„XXI amžiaus“ priedas apie gyvybės apsaugą Nr.5 (66)

2006-iųjų gegužės 12 d.


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


 

Meilės ir vilties stygius yra demografinės krizės priežastis

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI
laimina kūdikį ir jo mamą

Rytų Europa – „giliausioje duobėje“

Popiežius Benediktas XVI neįprastai atvirais žodžiais išsakė susirūpinimą dėl gimstamumo mažėjimo Europoje ir kituose regionuose, nurodydamas, jog tai veda į pavojingą visuomenės senėjimą ir kad šio proceso pagrindinės priežastys yra dvasinės ir moralinės. Balandžio 27 dieną laišku kreipdamasis į Popiežiškosios socialinių mokslų akademijos narius, kurie Romoje vykusioje savo plenarinėje sesijoje kaip tik nagrinėjo demografinės krizės ir jaunimo praradimo problemą, Šventasis Tėvas pripažino, kad nauji statistiniai duomenys iš tikrųjų reikalauja išsamių šios srities svarstymų.

„Nors gyventojų skaičiaus kaitos statistika sąlygoja įvairias galimas interpretacijas, tačiau yra bendras sutarimas, kad visos planetos lygmeniu ir ypač išsivysčiusiose šalyse mes stebime dvi ryškias ir tarpusavyje susijusias tendencijas: viena vertus, gyvenimo amžiaus ilgėjimą ir kita – gimstamumo mažėjimą“, – aiškino Benediktas XVI. Jis pabrėžė, jog šioje visuomenės senėjimo eigoje „daugelis tautų bei jų grupių patiria jaunų žmonių stygių savo gyventojų skaičiui atnaujinti“. Štai statistikos agentūros „Eurostat“ duomenimis, nė vienoje Europos šalyje nėra bent to minimalaus gimstamumo, – vidutiniškai 2,1 vaiko vienai moteriai, – kuris yra reikalingas šalies gyventojų skaičiui išlaikyti esamame lygyje.

Sudėtingiausia šiuo atžvilgiu padėtis yra pokomunistinėje Rytų Europoje, kur per pastarąjį dešimtmetį patirtas ypač staigus gimstamumo mažėjimas iki 1,1-1,3 vaiko vidutiniškai vienai moteriai (Latvija demografiškai yra atsidūrusi „giliausioje duobėje“ ir yra viena iš nedaugelio pasaulio valstybių, kur gimstamumas nesiekia ir vieno vaiko vidutiniškai vienai moteriai). Kadangi šio regiono šalys taip pat pasižymi didele gyventojų migracija, tai dėl gyventojų skaičiaus mažėjimo stebimas neįprastas kaimų, gyvenviečių ir miestų tuštėjimas, tarsi būtų neseniai praūžęs didelis karas, epidemija ar kita baisi nelaimė.

Štai, statistiniais vertinimais, Rusija dėl spartaus gimstamumo sumažėjimo – nuo 2,2 vaiko vidutiniškai vienai moteriai 1986 metais, iki 1,2 vaiko 2004-aisiais – kasmet praranda apie 0,8-1 milijoną savo gyventojų. 1991 metais toje šalyje buvo 151 milijonas gyventojų, 2000 metais – 146 milijonai, o 2006-ųjų pradžioje – tik 141 milijonas. Esant tokiai tendencijai ilgesnį laiką, prognozuojama, kad XXI a. viduryje Rusijoje liks tik apie 100 milijonų gyventojų.

Nepalanki gimstamumo statistika ir Vakaruose

Pažymėtina, kad, skirtingai nuo gana tankiai gyvenamos Vakarų Europos, rytinėje žemyno dalyje gyventojų tankumas yra žymiai mažesnis, todėl ploto ištuštėjimas dėl esamos demografinės krizės gali turėti ypač skaudžių pasekmių. Pavyzdžiui, Estija ir Olandija turi maždaug panašų valstybinį plotą, tačiau Estijoje gyvena 1,3 milijono žmonių (1991-aisiais jų buvo dar 1,6 milijono), o Olandijoje – 16 milijonų, ir ji dar yra patraukli imigrantams, kurie iš dalies kompensuoja vietinio gyventojų prieaugio stygių.

Kitas regionas, kur stebimas spartus gimstamumo mažėjimas, yra dar neseniai tvirtomis šeimomis ir gausiomis atžalomis garsėjusi Pietų Europa. Tuo tarpu dabar Ispanijoje ir Italijoje vidutiniškai vienai moteriai tenka tik 1,2-1,3 vaiko, ir šiose šalyse yra ypač ryškūs visuomenės senėjimo ženklai. Tuo tarpu Šiaurės Europoje, ypač Skandinavijos regione, gimstamumas, nors ir nesiekia to minimumo, reikalingo gyventojų skaičiaus stabilumui išlaikyti, tačiau jis palyginti didesnis – 1,6-1,8 vaiko vidutiniškai vienai moteriai – ir, be kitiems regionams būdingų svyravimų, tam, matyt, turėjo įtakos tai, kad gimstamumas čia pradėjęs mažėti žymiai anksčiau – dar praėjusio XX a. viduryje – bei didžiulės biudžetinės priemonės jo palaikymui, suteikiant didelę finansinę paramą vaikus auginančioms šeimoms.

Šios priemonės, taip pat patriotinės paskatos išlaikyti Prancūzijos, kaip didelės valstybės, statusą Europoje ir pasaulyje, matyt, sąlygojo tai, kad ši šalis yra vienintelė Europos Sąjungoje, kurioje gimstamumas pastarąjį dešimtmetį vėl pradėjo didėti ir dabar yra pasiekęs 1,9 vaiko vidutiniškai vienai moteriai. Tačiau reikia atsižvelgti į tai, kad Prancūzija turi didžiausią Europoje imigrantų iš islamiškųjų Šiaurės Afrikos bei Artimųjų Rytų regionų dalį bendrajame gyventojų skaičiuje (apie 10 proc.), ir būtent jų gausesnės šeimos lemia minėtą gimstamumo augimą. Airija su jai būdingu išskirtiniu katalikiškumu – šioje šalyje iki šiol draudžiami abortai – tebepirmauja Europos Sąjungoje pagal vaisingumą (vienai moteriai tenka vidutiniškai du vaikai), tačiau ir čia juntamas gimstamumo mažėjimas kartu su kitais sekuliarizacijos bruožais.

Šie bruožai, – pirmiausia tradicinės santuokos sampratos, kaip atviros gyvybei vyro ir moters meilės sąjungos menkėjimas, – taip pat iškreiptos feminizmo formos sukėlė nenorą „užsikrauti“ vaikų gimdymo ir auginimo naštą. Štai Austrijoje beveik 43 proc. santuokoje ar be jos gyvenančių porų yra bevaikės. Taip pat vaikų neturi 40 proc. Vokietijos aukštąjį išsilavinimą bei mokslinius laipsnius įgijusių moterų, o Didžiojoje Britanijoje 20 proc. visų moterų savo „biologinę mirtį“ (vaisingumo laikotarpio pabaigą) pasitinka nepagimdžiusios nė vieno kūdikio.

Vaikai pirmieji patiria skaudžias materializmo pasekmes

Iškeldami pagrįstus nuogąstavimus dėl demografinės krizės pasekmėje aštrėjančios dirbančiųjų ir kartu mokesčių mokėtojų skaičiaus mažėjimo problemos, ekspertai ieško tokio proceso priežasčių. Popiežius Benediktas XVI savo laiške Popiežiškosios socialinių mokslų akademijos nariams pripažįsta gimstamumo mažėjimo „priežasčių sudėtingumą“. Dažnai kalbama apie ekonominio, socialinio ar kultūrinio pobūdžio priežastis, tačiau, Šventojo Tėvo įsitikinimu, visos jos turi galutines moralines ir dvasines ištakas, kurios yra susietos su tikėjimo, vilties ir tikrosios meilės stygiumi. Juk pasiryžimas gimdyti ir auginti vaikus kyla iš vilties ir pasitikėjimo ateitimi bei iš meilės, kuri yra ne vien tik į save sutelktas erosas, bet ir kūrybinga agapė, dosniai nukreipta artimo ir mylimo žmogaus atžvilgiu.

Priminęs savo pirmosios enciklikos „Deus Caritas est“ mokymą, kad meilė tikrąja prigimtimi žvelgia į Amžinybę, Popiežius aiškino, jog „galbūt kaip tik šios kūrybingos ir žvelgiančios į priekį meilės stygius yra priežastis, kodėl tiek daug porų pasirenka gyventi be santuokos, kodėl tiek daug santuokų suyra ir kodėl taip ženkliai sumažėjo gimstamumas“. Benediktas XVI teigė, kad net ir gimę kūdikiai bei bręstantys jauni žmonės yra dažnai pirmieji, kurie patiria šio meilės ir vilties užtemdymo pasekmes. Dažnai jie tėvų yra mylimi ir globojami, bet tik toleruojami, kiek jie netrukdo karjeros, patogumų ir malonumų siekimui. Tvirto suaugusiųjų moralinio vadovavimo nebuvimas neigiamai atsiliepia vaikų tiek dvasinei, tiek ir intelektualinei brandai, kartu ir pasirengimui būsimajam savos šeimos ir santuokos gyvenimui.

„Daugelis vaikų šiandien gyvena visuomenėje, kuri yra užmiršusi Dievą ir vidinį orumą žmogiškojo asmens, sukurto pagal Dievo panašumą, – rašė Šventasis Tėvas. – Pasaulyje, kuriam daro įtaką spartėjantys globalizacijos procesai, jiems dažnai yra primetama materialistinė visuotinumo, gyvenimo ir žmogiškojo įsiprasminimo vizija. Tuo tarpu vaikams ir jauniems žmonėms, kurie iš prigimties yra jautrūs, dosnūs, idealistiški ir atviri antgamtei, yra reikalinga nesavanaudiška meilė bei „sveika žmogiškoji ekologija“. Tik tada jie gali suprasti, kad į šį pasaulį pateko neatsitiktinai, bet per dovaną, kuri mylinčio Dievo planu buvo suteikta jų tėvams.

„Tėvai, auklėtojai ir bendruomenių vadovai, jeigu jie nori likti ištikimi savajam pašaukimui, niekada negali nusišalinti nuo pareigos išdėstyti vaikams ir jauniems žmonėms uždavinį pasirinkti tokį gyvenimo kelią, kuris būtų nukreiptas į autentišką laimę, gebančią atskirti tiesą nuo melo, gėrį nuo blogio, teisingumą nuo neteisingumo, realų pasaulį nuo „virtualios realybės pasaulio“, – teigė Šventasis Tėvas. Į tokią naujų kartų brandą ir sąmoningumą galima dėti viltis įveikti tą „demografinę žiemą“, kurioje yra atsidūrusi mūsų visuomenė.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija