„XXI amžiaus“ priedas apie gyvybės apsaugą Nr.8 (177)

2015 m. rugpjūčio 28 d.


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno


 

Prablaivėjimas tampa sniego gniūžtės efektą sukeliančiu reiškiniu

Prof. Aurelijus Veryga,

Nacionalinės tabako ir alkoholio kontrolės koalicijos prezidentas

Naisių vasaros festivalis
Vytauto Šalavėjaus nuotrauka

Naisių vasaros festivalio akimirka

Naisių vasaros festivalio akimirka

Net baisu sakyti, kad neprisikalbėtum, bet norisi. Spaudoje perskaičiau jau kelias panašaus pobūdžio žinutes, tad manau, kad tai jau nebėra atsitiktinumai. Pagaliau tai jau galima vadinti reiškiniu. Kalbu apie savivaldybių tarybų sprendimus ar merų pasisakymus, kad vieši miestų renginiai bus organizuojami be alkoholio. Apie tai viešai prabilo Jonavos rajono meras, o apie sprendimą paskelbė Šiaulių rajonas. Kėdainiai savo Agurkų šventę irgi atšventė be alkoholio.

Manau, kad šis reiškinys jau įgauna bent nedidukės sniego gniūžtės efektą, nes neabejoju, kad Jonavos rajono mero ir bendrapartiečio nuomonę sustiprino tikrai charizmatiškas buvęs Sveikatos apsaugos ministras ir dabartinis ES komisaras Vytenis Povilas Andriukaitis, o Šiaulių rajono tarybai tinkamus argumentus ir nenuginčijamą sėkmės istoriją Naisiuose pristatė Naisių festivalio siela Ramūnas Karbauskis. Taigi, jau ne viena partija ir jau ne vienas politikas prie to prisidėjo. Tai tampa reiškiniu.

Į tai kelias buvo labai ilgas, nes mūsų valstybės bandymus kažkaip tvarkytis su alkoholio vartojimo ir renginių saugumo problemomis galima palyginti su vis prasipagiriojančio ir vėl prisigeriančio alkoholiko planais gydytis nuo alkoholizmo.

Nuolat stebėdavome žinutes, kuomet kam nors ką nors sumušus, mirus nuo persigėrimo, nuskendus ar sunaikinus savivaldybės turtą viešos šventės metu, savivaldybių politikai kaip ir daugelis alkoholikų pagirių metu pasiryždavo imtis „ryžtingų veiksmų“. O galvos skausmui praėjus ir vėl pasirodžius seniesiems draugeliams – alkoholio gamintojams ir prekiautojams – vėl būdavo dalinami vienkartiniai prekybos alkoholiu leidimai viešų renginių metu. Ir taip buvo daug metų.

Žinoma. Jau girdžiu skeptikus kalbant, kad esą draudimais nieko neišspręsi, žmonės gers namie, o jei negers, tai bus dar blogiau: ateis prisivartoję narkotikų ar šventėse svaiginsis nelegaliomis medžiagomis. Taip pareiškė dėl sunkiai suvokiamų priežasčių pasiteisinusios praktikos atsisakiusios Pakruojo rajono savivaldybės mero pavaduotojo pareigas einantis Gediminas Grybė. Įdomi nuomonė. Bandau įsivaizduoti „ratų užsimetusius“ kaimo girtuoklėlius besiklausančius liaudiškos muzikos. Sunkiai pavyksta, bet gal čia aš toks be vaizduotės.

Galima sakyti, kad Naisiai, ilgą laiką buvęs tiesiog ramus ir žavingas Žemaitijos miestelis, po truputį tampa reiškiniu, kuris kaip gera infekcija pradeda plisti po labai ligotą šalies kūną.

Grįžtant prie draudimų, tai visiems būsimiems gąsdintojams nepasiteisinusia JAV prohibicija siūlau patylėti ir nebeatsibosti, nes tie palyginimai jau net nebejuokingi, o rimtose diskusijose skamba kaip mažo vaiko verkimas dėl sulūžusio žaislo. Panašūs ribojimai viešuose renginiuose yra reikalingi pirmiausia tam, kad grąžintume visuomenei suvokimą, jog pasilinksminti įmanoma ir neprisigėrus. Tiems, kurie ir taip neprisigeria tokiuose renginiuose, jie pagaliau turėtų tapti kultūros ir saugaus pasilinksminimo galimybe, kuri nebesisietų su nuolatiniu girtų žmonių keliamu pavojumi ar nesibaigiančiais bet kur atliekamų gamtinių reikalų vaizdiniais. Iš viso girtuokliavimas viešų renginių metu sunkiai suprantamas ir paaiškinamas, žinant, kad Alkoholio kontrolės įstatymas draudžia alkoholio vartojimą viešose vietose. Visai neaišku, kodėl miestų švenčių metu į šią nuostatą net ir ne renginių vietose, kur parduodamas alkoholis, staiga imama žiūrėti pro pirštus. Čia kaip kokie atlaidai negalintiems viešose vietose pasirodyti tik todėl, kad yra blaivūs.

Absoliuti Lietuvos gyventojų dauguma nėra savęs nevaldantys alkoholikai ir tikrai gali viešo renginio metu kelias valandas praleisti blaiviai. Tiems, kam gėrimo labai trūks, visuomet liks galimybė nueiti pagerti į artimiausią barą ar kavinę. Ten juk Lietuvos verslininkai dirba ir darbo vietos kuriamos. O tie, kurie nesugeba valandą išbūti neprigėrę spirituoto alaus ar pigaus vynelio, manau, ras kitų pramogų. Kodėl didžioji viešų švenčių dalyvių dalis turi kentėti nuo tokių veikėjų vapaliojimo, seilėjimosi, kabinėjimosi ir kitų keliamų problemų. Yra taikliai pastebėta, kad vieno žmogaus teisės pasibaigia ten, kur prasideda kito žmogaus teisės. Taigi, teisė negerti ir būti saugiam viešame renginyje yra ne mažiau svarbi nei teisė prisigerti.

Net neabejoju, kad prasidės aludarių pasriūbavimai apie tai, kad sumažės darbo vietų, kad vietinis verslas patirs nuostolius. Įdomu, ką pasakytų ūkininkai ar kiti darbdaviai, kurie po tokių „verslininkų“ pasiautėjimo kitą darbo dieną laukia užsišventusių darbuotojų. Kiek jie nuostolių patiria? Kiek nuostolių ir išlaidų patiria viešąją tvarką turinčios užtikrinti tarnybos, kurių pareigūnai jau daug metų prašo politikų įvesti blaivių renginių praktiką? Tik jų balsas iki šiol buvo negirdimas.

Visiems, kurie mano, kad tai – kraštutinumas, siūlau neskaityti šio straipsnio ir skaityti kitus, pavyzdžiui, apie tai, kaip sporto renginiuose „socialiai atsakingai“ bus dalinamas nealkoholinis alus, nutylint, kad taip reklamuojamas alkoholinis; būna žinučių apie tai, kad, mažėjant alaus pardavimams, kitose šalyse imamasi priemonių, kurios tuos pardavimus didintų. Skaitykite anuos straipsnius, nes pokyčiams dar nesubrendote.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija