„XXI amžiaus“ priedas apie gyvybės apsaugą Nr.5 (126)

2011 m. gegužės 20 d.


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


 

Gyvybės gynimas įstatymuose

Aptariant palaimintojo Jono Pauliaus II encikliką „Evangelium Vitae“

Mindaugas BUIKA

Du didieji šių dienų gyvybės
gynėjai, Bažnyčios palaimintieji
popiežius Jonas Paulius II
ir Motina Teresė iš Kalkutos

„Paslėpto totalitarizmo“ pavojai

Aptariant palaimintojo Jono Pauliaus II socialinio mokymo paveldą verta prisiminti, kad pabrėždamas, jog Bažnyčia gina demokratinės santvarkos pranašumus, jis visada nurodydavo žmogaus teisių, ypač gyvybės ir šeimos teisių, palaikymo svarbą. 1991 metais paskelbtoje enciklikoje „Centesimus Annus“ (plačiau šis socialinis dokumentas svarstytas gegužės 11 dienos „XXI amžiaus“ numeryje) Šventasis Tėvas linkėjo, kad po totalitarinio komunizmo žlugimo tvirtus demokratijos pagrindus dedančios Rytų ir Vidurio Europos tautos turi vadovautis minėtų teisių pripažinimu ir įtvirtinimu. „Iš pagrindinių teisių pirmiausia reikia paminėti teisę gyventi, kurios neatskiriama dalis – teisė augti po motinos širdimi nuo pradėjimo momento, teisė gyventi darnioje šeimoje ir tokioje moralinėje aplinkoje, kurioje sudarytos palankios sąlygos asmenybės ugdymui“, – rašė minėtoje enciklikoje popiežius Jonas Paulius II, pažymėdamas, kad tų teisių sintezę sudaro „religinė laisvė, suprantama kaip teisė gyventi pagal savo tikėjimą ir transcendentinį žmogiškojo asmens (sukurto pagal Dievo paveikslą) orumą. Tai įmanoma tik demokratinėje santvarkoje, besiremiančioje veikiančiomis teisinėmis normomis ir vertybėmis, nes „istorija moko, kad demokratija be dvasinių vertybių nesunkiai tampa  aiškiu ar paslėptu totalitarizmu“.

Kur glūdi išoriškai demokratinės sistemos paslėpto totalitarizmo pavojai, gegužės pradžioje beatifikuotas Šventasis Tėvas išsamiau nurodė 1995 metais paskelbtoje fundamentalioje enciklikoje „Evangelium Vitae“, kurioje griežtai pasmerkė abortą, eutanaziją, dirbtinio apvaisinimo procedūras ir kitus „demokratinius“ pasikėsinimus į gyvybę. Pastebėjęs, kad nors toks žmonių naikinimas dažniausiai legalizuojamas remiantis parlamentiniu balsavimu ar referendumu, tai yra „tautos dalies – tegul ir daugumos – valia“, iš esmės tai svarbiausios teisės totalitarinis paneigimas. „Tada „teisė“ nustoja buvusi teise, nes ji netenka tvirto pamato – neliečiamo asmens orumo – ir priversta paklusti stipresniosios dalies valiai, – rašoma enciklikoje „Evangelium Vitae“. – Šitaip savo pačios principams prieštaraujanti demokratija sėkmingai vystosi tam tikro totalitarizmo link. Valstybė jau nebėra tie „bendri namai“, kuriuose visi gali gyventi pagal pamatinės lygybės principą; ji paverčiama tironiška valstybe, pasisavinusia teisę atsikratyti silpniausių ir beginklių savo narių gyvybių, pradedant negimusiais kūdikiais ir baigiant sergančiais seneliais, motyvuodama tai viešuoju interesu, kuris iš tikrųjų tėra tik vienos dalies interesas“.

Taigi išoriškai lyg ir išlaikoma pagarbos įstatymui regimybė, bent jau ten, kur abortai ir eutanazija įteisinami balsavimo keliu, kaip to reikalauja demokratijos nuostatos. Tačiau iš tikrųjų tai tik „tragiška teisėtumo karikatūra“, pažymi popiežius Jonas Paulius II, kadangi šiuo atveju yra „išduodami patys pamatai demokratinio idealo, kuris gali būti tokiu vadinamas tik tada, kai pripažįsta ir saugo kiekvieno asmens orumą“. Įstatymais leidžiant žudyti silpniausius ir nekalčiausius, vadinamojo teisingumo vardu vykdoma neteisingiausia diskriminacija, nes vieni individai pripažįstami kaip nusipelnę gynimo, o iš kitų ši teisė atimama, tarsi jie būtų neverti savo egzistencijos.

Moralinių vertybių reikšmė

„Tokie dalykai reiškia, kad jau prasidėjo autentiško žmonių sambūvio žlugimo bei pačios (neva demokratinės) valstybės irimo procesas“, – pranašiškai perspėja Šventasis Tėvas. Juk savintis teisę į abortus, kūdikių žudymą, eksperimentus su žmogaus embrionais, juos sunaikinant, pagaliau, eutanaziją ir šią teisę pripažinti įstatymais, tai „priskirti žmogaus  laisvei iškreiptą ir nedorą prasmę, tarsi ji būtų absoliuti galia kitų atžvilgiu ir nukreipta prieš kitus. Tai tikrosios laisvės mirtis“, – konstatuoja palaimintasis Jonas Paulius II, primindamas Jėzaus žodžius, jog „kiekvienas, kuris daro nuodėmę, yra nuodėmės vergas“ (plg. Jn 8, 34), ir šį blogį dar labiau skatina netgi demokratijos sąlygomis egzistuojančios nuodėmės struktūros.

Enciklikoje „Evangelium Vitae“ pažymima, kad „demokratijos negalima sureikšminti tiek, kad ji taptų moralės pakaitalu ar nemoralumo panacėja“. Iš esmės demokratija yra santvarkos ir  valdymo „sistema“, o ne tikslas ir neturi savaiminės „moralinės“ vertės. Ji turi paklusti moralės dėsniui, kaip ir kiekviena žmogaus ar jų grupės elgesio norma. Taigi, demokratijos vertingumas priklauso nuo jos siekiamų tikslų ir priemonių moralumo ir „auga arba smunka drauge su vertybėmis, kurias ji įkūnija ir skatina“. Prie tokių vertybių priskiriamas kiekvienos žmogiškos būtybės orumas, pagarba neliečiamoms ir neatimamoms žmogaus teisėms (pirmiausia teisei gyventi) bei „bendrojo gėrio“ laikymas politinio gyvenimo tikslu ir kriterijumi.

„Šių vertybių pagrindas negali būti laikina ir kintanti „daugumos“ nuomonė; tik objektyvaus moralinio įstatymo, kurio, kaip „prigimtinio įstatymo“, Dievo įrašyto žmonių širdyse, pripažinimas yra privalomas paties pilietinio įstatymo atskaitos taškas“, – pažymi palaimintasis Jonas Paulius II. Situaciją, kada pradedama abejoti pamatiniais moralinio įstatymo principais, jis vadina „tragišku kolektyvinės sąžinės aptemimu“, dėl kurio demokratija atsiduria krizėje, nes tampa tik paprastu mechanizmu skirtingų interesų reguliavimui. Tada interesai dažnai yra tvarkomi galingiausiųjų asmenų ir grupių naudai, kurios dėl savo asmeninės naudos ar ideologinių tikslų savinasi valdžią valstybėje ir geba manipuliuoti tos valdžios svertais. „Tokioje situacijoje demokratija dažnai tampa tuščiu žodžiu“, – perspėja Šventasis Tėvas enciklikoje „Evangelium Vitae“.

Kaip išvada joje nurodoma, kad demokratijos vystymo labui būtina iš naujo atrasti esmines moralines vertybes, kylančias iš pačios tiesos apie žmogų, išreiškiančias bei ginančias asmens orumą. Nei individas, nei visuomenės dauguma, nei valstybė šių vertybių negali sukurti, pakeisti ar sunaikinti, o tik jas pripažinti, gerbti ir skatinti. Primindamas, jog pilietiniai įstatymai būtinai turi atitikti moralės reikalavimus, popiežius Jonas Paulius II remiasi naujuoju Bažnyčios magisteriumu ir senąja tradicija, garsių teologų raštais.

Jis cituoja palaimintojo popiežiaus Jono XXIII 1963 metų garsiąją encikliką „Pacem in terris“, kurioje pabrėžus, kad visa valdžia kyla iš Dievo, teigiama, kad „įstatymai ir įsakai, kurie prieštarauja moralinei tvarkai, taigi, ir dieviškajai valiai, netenka sąžinę saistančios galios“. Šv. Tomas Akvinietis rašė, kad „žmogaus įstatymas turi galią tiek, kiek jis atitinka teisingą protą ir tuo būdu kyla iš amžinojo įstatymo. Bet kai įstatymas prieštarauja protui, jis vadinamas neteisingu įstatymu: bet kokiu atveju jis nustoja buvęs įstatymu ir tampa smurto aktu“. Be abejonės, pirmiausia tai pasakytina apie įstatymus, kurie nukreipti prieš kiekvieno individo teisę į gyvybę ir kurie legalizuoja nekaltų žmogiškų būtybių žudymą abortais ar eutanazija.

Išskirtinė politikų atsakomybė

„Todėl įstatymai, patvirtinantys ir skatinantys abortus bei eutanaziją, radikaliai priešingi ne tik individo gėriui, bet ir bendrajam gėriui: dėl tokios prigimties jie neturi juridinės galios, – rašoma enciklikoje „Evangelium Vitae“. – Abortus ar eutanaziją patvirtinęs pilietinis įstatymas kaip tik dėl šio patvirtinimo nustoja būti tikras, moraliai saistantis pilietinis įstatymas“. Palaimintasis Jonas Paulius II paaiškina: kadangi abortas ir eutanazija yra sunkūs nusikaltimai, kurių įteisinimas jokiu būdu nėra priimtinas, tai „sąžinė nėra įpareigota paklusti tokiems įstatymams. Atvirkščiai, egzistuoja rimta ir aiški pareiga jiems priešintis, sąmoningai protestuojant“ ir visiškai negalima dalyvauti tokių įstatymų propagandinėje kampanijoje ar už juos balsuoti.

Šventasis Tėvas pripažįsta, kad „neteisingų įstatymų priėmimas doriems žmonėms dažnai sukelia sunkių sąžinės problemų“. Apsisprendimo nedalyvauti moraliai smerktinuose veiksmuose pasekmės – ypač medicinos ir teisės srityje – kartais gali būti skaudžios, nes gali tekti paaukoti gerą profesinę padėtį ar atsisakyti pagrįstų karjeros lūkesčių. Tačiau krikščionys, kaip ir visi geros valios žmonės, griežto sąžinės įpareigojimo yra pašaukti formaliai nebendradarbiauti praktikose, kurios, tegu ir leistos pilietinių įstatymų, prieštarauja Dievo įstatymui. Juk moralės požiūriu visada yra nepateisinama bendradarbiauti su blogiu: „kiekvienas moraliai atsako už veiksmus, kuriuos jis atlieka (čia taip pat įeina parama nemoraliems juos atlikusio asmens ketinimams), niekas negali būti nuo šios atsakomybės atleistas ir  jos pagrindu visus teis pats Dievas“, – pabrėžiama enciklikoje „Evangelium Vitae“.

Joje taip pat primenama, kad atsisakymas prisidėti prie neteisybės vykdymo yra ne tik moralinė pareiga, bet ir pamatinė žmogaus teisė. Todėl „tuos, kurie atsisakydami remiasi savo sąžine, būtina apsaugoti ne tik nuo juridinių bausmių, bet ir nuo bet kokių teisinio, drausminio, finansinio ar profesinio pobūdžio neigiamų padarinių“. Kadangi čia kalbama apie esminę teisę, tai ją taip pat turi ginti pilietinis įstatymas, nes kitu atveju būtų sukompromituota žmogaus laisvė rinktis tiesą ir gėrį. Šie svarstymai parodo, kokia didelė politikos  veikėjų, ypač įstatymus priimančių parlamentarų, atsakomybė „prieš Dievą, prieš sąžinę ir prieš visą visuomenę už galimus sprendimus, prieštaraujančius bendrajam gėriui“, – aiškina popiežius Jonas Paulius II.

Juk įstatymu ne tik reguliuojamos teisinės normos, bet nulemiama žmogaus mąstysena bei elgsena: į painiavą patekusiam žmogui dažnai tai, kas įstatymo yra leidžiama, tampa ir moraliniu patvirtinimu. „Dėl šios priežasties ryžtingai kreipiuosi į visus politinius lyderius, ragindamas nepriimti įstatymų, neatsižvelgiančių į kiekvieno asmens orumą ir tokiu būdu kenkiančių patiems visuomenės gyvenimo pagrindams, – nurodo Šventasis Tėvas. – Dar kartą kartoju, kad įstatymas, leidžiantis prigimtinę nekalto asmens teisę į gyvybę, yra neteisingas ir todėl negalioja kaip įstatymas“. Kartu jis nurodo, kad būtina ne tik nepriimti neteisingų įstatymų, bet ir reikia šalinti gilumines pasikėsinimų prieš gyvybę priežastis, suteikiant deramą paramą šeimoms ir motinystei. „Šeimos globos politika turi būti visų socialinės politikos formų pamatas ir varomoji jėga“, – konstatuojama enciklikoje „Evangelium Vitae“, už kurią palaimintasis Jonas Paulius II dažnai vadintas „gyvybės Popiežiumi“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija