„XXI amžiaus“ priedas apie gyvybės apsaugą Nr.7 (128)

2011 m. liepos 15 d.


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


 

Žodžiai ar darbai

Dr. Rūta Gajauskaitė,

kriminologė

Ir vėl žodžiai neatitinka darbų: po ilgų ir skausmingų diskusijų visuomenėje bei Seime apie informavimo įstatymo kai kurių straipsnių pakeitimą, seimūnai ir vėl numojo ranka į Lietuvos gyventojų nuomonę ir išbraukė reikalavimą drausti reklamuoti seksualinės orientacijos apraiškas ar skatinimą. Išbraukė, nors Lietuvos Konstitucijoje įtvirtinta nuostata apie žmonių sveikatos ir dorovės saugojimo prioritetą! Juk niekam ne paslaptis, kad tokios mirtinos ligos kaip AIDS, ŽIV ir sifilis yra dorovės nesilaikančiųjų palydovės.

Tačiau Seimo nariai šį faktą ignoravo. Tiesa, ne visi. Įstatymas priimtas konservatorių ir socdemų frakcijų pajėgomis, pusėtinai prie jų prisidėjus Liberalų Sąjungai ir mišriesiems su Valinsko frakcija kartu.

Praktiškai, tik penkių balsų persvara nukenksmintas įstatymas buvo priimtas ir, jei ne konservatorių 18 balsų, tarp jų ir A. Kubiliaus, I. Degutienės ir J. Razmos, toks sekso informacijos paleidimas į Respublikos visuomeninę informacinę erdvę nebūtų realizuotas. Jis ne tik pažeidžia Konstituciją, bet ir daugybę kitų įstatymų, kuriuos reikės taisyti, nes kyla akivaizdūs prieštaravimai.

Pirmiausia, aišku, reikės taisyti Konstitucijos 25 straipsnį, teks organizuoti referendumą. O gal geriau prašyti Prezidentę, kad nepatvirtintų tokio antikonstitucinio straipsnio? O gal kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl straipsnio įvertinimo ir suderinamumo su Pagrindiniu įstatymu?

Juo labiau kad ir nubalsuoto 39 straipsnio tekstas pats sau prieštarauja. Antai straipsnio 1 dalyje įrašyta nuostata apie informacinių tekstų privalomą padorumą. Neabejotina, kad bet koks lytinės (tradicinės ar kitos) orientacijos demonstravimas nėra padorus. Antra vertus, straipsniu draudžiama įžeidinėti religinius ar politinius įsitikinimus, todėl išeliminavus iš teksto frazę „sekso orientacijos apraiškų arba skatinimo...“ iškart įžeidžia ne tik krikščioniškąją Lietuvos gyventojų daugumą, bet ir Krikščionių partiją.

Ir tuo pažeidimai nesibaigia. Seimo nubalsuotas (bet Prezidentės dar nepasirašytas) 39 straipsnis prieštarauja JT „Vaiko teisių konvencijai“, ginančiai vaikus nuo seksualinio suvedžiojimo, pagal kurį Lietuvos Respublikos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 46 straipsnis draudžia ne tik visą informaciją, skatinančią seksualinę veiklą, bet ir kenkiančią vaiko visapusiškam vystymuisi.

Šitokio kontraversiškai iškupiūruoto 39 straipsnio teksto palaikymas 18  konservatorių balsais, 13 – socdemų ir po 5 balsus nuo mažųjų frakcijų, akivaizdžiai patvirtina praeitos Seimo kadencijos 2K susitarimo (G. Kirkilo ir A. Kubiliaus) tąsą. Maža to – tai konservatorių rinkiminės kampanijos sėkmės – tradicinės katalikiškos šeimos koncepcijos atviras pažeidimas. Beje, jau nebe pirmą kartą: juk gėjų paradą Vilniuje leido irgi meras konservatorius. Navickas netgi labai nepadorų pasiūlymą buvo ant pilvo užsirašęs ir per žiniasklaidą demonstravo. Ir nieko. Nei partijos pasmerkimo, nei atsakomybės... Vadinasi, konservatorių deklaruojamos tradicinės šeimos vertybės tėra tik žodžiai? Nes darbai rodo akivaizdų sekso revoliucijos rėmimą...

Ypatingą rezonansą sukėlęs alkoholio reklamos draudimo įstatymo panaikinimas dar kartą patvirtina konservatorių žodžių ir darbų neatitikimą. Tarp tokio įstatymo panaikinimo iniciatorių matome netgi konservatorių frakcijos narį S. Pečeliūną ir S. Stomą. Maža to, dar prisidėjo ir „skubaus“ svarstymo iniciatoriai – konservatorių frakcijos seniūnas J. Razma su S. Pečeliūnu, A. Ažubaliu, A. Anušausku ir A. Dumčium.

Taigi, alkoholizmo plėtros reklama, 80 proc. formuojanti kriminogeninę situaciją šalyje, jau nebekalbant apie nelaimingus atsitikimus ar autoavarijas, buvo aktyviai paremta konservatorių frakcijos su seniūniu J. Razma priešaky. Vardan alkoholio industrijos milijoninio pelno ir nuo jo stambiajai žiniasklaidai „nubyrančių riebių“ išmokų už reklamą šis įstatymas būtų valstybei kainavęs penkis kartus brangiau likviduojant neigiamas pasekmes nei monopolistų pelnai. Ir tik prezidentės D. Grybauskaitės „veto“ tiek alkoholio verslą skatinančiam įstatymui, tiek Visuomenės informavimo įstatymo 39 straipsnio pakeitimui, gali sustabdyti įstatymų, pasmerkusių Lietuvos žmones, o ypač vaikus bei jaunąją kartą, pražūčiai, veikimą.

Antai Prezidentei dar nepasirašius šio įstatymo, eteryje jau skamba laidos, propaguojančios sekso revoliucijos laisves ir teises. Žiniasklaidai nenusileido ir „Skalvijos“ kino teatro administracija, pasišovusi skubiai surengti homoseksualinių filmų festivalį. Tik Vilniaus savivaldybės pasipriešinimu, netgi pagrasinimu sumažinti finansavimą ir netgi atleisti direktorę iš pareigų – kol kas homoseksualų festivalis „Skalvijoje“ pristabdytas. Tačiau nepanašu, kad užmirštas. Ar tik nebus pasiieškota pritarimo aukštesnėse valstybės institucijose? Sakykime, kad ir pas Premjerą…

O ką? Gal A. Kubilius sukomanduos dabartiniam merui, o gal ir finansuos? Belieka laukti tik Prezidentės veto – su ja A. Kubilius nekonfrontuos. O gal mes per daug iš Prezidentės tikimės? Ne. Net 12 Lietuvai svarbių įstatymų, sugrąžintų Seimui, teikia vilties. Taigi Prezidentė turi politinės valios ir galios įtartiniems įstatymams sustabdyti. Ir ne tik sustabdyti, bet ir pasidomėti tokio įstatymo kilme.

Argi Prezidentei nebus įdomu sužinoti ir Visuomenės informavimo įstatymo 39 straipsnio iškupiūravimo iniciatorių? Kam taip svarbu, pažeidžiant Konstituciją ir Vaiko teisių konvenciją, įtraukti nesubrendusius asmenis į dvasiniam bei doroviniam vystymuisi žalingą subkultūrą? O, svarbiausia, kam svarbu demonstratyviai provokuoti skirtingas vertybines nuostatas turinčių piliečių susipriešinimą, skatinti visai nenaudingą įtampą 600 metų be pagromų ir konfliktų išgyvenusioje šalyje? Kokios politinės jėgos taip smarkiai suinteresuotos, kad šalies gyventojų siekiai būtų nukreipti ne į kūrybinę, ne į visuomenei naudingą veiklą, o į naujų seksualinių įspūdžių paieškas? Ir maža to – šias naujas orientacijas įvertinant kaip vystymosi progresą, o tūkstantmetes tradicijas – kaip atsilikimą?

Kas čia taip išmoningai ir sinchroniškai tvarko įstatyminę bazę iškart dviem frontais? Iškupiūruojant Visuomenės informavimo įstatymą, draudžiantį sekso propagandą, ir tuo pačiu metu be tėvų sutikimo (pažeidžiant Konstitucijos 38, 39, 40, 43 str.) įvedant į mokyklų mokymo programas multikultūrų dalyką.

Tų pačių multikultūrų, nuo kurių jau atsisako Prancūzija, Ispanija, Anglija ir netgi Vokietija. Tų pačių multikultūrų, kurių priedanga į mokyklas įslenka vaivorykštinės vėliavos spalvų aiškinimasis, nors Konstitucijos 38 straipsnyje įtvirtinta tik tėvų teisė ir pareiga auklėti savo vaikus dorais žmonėmis.

Tuo tarpu Lietuvos tolerantai užsisako pas tokios pačios tolerancijos specialistus tyrimą, kurio rezultatus patys ir pateikia, kad aplinkui – vieni homofobai. Matote, tyrimai konstatavo, kad visuomenės dauguma nenori bendrauti su homoseksualais nei matyti jų savo aplinkoje. Todėl, mano tolerantai, padėtį gali taisyti tik multikultūros įdiegimas į mokymo programas.

Tuo tarpu visiems žinoma tiesa, kad visi su visais bendrauja pagal bendrus interesus: dainingi renkasi į chorus, šokėjai – į būrelius, sportuojantys – į stadionus, o skaitantys – į skaityklas. O homoseksualai renkasi į „Neo Men‘s Factory“ klubą. Atrodytų visi savo vietose.

Tai ne, pasirodo visi turi integruotis į homoseksualų mažumą ir ją paversti dauguma. Tik kad netilps visi tame „Neo Men‘s Factory“ klube... O tie, kurie laikosi nuomonių įvairovės, bet ne tolerantų propaguojamos „progresyvios kitos orientacijos“, yra homofobai arba atgyvenę atsilikėliai, tamsybininkai geriausiu atveju.

Beje, tolerantai savo vienatinę nuomonę piršdami praktiškai neigia savo pačių įstatus. Tai yra jie netoleruoja kitos nuomonės ir pažiūrų. Užuot siekę mažumų integracijos į daugumą, jie nori, kad dauguma taikytųsi prie mažumų, kas reiškia mažų mažiausiai privilegijų reikalavimą (ir vėl Konstitucijos 29 str. pažeidžiant), o pagal „Gėjų manifestą“ – diktatūrą ir pasaulio užkariavimą. Tokią netolerantišką tolerantų veiklą patvirtina ir šimtais skaičiuojami jų skundai į teisėsaugos institucijas už kitokią daugumos nuomonę.

Na, menševikų ir bolševikų diktatūrą mes jau pergyvenome. Multikultūra Vakarų Europa jau užspringo. Ir mums nėra ko kartoti nei savo, nei kaimynų klaidų.

Imame „Gėjų manifestą“ ir papunkčiui analizuojame jų įsitvirtinimo valdžioje programą bei pasitikriname, kas jau įgyvendinta?

Įstatymų lygyje – šiandien dar turime Konstituciją, kuri įtvirtino valstybės poziciją visiems kuriamiems įstatymams. Taigi, be Prezidentės „veto“ Visuomenės informavimo įstatymo 39 straipsnio iškupiūravimui, dar galima kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Visuomenė labai giliai išanalizavo tokio iškupiūravimo tiek motyvus, tiek pasekmes ir Konstitucijos, tradicijų bei moralės pažeidimus. Šie pažeidimai buvo pateikti Seimo nariams, bet ignoruoti. Vilties teikia, kad ne visų.

Tokio homoseksualams naudingo iškupiūravimo visai neparėmė Krikščionių partijos frakcija, Tvarkos ir teisingumo bei Darbo partijų frakcijos, kurios ir galės kreiptis į Konstitucinį Teismą. Tačiau didžiausias ir efektyviausias demokratijos ramstis – viešumas. Argi reikėtų prašyti Prezidentės vetuoti įstatymą arba – Konstitucinio Teismo įvertinti jo atitikimą Pagrindiniam įstatymui, jei kiekvieną kartą būtų viešai skelbiamos pavardės vieno ar kito visuomenę jaudinančio įstatymo užsakovo, svarstymo iniciatoriaus, svarstymo organizatoriaus ir, pagaliau, kiekvieno Seimo nario balsavimas? Kai rinkėjai žinos savo išrinktojo darbus, o ne gražias kalbas, kai galės jo paklausti, kodėl nesilaiko rinkimų pažadų ir kodėl balsavo ne rinkėjų naudai, o įstatymo užsakovo pelnui, tada rinkimų metu nebebalsuos už „lakštingalas, kurios kumeles pjauna“. Nei už kiekvieną atskirai, nei už visą sąrašą. Štai tada seimūnų žodžiai atitiks darbus.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija