„XXI amžiaus“ priedas apie gyvybės apsaugą Nr.8 (177)

2015 m. rugpjūčio 28 d.


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno


 

Kristaus žaizdose yra vietos visų žaizdoms

Popiežiaus Pranciškaus padrąsinimas ir paguoda Bolivijos kaliniams

Mindaugas Buika

Tūkstančiai Lotynų Amerikos didžiausio
Palmasolos kalėjimo įnamių ir jų artimųjų
laukė atvykstančio Š ventojo Tėvo

Kaliniai noriai popiežiui Pranciškui
pristatė palaiminti savo vaikus

Popiežius su kalinių vaikais

Šventasis Tėvas po kalėjimo teritoriją
važinėjo mažu golfo automobiliu

Kaliniai noriai popiežiui Pranciškui
pristatė palaiminti savo vaikus

Popiežius Pranciškus sveikinasi su
Palmasolos kalėjimo bendruomene

Apgailėtinos kalinimo sąlygos

Sekdamas Viešpaties paraginimu dėl būtinumo lankyti ir paguosti nelaisvėje esančius kalinius (plg 25, 36), popiežius Pranciškus savo apaštalinėse užsienio kelionėse dažnai nuvyksta ir į kalėjimus. Jis ten labai laukiamas ne tik dėl įtikinamo pamokymo apie tikėjimą ir viltį net ir nepalankiomis aplinkybėmis, bet, kaip rodo praktika, ir dėl to, kad po tokio apsilankymo kalinimo sąlygos iš tikrųjų pagerėja. Taip atsitiko ir pastarojo Šventojo Tėvo vizito Lotynų Amerikoje metu, kai jis liepos 10 dieną buvo nuvykęs į šalia Bolivijos Santa Kruso miesto esantį Palmasolos pataisos centrą, didžiausią visame regione ir vadinamą „smurto džiunglėmis“ dėl sunkių kalinimo sąlygų ir dažnų nelaimėmių (sukeltų gaisrų, gaujų susidūrimų, piktnaudžiavimo), kuriose žūsta daug žmonių. 1989 metais iš Santa Kruso miesto į Palmasolos gyvenvietę perkelta kalinimo struktūra buvo statyta 800 kalinių, tačiau dabar talpina 4000. Galima įsivaizduoti kokios sunkios gyvenimo sąlygos kelis kartus perpildytose patalpose tų tūkstančių suimtųjų, kurių net daugiau nei keturi penktadaliai (84 proc.) dar tik laukia teismo nuosprendžio. Dėl patalpų ir lėšų stokos norintys atskirai gyventi kaliniai turi susimokėti už savo celes, o jeigu neturi pinigų, sugrūdami į bendras kameras, o kai kuriems, mažiau pavojingiems, tenka nakvoti koridoriuose ar po laiptais.

Palmasolos kalėjimas, kuriame sutelkta 36 proc. visų Bolivijos įkalintų asmenų, yra suskirstytas į zonas: vyrų, moterų, jaunuolių, smulkių ir sunkių nusikaltimų. Popiežius Pranciškus galėjo išsamiau susipažinti su didžiausia ir geriausiai sutvarkyta vyrų zona (2600 kalinių), kurioje pagal esamas nustatytas sąlygas gali susitikti jų šeimos. Saugomą teritoriją administruoja patys kaliniai, vadovaujami apsaugos pareigūnų. Palmasolos kalėjime gyvena ir palyginus daug vaikų, nes vietos įstatymai leidžia jaunesniems nei šešerių metų vaikams pasilikti su kalinamomis motinomis. Kalinius lankančios šeimos už buvimo vietą ir maistą turi pačios susimokėti, o kiekvieno kalinio išlaikymui skiriama dienai tik 6,6 bolivaro (0,87 JAV dolerio) ir tai tik patvirtina sąlygų skurdumą. Palmasolos kalinimo įstaigos susitikime su Šventuoju Tėvu, kuris, kaip ir kiti apaštališkosios kelionės renginiai, buvo tiesiogiai televizijos transliuojamas į visą pasaulį, pasisakę kalinių atstovai negailėjo kritikos valdžiai dėl esamos „Sodomos ir Gomoros situacijos“, dėl nesirūpinimo kalinamomis nėščiomis moterimis, dėl įsivyravusio „teisminio terorizmo“, kai tik turintys pinigų gali papirkti teisėjus, pasisamdyti gerus advokatus ir išeiti iš kalėjimo. Vietinės Bažnyčios hierarchai negailėjo griežtų vertinimų dėl nežmoniškų kalinimo sąlygų ir teisingumo stokos. „Šventasis Tėve, pranašišku įsipareigojusios Bažnyčios balsu turime pripažinti: tai tikroji Bolivijos gėda, – sakė kalėjime vykusiame susitikime Sukrės arkivyskupas Chezus Chuanesas Paraga (Jesus Juanez Paraga), kuris nacionalinėje vyskupų konferencijoje yra atsakingas už kalinių sielovadą. – Tarp kalinamųjų mes matome ne tik jų padarytus nusikaltimus, bet ir buvimo aukomis ženklus. Tai – atspindys visuomenės, kurioje plėtojasi skurdas, nelygybė, yra silpna moralė šeimoje, auklėjimo ir religingumo stoka“.

Svarbi pareigūnų tarnystė

Atsiliepdamas į šiuos liudijimus popiežius Pranciškus supratimo kupinoje ir padrąsinančioje kalboje pirmiausia nurodė Evangelijos pasakojimus apie kalinimo būtį, kuri jokiu būdu nereiškia visko praradimo. Juk apaštalai šv. Petras ir šv. Paulius, artimiausi Jėzaus mokiniai, irgi yra buvę kaliniais. Bet tai, kas, anot Šventojo Tėvo, juos palaikė, įgalino nepasiduoti nusivylimui, nepanirti į tamsią beprasmybę, buvo pirmiausia malda. Jie meldėsi asmeniškai ir vieni už kitus, ir tai buvo svarbiausia pagalba, paskata nenuleisti rankų, padrąsinimas žvelgti į priekį. Kaliniams ypač svarbios šeimos – motinų, žmonų, vaikų – maldos, kurios kartu su asmenine ir bendruomeniška malda formuoja realiausią paramos ir padrąsinimo mezginį. Juk, kai Jėzus ateina į mūsų gyvenimą, mes nebegalime likti įkalinti praeityje, pradedame kitaip, kitoje šviesoje žvelgti į ateitį. „Nesigėdydami ašarų dėl praeities klaidų randame stiprybės viską pradėti iš naujo. Galimo liūdesio ir nevilties akivaizdoje reikia drąsiai žvelgti į nukryžiuotą Kristų, į Jo veidą. Jis mus mato, Jo akyse yra vietos ir mums, – kalbėjo popiežius Pranciškus kaliniams ir jų artimiesiems, iš viso susitikime dalyvavusiems gal kokiems 5–6 tūkstančiams žmonių. – Mes visi galime Kristui atnešti savo žaizdas, savo skausmą, savo klaidas ir nuodėmes, visus blogai padarytus dalykus. Jėzaus žaizdose yra vietos ir mūsų žaizdoms, ir jos ten gali būti užglostytos, švariai išvalytos ir išgydytos“. Šventasis Tėvas, kuris savo kalboje kelis kartus paliudijo, kad jis yra žmogus, kuris padarė ir daro daug klaidų, kuriam reikalingos maldos ir atgaila, žmogus, kuris patyrė atleidimą ir buvo išgelbėtas nuo daugelio nuodėmių, ragino kalinius apie tuos dvasinius reikalus daugiau kalbėti su apsilankančiais kunigais, su savo artimaisiais, kalbėti apie Jėzų, kuris visada nori mums padėti.

Pripažinęs, jog kalinimo sąlygomis reikia daug pastangų, išsaugant savo žmogiškąjį orumą, popiežius Pranciškus pabrėžė, jog buvimas įkalintu, „uždarytu“ dar nereiškia niekada nebūti „išleistam“, nes visada kalėjimo suvaržymai yra reintegracijos, grąžinimo į visuomenę dalis. Priminęs girdėtus liudijimus apie vietos stoką, prastą maistą, riaušes, teisingumo vėlavimą, galimybių mokytis, įgyti naują kvalifikaciją stoką ir daugybę piktnaudžiavimų, jis pripažino, jog visus šiuos dalykus reikia kuo greičiau spręsti bendradarbiaujant su atitinkamomis institucijomis. Bet kalėjimo gyvenimo sąlygos, ypač bendravimo atmosfera labai priklauso nuo kalinių, reikia nepasiduoti į konfrontaciją vedančiam savanaudiškumui (dažnai tai yra kentėjimų ir netekties pasekmė), bet ieškoti galimybių tikram tarpusavio broliškumui. „Padėkite vieni kitiems, nebijokite pagalbos suteikimo, – sakė Šventasis Tėvas. – Velnias nori ginčų, rietenų, susipriešinimo, pasidalijimo į gaujas ir jų riaušių. Neleiskite jam taip žaisti su jumis. Tik veikdami kartu galėsite daryti pažangą“. Dar kartą pabrėžęs, koks svarbus yra šeimų palaikymas, kad kalinių gyvenimas būtų vertingesnis ir lemtingesnis, jis atskirai kreipėsi į kalinimo įstaigos darbuotojus: administratorius, policijos pareigūnus bei kitą personalą: „Jūs atliekate gyvybiškai svarbią tarnystę ir turite atsakomybę palengvinti kalinių reintegracijos procesą, – pabrėžė popiežius Pranciškus. – Jūsų užduotis yra pakelti, o ne pažeminti, atstatyti orumą, o ne paniekinti, padrąsinti, o ne padaryti nuviliančių sunkumų“. Jis ragino atsisakyti mentaliteto, kuris vienus žmones laiko „gerais“, o kitus „blogais“, ir susitelkti į visą įmanomą paramą. Tik tai gali padėti įveikti kiekvienos formos sugedimą visuomenėje, kiekvienoje vietoje, net ir kalėjime, bei pagerinti visų būtį. Toks veikimas visus mus daro geresniais, labiau motyvuotais žmonėmis, stiprina visų mūsų orumą. Dabar sunku pasakyti, kiek bus ilgainiui veiksmingi šie Šventojo Tėvo paraginimai Bolivijoje, tačiau bent vienu atžvilgiu imtasi konkretaus sprendimo: šalies vyriausybė nuo rugpjūčio padidino kalinio išlaikymui skirtą „dienos sumą“ nuo 6,6 iki 8 bolivarų (nuo 0,87 iki 1,25 JAV dol.) ir pagerins sveikatos apsaugą. „Susitikime su Palmasolos kalėjimo delegatais buvo vyriausybės atstovams perduoti popiežiaus Pranciškaus pageidavimai, todėl nusprendėme kartu darbuotis dėl tų poreikių patenkinimo“, – sakė Bolivijos generalinis kalėjimų sistemos direktorius Chorchė Lopesas (Jorge Lopez).

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija