Po ekonominio nuosmukio – gimstamumo mažėjimas

Akivaizdu, kad gimstamumas glaudžiai susijęs su ekonomikos ciklais. Ekonomikos pakilimas skatina gimstamumo didėjimą, o jos nuosmukiai – mažėjimą. Tačiau gimstamumo pokyčiai, kaip rodo tyrimai, seka ekonomikos ciklo svyravimus vėluodami. Dar daugiau – ekonomikos ir gimstamumo ryšys nėra tiesmukas.

Demografinių tyrimų instituto leidinyje „Demografija ir mes“ teigiama, kad ekonomikos nuosmukiai nevienodai veikia gimstamumą skirtingo išsivystymo šalyse. Išsivysčiusiose industrinėse, poindustrinėse šalyse, kuriose gimstamumas jau yra žemas, kai šeimos turi galimybę kontroliuoti vaikų skaičių ir jų gimimo laiką, gimstamumas jautriau reaguoja į ekonomikos raidos ciklus. Anot straipsnio autorių Vlados Stankūnienės, Aušros Maslauskaitės, Marės Baublytės, krizių metu didėjantis ekonominis ir užimtumo neapibrėžtumas, mažėjančios pajamos verčia poras permąstyti, kada ir kiek vaikų susilaukti. Dažniausiai poros atideda sprendimą geresniems laikams. Tai lemia gimstamumo mažėjimą, tikėtina, laikiną. Svaresnių demografinių pasekmių turi porų atsakymas į klausimą, kiek vaikų susilaukti. Noras turėti mažiau vaikų lemia ilgalaikį gimstamumo smukimą.

Vertinant Lietuvos gimstamumo kitimą 1990–2010 metais matyti, kad gimstamumo lygio kreivės forma atkartoja ekonomikos ciklo svyravimus su vienų–dvejų metų atsilikimu. Kiek pavėlavęs atsikartoja gimstamumo lygio kritimas, o ekonomikos pakilimai sulėtina gimstamumo mažėjimą ar net atsikartoja situacijos gerėjimu. 1991–1994 metais BVP mažėjimą gimstamumo kritimas vijosi atsilikdamas maždaug dvejus metus – tada suminis gimstamumo rodiklis krito nuo 2,03 iki 1,57. Panašiai atsitiko ir po 1999 metų ekonominio nuosmukio, kai 1996–1999 metais stabilizavęsis gimstamumas nuo 2000 metų vėl krito. 2002–2004 metais gimstamumas pasiekė žemiausias reikšmes, įvardijamas „žemiau nei žemu gimstamumu“, kai suminis gimstamumo rodiklis nukrito žemiau 1,3.

Mokslininkės daro išvadą, kad dabartinė ekonominė krizė net sustabdė dėl įvairių veiksnių (atidėtų gimdymų kompensacinio efekto, ekonomikos augimo bumo, išskirtinių šeimos politikos priemonių) 2006–2009 metais vykusį gimstamumo kilimą. Tad nenuostabu, kad 2010 metais vaikų gimė mažiau nei 2009 metais. Jaunesnes moteris krizė verčia iš esmės persvarstyti vaikų susilaukimo scenarijus, nes šios dar gali atidėti gimdymus ir tai daro. Jei ekonominė krizė labiau didina vyrų nedarbą, bendras gimstamumo lygis krinta greičiau, jei moterų – lėčiau arba net didėja. Tai ypač būdinga visuomenėms, orientuotoms į tradicinius lyčių vaidmenis.

Vis dėlto ekonominė krizė nevienodai paveikia įvairių gyventojų grupių sprendimus susilaukti vaikų. Kaip rodo tyrimai, išsilavinusios ir profesinės karjeros siekiančios moterys krizės metu linkusios atidėti gimdymus, o žemesnio išsilavinimo ir dar praradusios darbą moterys dažnai būtent krizės metu pradeda lauktis kūdikio. Kaip rodo įvairūs tyrimai, prieš dvidešimt metų prasidėjusį labai spartų gimstamumo mažėjimą Lietuvoje, kaip ir kitose Rytų ir Vidurio Europos šalyse, nulėmė daug įvairių tarpusavyje susipynusių veiksnių (ekonominių, socialinių, kultūrinių, demografinių). Tarp jų yra beveik prieš dvidešimt metų prasidėję ilgalaikiai šeimos transformacijos (šeimos kūrimo ir vaikų gimdymo atidėjimo vyresniam amžiui) veiksniai. Svarbūs buvo ir iki šiol dar tebejuntami paveldėti veiksniai (būsto trūkumas ir pan.). Be to, pirmaisiais pertvarkų metais labai svarbūs buvo transformaciniai veiksniai (ūkio nestabilumas ir nuosmukis, perėjimas prie rinkos santykių, esminiai pokyčiai darbo rinkoje). Reikšmingas gimstamumo mažėjimo veiksnys buvo ir tebėra intensyvi jaunimo migracija.

L. Š.

© 2011 „XXI amžius“