai protaglandino vaginalinės žvakutės „Prostin E2“ ir į raumenis leidžiami vaistai „Prostin 1SM“. Šis hormonas sukelia motinai priešlaikinį gimdymą ir ji pagimdo negyvą kūdikį. Tačiau pasitaiko, kad tokie kūdikiai gimsta gyvi.

Kitas abortą sukeliantis vaistas yra „RU-486“, vartojamas, kai motinai nutrūksta mėnesinės. Jis blokuoja hormonų patekimą į gimdoje įsitvirtinusį gemalą, kuris dėl to suvysta ant virkštelės, miršta ir iškrenta. Jis vartojamas tik tada, kai nepasirodo eilinės mėnesinės ir kūdikis jau yra dviejų ar trijų savaičių amžiaus su plakančia širdimi. Šis vaistas dažnai sukelia ilgai trunkantį ir gausų kraujavimą“.

Abortų pasekmės moters sveikatai

Po abortų tam tikra dalis moterų miršta nuo kraujo krešulių ir embolijos. Tolimesnės abortų komplikacijos yra nevaisingumas, negimdinis nėštumas ir priešlaikiniai gimdymai.

„Jei abortų darytojas per daug nugramdo ar įpjauna gimdą prie kiaušintakio, atsiradę randai ir sąaugos susiaurina kiaušintakį. Jei jis visai užanka, moteris tampa nevaisinga, bet jei lieka maža angelė, mikroskopinis spermijas dar gali nukeliauti į kiaušintakį ir apvaisinti iš kiaušidės išsiskyrusį kiaušinėlį. Apvaisintas kiaušinėlis virsta nauju žmogumi, daug didesniu už spermiją. Jis jau nepajėgia per susiaurėjimą išeiti į gimdą. Prasideda negimdinis nėštumas. Plonasienis kiaušintakis netinka šiai gyvybei augti ir jis netrukus plyšta, prasideda vidinis kraujavimas. Būtina skubi operacija“, – rašoma knygoje „Abortas“.

Daugelis abortus turėjusių moterų patiria psichikos sutrikimus. Abortas pažeidžia moters prigimties esmę. Ji yra gyvybės davėja. Iš pradžių bandoma viską užmiršti, negalvoti. Vėliau daugeliui jautresnės sąžinės moterų atsiranda kaltės jausmas ir gali prasidėti depresija.

Nepageidaujamas nėštumas

„Ar ne visi vaikai turi būti trokštami? Kiekvienas vaikas yra trokštamas vaikas,“ – tai žinomos organizacijos „Planuota tėvystė“ šūkis. Ir kas gali jam prieštarauti? Su tuo sutinka visi. Tik kaip pasiekti šį tikslą?

Labai pavojinga žmogaus teisę gyventi grįsti kito žmogaus norais. Ši atvirkščia logika veda prie nepageidaujamųjų pašalinimo. Neužmirškime, Hitlerio Vokietijoje pageidaujami buvo tik arijai.

Šūkis „Kiekvienas vaikas yra trokštamas vaikas“ turėtų būti papildytas žodžiais: jei nepageidaujamas – nežudyk! – tokia yra šūkio esmė.

„Aišku viena, motinos, kurioms iš pradžių atrodė, jog jų nėštumas yra didžiausia nelaimė, savo kūdikį myli lygiai taip, kaip ir tos motinos, kurios nudžiugo sužinojusios apie savo nėštumą.

Dauguma moterų, kurios labai nepalankiai sutiko savąjį nėštumą, dabar tvirtina, kad esant galimybei vėl gimdytų. Tuo tarpu viena iš šešių džiaugsmingai savo nėštumą sutikusių mamų nenorėtų susilaukti kito vaiko.

Daroma išvada: (…) pradinė reakcija į nėštumą menkai parodo būsimus jausmus kūdikiui“, - teigia Vilkiai.

Ką mano Seimas?

Šiuo metu Lietuvos Respublikoje nėra įstatymo, saugančio gyvybę nuo pat jos prasidėjimo, pavyzdžiui, šiuo metu draudžiama daryti abortą po 12 nėštumo savaitės, tačiau yra daugybė išimčių. Kyla klausimas: kodėl po 12 nėštumo savaičių, o ne po dešimt ar aštuonių?

2005 m. balandžio 28 d. LR Seimo narys, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos lyderis V.Tomaševskis užregistravo Seime Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymo projektą. Jį parėmė 30 Seimo narių. Pažymėtina, kad siūlomas įstatymas jau seniai priimtas kai kuriose ES šalyse (Airijoje, Lenkijoje).

Įstatymo projekte pateikti pagrindiniai gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos principai – tai konstatavimas, kad žmogaus gyvybė prasideda nuo moters apvaisinimo ir ji turi būti saugoma įstatymais. Įstatymo projekte numatytos kai kurios leistinos sąlygos nėštumui nutraukti: 1) kai nėštumas gresia moters gyvybei ir sveikatai, 2) kai prenataliniai tyrimai rodo didelę tikimybę, jog vaisius bus sunkiai pažeistas arba vaikas sirgs nepagydoma gyvybei gresiančia liga, 3) kai yra pagrįstų įtarimų, jog nėštumas atsirado dėl nusikalstamų veikų.

Iš šių sąlygų nėštumui nutraukti labiausiai pateisinama 1-oji. Kai iš tiesų iškyla pavojus motinos gyvybei, sąžiningas gydytojas stengsis išgelbėti abu. Tais atvejais, kai abiejų išgelbėti neįmanoma, tenka rinktis, vadovaujantis moralės normomis. Kitos dvi sąlygos diskutuotinos, nes jas priėmus galima nuklysti moralės klystkeliais. Iš esmės šis įstatymo projektas aktyviai remiamas visuomenės – surinkta daug parašų.

Kol kas įstatymo projektas „įstrigęs“ Seimo kuluaruose, esą jei įstatymas gintų gyvybės apsaugą nuo pat pradėjimo momento, tai būtų pažeista Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta moters teisė į privatų gyvenimą. (Nuo kada gyvybės žudymas tapo privačiu moters gyvenimu?!)

Antras momentas yra tas, kad siūlomas įstatymas pažeistų Europos žmogaus teisių konvenciją (EŽTK), kurioje negimusio kūdikio teisės į gyvybę nėra garantuotos. (Kas verčia Lietuvą lygiuotis į tokią konvenciją?)

Iš viso to kyla mintis, kad abortai yra pelningas mirties kultūros amatas. Olandijoje ir Belgijoje įteisinta eutanazija, Ispanijoje – homoseksualistų santuokos. Reikia manyti, kad šiose „srityse“ susilauksime spaudimo Lietuvai, kuri, ES akimis žiūrint, laikoma per daug dorovinga, per daug katalikiška. Nesidrovėkime, kad tokie esame. Būkime budrūs, kad apgintume savo dorovines vertybes. Visomis jėgomis remkime negimusių kūdikių apsaugos įstatymo priėmimą ugdyti šeimose pagarbą pradėtai žmogaus gyvybei. Ypač jaunimas turi būti lavinamas ir vedamas doros ir krikščioniškos moralės keliu.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija