„XXI amžiaus“ priedas apie gyvybės apsaugą Nr.6 (163)

2014 m. birželio 13 d.


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno


 

Svarbiausia gyvenimo versmė

Mindaugas BUIKA

Popiežiškosios šeimos tarybos
pirmininkas arkivyskupas
Vinčensas Palija sveikinasi
su sužadėtinių poromis

Popiežiškosios šeimos
tarybos pirmininkas
arkivyskupas Vinčensas Palija

Arkivyskupas Vinčensas Palija
su Jungtinių Tautų Organizacijos
generaliniu sekretoriumi Ban Ki Munu

Popiežius Pranciškus ir arkivyskupas
V. Palija su romiečių vaikais

Šeimos dienos tikslingumas

Kauno arkivyskupijos iniciatyva „Žalgirio“ arenoje surengtoje įspūdingoje šventėje gražiai paminėjus Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) įsteigtą Tarptautinę šeimos dieną, verta atkreipti dėmesį ir į pačioje JTO būstinėje Niujorke ta proga surengtą tarptautinį susitikimą, kuriame svarbią kalbą pasakė Vatikano delegacijos vadovas Popiežiškosios šeimos tarybos pirmininkas arkivyskupas Vinčensas Palija (Vincenzo Paglia). Paminėtina, kad kasmet gegužės 15-ąją minima Tarptautinė šeimos diena gražiai įsiterpia į kitą proginių dienų minėjimą: balandžio paskutinis sekmadienis yra Gyvybės gynimo diena, gegužės pirmas sekmadienis – Motinos diena, birželio 1-oji Vaikų gynimo diena, o pirmas birželio sekmadienis – Tėvo diena. Katalikiškosios Airijos šeimų organizacijos netgi siūlo savo vyriausybei trečiąjį gegužės sekmadienį paskelbti Nacionaline šeimos diena, minima valstybiniu mastu ir tokiu būdu ne tik šventiniais renginiais, bet akademiniuose ir kituose sluoksniuose išsamiau aptarti šeimos, dabar išgyvenančios sunkią krizę, poreikius. Nacionalinės Lietuvos šeimos dienos įsteigimas būtų ženklus šiemet šalies krikščioniškų Bažnyčių iniciatyva minimų Šeimos metų rezultatas. Tikslas yra labai aiškus: Lietuvos šeimos (tėvai ir motinos, vyrai ir žmonos su savo vaikais) turi tikrai pajusti, kad valstybė ir Bažnyčia, pilietinė ir tikinčiųjų bendruomenė vertina jų vaidmenį ir atsakomybę bei pasirengusios jas saugoti ir stiprinti sparčiai besikeičiančiomis socialinėmis, ekonominėmis ir demografinėmis sąlygomis su visu jų prieštaringumu.

Kaip tik apie tai kalbėjo arkivyskupas V. Palija, išdėstydamas Šventojo Sosto poziciją gegužės 15 dieną Jungtinėse Tautose įvykusio susitikimo metu, prisimenant, kad lygiai prieš du dešimtmečius, 1994-aisiais, JTO generalinė asamblėja buvo paskelbusi ir Tarptautinius šeimos metus, siekdama skatinti suvokimą apie šeimos svarbą visam žmogaus gyvenimui. Vatikano atstovas priminė tos sukakties proga paskelbtą Pilietinės visuomenės deklaraciją, kurioje pabrėžiant, jog šeima lieka bazinės visuomenės elementas, ypač akcentuojamas jos lemiamas vaidmuo ir atsakomybė naujos kartos auklėjimui ir brandinimui, integruojant išaugintus vaikus į socialinį gyvenimą ir skiepijant atitinkamas vertybes. Arkivyskupas nurodė, kiek anksčiau JTO priimtą rezoliuciją dėl pasirengimo Tarptautinių šeimos metų 20-mečio minėjimui, kuriame pilietinė pasaulio valstybių visuomenė ir akademinė institucijos šiemet pakviestos sutelktais veiksmais parengti ir įgyvendinti šeimų rėmimo politikos programas, jų tvirtumą ir integralumą palaikant šiandienos iššūkių akivaizdoje (atsižvelgiant į šį didžiausios tarptautinės organizacijos paraginimą reikia tikėtis, kad šiemet Lietuvoje švenčiami Šeimos metai neapsiribos tik prasmingomis manifestacijomis ir festivaliais, bet bus surengta ir profesionalių konferencijų dėl šeimos dvasinių ir materialinių problemų, darbo ir privataus gyvenimo, tėvų ir vaikų santykių derinimo, skirtingų kartų solidarumo). Popiežiškosios šeimos tarybos pirmininkas pritariančiai atkreipęs dėmesį į šiemetinės tarptautinės šeimos dienos diskusijų temą „Šeimos reikalai pažangos tikslų siekyje“, pastebėjo, kad šeima – ne tik „reikalai“, bet pats žmogiškojo įsiprasminimo centras, nepakeičiamumas ir grožis. Tai – brangus resursas visoms žmogiškosios egzistencijos plotmėms ir pats gyvenimo šaltinis. Štai kodėl Katalikų Bažnyčia taip entuziastingai priėmė JTO sprendimą dėl Tarptautinių šeimos metų minėjimo 1994-aisiais ir iš jo vėliau kilo Šventojo popiežiaus Jono Pauliaus II iniciatyva kas keli metai rengti katalikiškus Pasaulio šeimų susitikimus, kurių artimiausias 2015-aisiais įvyks JAV mieste Filadelfijoje.

Švelnumo ir meilės raiška

Arkivyskupas V. Palija, pastebėjęs, kad JTO vykusiame Tarptautinės šeimos dienos minėjime dalyvavo visų trijų monoteistinių religijų – judaizmo, krikščionybės ir islamo – atstovai, sakė, jog tai – proga dar labiau stiprinti tarprelginį bendradarbiavimą, vieningai pripažįstant šeimyninio gyvenimo svarbą visų tikybų išpažinėjams. Šeima, kaip unikalus bendruomeniškas meilės darinys, siejantis vyrus ir moteris, tėvus ir vaikus, yra gera atsvara dabar paplitusiam individualizmui, kuris idealizuoja asmens autonomiją ir nepriklausomybę su kartais abstrakčiomis lygybės ir teisių koncepcijomis, neretai vedančiomis į visišką painiavą su nepagrįstų pretenzijų kupinu piktnaudžiavimu. Šeimos bendruomenėje pagarba skirtingiems jos nariams nesumažėja, bet yra saugoma ir ginama tarpusavio globos santykiuose. Šiandienos pasaulyje tvirta šeima tampa viena iš nedaugelio vietų, kur kitoniškumas arba tapatumas išlaiko savo vertę ir pripažinimą. „Nori pakeisti TV kanalą, draugus ar politinę partiją? Jokių problemų. Taip ieškant kažko, kas būtų panašu į mus ir mūsų mėgstama bei vengiant susisiekimo su kitoniškumu, gyvenimas tarsi tampa didele veidrodžių sale ar garso aidų kamera, – kalbėjo arkivyskupas V. Palija. – Tačiau šeimoje kitas ar kitoks negali būti ignoruojamas. Tokiu būdu šeima – vyro ir moters, tėvų ir vaikų bendrystės aplinka – yra išskirtinė socialinė terpė, tikrai ypatinga kitoniškumo priėmimą ir pripažinimą ugdanti mokykla“. Šeimoje vystoma asmens savybė, įgalinanti taikiai sąveikauti su kitokiais ir tuo pat metu neprarandant savojo individualumo.

Juk sutuoktiniai, pradėdami naują gyvybę, nepasirenka vaikų ir meilės bei palankumo jiems, kaip kad kiekvienas vaikas nepasirenka savo tėvo ir motinos. Šeima įgalina švelnumo ir meilės kupiną stabilų gyvenimą skirtingų asmenų bendrijoje, sąlygoja darnų plačiosios visuomenės vystymąsi, aiškino Popiežiškosios šeimos tarybos pirmininkas. Bendradarbiaudamos ir bendraudamos šeimos kūrė miestus, kaip šeimų junginį iškeldavo ir įtvirtindavo pilietiškumo sampratą, kuri grindžiama šeimynišku kiekvieno atskiro individo vertės pripažinimu. Arkivyskupas priminė didžiojo senovės Romos mąstytojo Cicerono teiginį, kad „šeima yra miesto pradmuo ir respublikos daigas“. Galima daryti išvadą, kad be šeimoje užgimstančio organizavimosi ir bendradarbiavimo vaikų auginimui ir auklėjimui, šeimos verslo vystymo ir kitų resursų kūrimo jos gyvenimo palaikymui, solidariai tarpusavio pagalbai, vargu ar būtų išsivysčiusi tokia visuomenė, kokią dabar turime. Šimtmečių tėkmėje šeima vystėsi skirtingais būdais, bet visada išlaikė du dėmenis: vyro ir moters bei tėvų ir vaikų santykiai su jų ypatybėmis bei problemomis bei pagarba individo tapatumui ir orumui. Vykstant istoriniams procesams šeima išsigrynimo, apsivalė nuo įvairių neigiamų bruožų, tokių, kaip turėjimas ar silpnesnio užvaldymas bei kitų nelygybės modelių, būdingų vienai ar kitai kultūrinei sanklodai. Nepaisant šių pokyčių, būdingų bendrai žmonijos pažangai, šeima niekada neatsisakė kai kurių jos tapatumui būdingų savybių, ypač svarbių žmogaus egzistencijai. Taip kalbėdamas arkivyskupas V. Palija priminė popiežiaus Pranciškaus mintį, pasakytą gegužės 9 dieną Romoje vykusiame susitikime su JTO vadovais, kad šeimos gyvenime išlieka nepakitęs supratimas, kad „žmogaus gyvybė yra sakrali ir nepažeidžiama nuo jos prasidėjimo iki natūralios pabaigos“.

Žmogiškumo įprasminimo galimybės

Toks gyvybės orumo pripažinimas, jos bekompromisinis saugojimas ir gynimas yra esminė sąlyga ne tik šeimos, bet ir visos visuomenės gyvenimui, stabiliai socialinei ir ekonominei pažangai, ypač priešinantis dabar paplitusiai vadinamajai atskirčiai ar išmetimo ir mirties kultūrai. Kita vertus, anot Popiežiškosios šeimos tarybos pirmininko, iškyla ir tam tikras familizmo pavojus, kada sutelkiamas dėmesys tik į savos šeimos reikalus, ir ignoruojami platesnės bendruomenės interesai. Tai gali sukelti kai kuriuos amoralaus egoizmo piktnaudžiavimus. Taigi, yra svarbu palaikyti darną šeimoje ir rūpintis ja, tačiau atsižvelgti į bendrąjį gėrį, į visuotinumą tautos, valstybės ir tarptautinės bendruomenės gyvenime, nes regresyvus familizmas stabdo pažangą ir duoda ilgalaikes pasekmes. Dabar svarbiausias uždavinys yra pastaraisiais dešimtmečiais matomos šeimos krizės – išaugusio skyrybų skaičiaus, nesantuokinių vaikų dalies didėjimo, tik vieną iš tėvų turinčių šeimų gausėjimo, pagaliau pačių santuokų mažėjimo – įveikimas. Ši krizė dabar taip išsiplėtojusi, ir kartais atrodo kaip negrįžtamas procesas ir netgi svarstymoma, jog šeimos (ar bent santuokos) reikia iš viso atsisakyti, nors visuose sociologiniuose tyrimuose patvirtinama, kad gyvenimas stabilioje ir mylinčioje šeimoje lieka giliausias šiandienos moterų ir vyrų troškimas. Arkivyskupas V. Palija sakė, kad be kitų veiksnių, šeimos krizę ypač skatina du faktoriai: minėtas iškreiptas individualizmas ir perdėta kultūros technologizacija, darantys didelį destruktyvų spaudimą šeimai. Sunkios šios krizės pasekmės akivaizdžios: demografinės anomalijos, žlungantis jaunos kartos auklėjimas, vis labiau sutrinkanti asmens socializacija, nesirūpinimas vyresnio amžiaus žmonėmis, alkoholizmo ir įvairių kitų priklausomybių paplitimas, pagaliau neregėtas smurto išaugimas.

Kad ir kokia nepalanki ar net priešiška šeimai šiuolaikinė kultūrinė aplinka, feminizmo bei homoseksualizmo ideologijų įsivyravimas, būtų fatališkai klaidinga galvoti, kad šeimos ar santuokos epocha artėja į pabaigą. Priešingai, Bažnyčia tvirtai įsitikinusi, kad reikia skatinti tradicinio šeimos modelio atsinaujinimą, siekti, kad „šeima labiau suprastų pati save, būtų dėmesingesnė vidinių santykių kokybei, vertintų saitus su aplinka, rūpintųsi darniu sambūviu su kitomis šeimomis ir visuomene“, – aiškino Popiežiškosios šeimos tarybos pirmininkas. Jis pastebėjo įdomų faktą, kad nors dabar yra mažiau šeimų, bet kokybine prasme pats „šeimos“ įvaizdžio statusas labai išaugęs, jį suvokiant, kaip geriausią galimybę žmogiškumo įprasminimui. Todėl reikia siekti, kad nebūtų silpninama šeima, kadangi, nepaisant visų ribotumų, ji lieka svarbiausia gyvybės ir istorijos slėpinio palaikytoja ir pratęsėja, vieta, kur asmuo gali apginti savąjį identitetą, o visuomenė apsaugota nuo pavojingos fragmentacijos. Kaip tik šie unikalūs bruožai daro šeimą brangiu paveldu visai žmonijai. Baigdamas pranešimą arkivyskupas V. Palija priminė, kad popiežius Pranciškus, suvokdamas šeimos nepakeičiamumą ir šiandienio jos gyvenimo dinamiką, unikaliu būdu nusprendė sušaukti net dvi (vieną šį rudenį, o kitą ateinančiais metais) Vyskupų Sinodo asamblėjas šiai temai ir išsamiam sielovadinių uždavinių aptarimui. Šventasis Tėvas turi aiškią intenciją, kad šeima taptų tikru Bažnyčios ir valstybės gyvenimo centru. „Ir tai – ne ideologinių debatų klausimas, bet šeimos tikrovės ir jos misijos suvokimas“, – pabrėžė Popiežiškosios šeimos tarybos pirmininkas. Jis reiškė viltį, kad Vyskupų Sinode priimti siūlymai paskatins katalikiškas šeimas tapti aktyviu tautų pažangos fermentu kuriant gyvybės ir solidarumo kultūrą.

Dėmesys ūkininkaujančioms šeimoms

Svarbu pabrėžti, kad minint Tarptautinių šeimos metų 20-mečio sukaktuves, JTO 2014 metus yra paskelbusi Tarptautiniais ūkininkaujančios šeimos (family farming) metais. Ūkininkaujanti šeima darbuojasi įvairiose žemės ūkio srityse, gyvena kaimo vietovėje ir yra susijusi su jos ekonomika. Taigi, ji užsiima žemdirbyste, gyvulių auginimu ir atitinkamos produkcijos gamyba, miškininkyste, žvejybos verslu, išnaudodama savo šeimos narių, tiek vyrų, tiek ir moterų, darbinį potencialą. Gerai žinoma statistika, kad tiek besivystančiose, tiek išsivysčiusiose šalyse būtent šeimų ūkiai didžiąją žemės ūkio ekonomikos (apie 80 proc., o Europos Sąjungoje net 95 proc.) dalį, ypač maisto produktų žaliavų gamybos ir pristatymo sektoriuje. Pasaulio žemės ūkio organizacijos (PŽŪO) duomenimis, šiuo metu pasaulyje yra daugiau kaip 500 milijonų šeimos ūkių, kurie savo pagaminta produkcija išmaitina milijardus pasaulio gyventojų. „Inicijuodami šiemet minėti Tarptautinius ūkininkaujančios šeimos metus, mes pripažįstame, kad žemės ūkyje besidarbuojanti šeima vaidina svarbiausią vaidmenį, atsiliepdama į šiandienos pasauliui, turinčiam 7 milijardus gyventojų, iškilusį dvejopą iššūkį: užtikrinti maisto saugumą ir išsaugoti gamtos resursus“, – sako PŽŪO generalinis direktorius Žozė Gracijanas da Silva (Joze Graziano da Silva). Jis pabrėžia, kad būtent dėl to ūkininkaujanti šeima vėl turi tapti nacionalinių bei regioninių ekonominio vystymo programų prioritetu. Tai svarbu ir Lietuvai, kuri tradiciškai yra žinoma kaip darbščių žemdirbių šalis, o žemės ūkio ekonomikos potencialas dar toli gražu nėra pilnai realizuotas.

„O tai reiškia technikinę pagalbą bei kitą vyriausybės politiką, kuri didintų šeimos ūkio produktyvumą, kad šis verslas galėtų naudotis naujomis technologijomis, melioravimo ir drėkinimo sistemomis, finansinių kreditų investicijomis ir produkcijos realizavimo rinkomis“, – aiškina Ch. Gracijanas da Silva. Beje, kadangi JTO padalinio PŽŪO būstinė yra Romoje, tai jis ne kartą yra susitikęs su popiežiumi Pranciškumi ir gavęs pritarimą savo iniciatyvoms. Katalikų Bažnyčia savo mokyme nuolat pabrėžia kaimo šeimų sielovados svarbą, rūpinimąsi jų sveiku gyvenimo būdu, didelėmis galimybėmis religingumo visuomenėje palaikymui ir tautinės kultūros išsaugojimui. JTO paskelbtiems Tarptautiniams ūkininkaujančios šeimos metams visiškai pritarė ir Europos Sąjungos vadovybė, savo pareiškime pabrėždama, jog žemės ūkyje besidarbuojančios šeimos užtikrina dinamišką šio sektoriaus vystymąsi, konkurencingumo augimą, darbo vietų kūrimą ir gamtos aplinkai saugaus žemdirbystės modelio vystymą. 2013 metų pabaigoje Europos Komisija buvo organizavusi stambų kongresą tema „Šeimos ūkininkavimas siekiant stabilesnio žemės ūkio vystymo Europoje ir pasaulyje“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija