„XXI amžiaus“ priedas apie gyvybės apsaugą Nr.6 (311)

2018 m. birželio 22 d.


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno


 

Balsavimas dėl licencijos žudyti

Mindaugas Buika

Airijos primas, Armago
arkivyskupas Eimonas Martinas
su jaunaisiais katalikais
aptaria popiežiaus Pranciškaus
laiškų ir atsakymų vaikams knygą

Airijos ir Lietuvos demografija

Po to, kai Airijos Respublikoje buvo balsuota už „licenciją žudyti“ (taip šios šalies gyvybės gynėjai įvertino surengtą referendumą dėl konstitucinės nuostatos, užtikrinusios negimusio kūdikio teisę gyventi, atšaukimo), matyt, toje valstybėje bus nutraukta ir demografinės gerovės epocha. Jeigu dabar beveik visoje Europoje dėl spartaus gimstamumo mažėjimo, besaikio feminizmo šėlsmo ir po motinų širdimis bręstančių kūdikių žudymo atliekant abortus legalumo vyksta nuolatinis gyventojų skaičiaus mažėjimas, tai katalikiškoje Airijoje ginant gyvybę ir šeimą jų nuolat gausėjo. Štai 1991 metais Airijos Respublikoje (skirti nuo Jungtinei Karalystei priklausančios Šiaurės Airijos) buvo 3,5 milijono gyventojų, o dabar, 2018-ųjų pradžioje, jų yra beveik 4,8 milijono. 2017 metais Airijoje gimė 62 tūkstančiai kūdikių, o mirė 30 tūkstančių žmonių, taigi dvigubai mažiau nei gimusiųjų, ir buvo stebimas akivaizdus natūralus gyventojų skaičiaus prieaugis.

Šiuos statistinius duomenis galima palyginti su galbūt dramatiškiausia Europos mastu susidariusia padėtimi Lietuvoje, kuri pagal plotą (ir katalikišką tikėjimą) yra artima Airijai. Lietuvos plotas – apie 65000 kvadratinių kilometrų, o Airijos – 70000 kvadratinių kilometrų. 1991 metais gyventojų skaičius abejose šalyse buvo panašus, Lietuvoje netgi šiek tiek didesnis – 3,7 milijono. Tačiau, praėjus beveik trims dešimtmečiams padėtis šiuo atžvilgiu radikaliai pasikeitė: dabar Lietuva turi tik 2,8 milijono gyventojų, taigi, net dviem milijonais mažiau nei Airijoje. Žinoma, pirmiausia čia svarbi masinė lietuvių migracija svetur dėl nusikalstamos valdžios politikos, ypač sovietmečiu išvystytos gamybinės ekonomikos sunaikinimo vykdant vadinamąjį „prichvatizacijos“ procesą. Šimtai tūkstančių darbo vietas praradusių žmonių buvo priversti prieglobsčio ieškoti svetur, kad išgyventų ir išlaikytų šeimas, ir ši emigracija pralenkė visus istorinius karų ir tremčių laikotarpius (dabar beveik 40 tūkstančių naujųjų išeivių iš Lietuvos gyvena ir Airijoje).

Natūralus neigiamas gyventojų skaičiaus pokytis (gimstamumo ir mirtingumo santykis) Lietuvoje dar labiau dramatiškai skiriasi nei Airijoje. 2017 metais Lietuvoje gimė 29,6 tūkstančių kūdikių, o mirė gerokai daugiau, netgi 39,5 tūkstančių žmonių. Taigi kasmet mirštančiųjų Lietuvoje yra daugiau nei dabar beveik penkis milijonus gyventojų turinčioje Airijoje ir tai atspindi liūdną sveikatos apsaugos, girtuoklystės bei savižudybių situaciją. Mūsų šalyje gimsta aiškiai per mažai vaikų (kad gyventojų skaičiais būtų stabilizuotas, reikia, jog vidutiniškai dvi šeimos turėtų bent penkis vaikus), o esant liberaliam abortų įstatymui, nemažai jų daliai dabar net neleidžiama ateiti į pasaulį. Taigi, vien tik dėl natūralaus neigiamo gyventojų pokyčio Lietuva kasmet praranda 10 tūkstančių gyventojų, o, atsižvelgus į priverstinę migraciją, kasmet netenkama apie 50 tūkstančių žmonių! Kita vertus, čia aptarta Airijos demografinė pažanga (šalies gyventojų skaičiaus nuo 1991 iki 2018 metų padidėjimas beveik pusantro milijono) rodo, kad esant išmintingai valstybinei politikai skatinant emigrantų sugrįžimą, apsaugant gyvybę ir palaikant šeimas, padėtį galima ženkliai pagerinti. Beje, per paskutiniuosius tris sovietinio komunizmo dešimtmečius (1960–1990 metai), nepaisant visų sunkumų, Lietuvos gyventojų skaičius išaugo visu milijonu (nuo 2,7 iki 3,7 milijono). O juk dabar negimusių kūdikių nužudoma žymiai mažiau nei sovietmečiu ir šį skaičių galima (ir reikia) sumažinti iki minimumo priėmus atitinkamas teisines nuostatas ir prie to prisidedant Bažnyčiai. Gyvybės gynėjai skelbia, jog tai yra Lietuvos 100-mečio užduotis, ypač kada kalbama vėl apie tautos išlikimą.

Teisė gyventi yra prigimtinė

Mūsų šalies gyvybės gynėjų pastangas turėtų skatinti bendražygių Airijoje ryžtas tęsti kovą po gegužės 25 dieną įvykusio referendumo, kai 66 proc. visų, šią teisę turinčių piliečių pasisakė už 8-osios konstitucijos pataisos, kuri pripažino motinų įsčiose bręstančio kūdikio teisę gimti ir gyventi, atšaukimą. Ši pataisa buvo priimta 1983 metais irgi referendumu ir ją tuomet palaikė 67 proc. balsavimo dalyvių. Radikalų situacijos pasikeitimą sąlygojo ideologinės ir politinės pastangos ir atitinkamos manipuliacijos pačioje Airijoje (už abortą praktiškai pasisakė visos partijos, o kai kuriose jų tam prieštaravę netgi parlamento nariai buvo tuoj pat suspenduoti), žiniasklaidai būdinga „fake news“ (melagingų naujienų) propaganda ir masyvus tarptautinis Briuselio spaudimas (grasinant atšaukti finansinį palaikymą), bet ir akivaizdaus sekuliarizmo, tikėjimo silpnėjimo pasekmės. Tai pripažino ir netrukus po referendumo šalies pagrindinėje Noko (Knock) Dievo Motinos šventovėje aukotose šv. Mišiose sakytoje homilijoje Airijos primas, Armago arkivyskupas Eimonas Martinas (Eamon Martin), pabrėždamas, kad ir Airijoje atėjo misijų veikimo laikas ir naujosios evangelizacijos poreikis.

Ganytojas pažymėjo, kad nuolatinio Gyvybės evangelijos skelbimo kontekste įvykęs referendumas ir jo rezultatai nieko nekeičia: teisė gyventi juk yra prigimtinė, o ne konstitucijos ar kokio nors įstatymo reikalas, nes tokiu atveju tik pripažįstama realybė. Bažnyčia moko, kad visi žmonės nuo pradėjimo momento iki natūralios gyvenimo pabaigos turi šią teisę, nepaisant jų turtinės padėties, sveikatos ar kitų skirtumų. Kita vertus, arkivyskupas E. Martinas pripažino, kad jį, kaip ir kitus, balsavusį prieš tai, kad būtų atšaukta minėta konstitucinė nuostata, ir ganytojiškai raginusį tai daryti, nuliūdino referendumo rezultatai. „Dabar, kai mokslinis ir medicininis pažinimas aiškiau nei bet kada patvirtina, kada prasideda gyvybė, mes balsavimu nusprendėme, jog kai kurių žmonių – šiuo atveju negimusių kūdikių – gyvenimas yra mažiau svarbus ir neverta jį ginti kaip kitų“, – kalbėjo ganytojas gegužės 27 dieną nacionalinės piligrimystės dalyviams. Jis priminė, kad nuo šių metų pradžios, kai Airijos vyriausybė paskelbė apie referendumo rengimą, šalies vyskupai savo pastoraciniuose laiškuose kvietė tikinčiuosius tam pasipriešinti, būti tikrais gyvybės misionieriais, balso neturinčių negimusių kūdikių gynėjais, būti jų balsu.

Dabar, po įvykusio posūkio, pasak Airijos primo, šis šventas gyvybės gynimo reikalas tapo dar aktualesnis kartu su parama nėštumo krizėje atsidūrusioms moterims, kad jos išvengtų dramatiško pasirinkimo ir išsaugotų savo kūdikius. Arkivyskupas E. Martinas pripažino, kad referendumo dalyvių dauguma balsuodamas dėl įvairių priežasčių ir tarp jų nemažai buvo tokių, kurie yra įsitikinę, kad abortas yra nemoralus, bet gailėjosi sunkioje padėtyje atsidūrusių moterų. Iš tikrųjų jos neretai jaučiasi atstumtos ir vienišos savo nelaimėje, tačiau jų vidinė desperatiška padėtis nepasikeis vien tik dėl aborto legalizavimo. (Iki šiol Airijoje buvo atliekama 20–30 leistinų abortų, esant grėsmei motinos gyvybei, bet keli tūkstančiai moterų nėštumo nutraukti kasmet vykdavo į Didžiąją Britaniją, kurioje abortas įteisintas dar 1967 metais.) Todėl ir klausimas yra, kaip realiai galima padėti toms moterims, kurios mano, kad vienintelis būdas įveikti krizę yra nutraukti savo dar negimusio kūdikio gyvybę. „Kokią tikrą atjautą galime parodyti tą dramatizmą išgyvenančioms moterims kartu su jomis kentėdami? – retoriškai klausė ganytojas. – Ar iš tikrųjų galime pasiūlyti kažką daugiau, nei vien tik brangaus vaiko gyvenimo atėmimą, kad ir sunkioje šeimai situacijoje?“

Gyvybės gynėjų susitelkimas

Pasak arkivyskupo E. Martino, atjauta ir gailestingumas pirmiausia turi pasiekti patį negimusį kūdikį, kuris kiekvienu atveju yra brangi Dievo dovana, o ne kažkoks implantuotas daiktas, kurį galima bet kada išmesti. Šis aiškus supratimas kelia rimtą iššūkį Airijos visuomenei ir Bažnyčiai susidariusiomis naujomis sąlygomis. Nors dabar šalies katalikai yra labai prislėgti įvykusio referendumo rezultatų, nereikia nuleisti rankų ir tęsti Gyvybės evangelijos skelbimo ir liudijimo misiją. „Dabar labiau nei bet kada svarbu patvirtinti visą žmogaus gyvybės šventumą ir jos tiesioginis atėmimas ar tos intencijos palaikymas yra didelis blogis (sunki nuodėmė)“, – pabrėžė ganytojas. Jis pastebėjo, kad dabar daugelyje pasaulio šalių (o Europoje beveik visur) Bažnyčia yra priversta skelbti Gyvybės evangeliją nepalankiomis aplinkybėmis, kai abortai įteisinti ir paplitę, kai žmonės tampa vis labiau nejautrūs vertybei, teigiančiai kiekvieno žmogaus gyvybės neliečiamumą.. Šios tiesos skelbimas meilėje dabar kartais gali atrodyti kaip „neįmanoma misija“ („mission impossible“). Bet popiežius Pranciškus, kuris netrukus aplankys Airiją, ten rugpjūčio antroje pusėje vyksiant Pasauliniam šeimų susitikimui, savo naujajame apaštaliniame paraginime „Gaudete et Exsultate“ pabrėžia, jog katalikams tai nėra pasirinkimo reikalas: „Mums negimusio kūdikio gynimas (...) turi būti aiškus, tvirtas ir karštas, nes kalbama apie palaikymą orumo žmogaus gyvybei, kuri visada yra sakrali ir reikalinga kiekvieno asmens meilės, nepriklausomai nuo jos vystymosi tarpsnio“.

Airijos gyvybės gynėjai irgi yra pasiryžę aktyvinti veiklą naujomis aplinkybėmis, būdami tvirtai įsitikinę savuoju teisumu. Vos paskelbus referendumo rezultatus, spontaniškai kilęs sąjūdis „Save the 8th Campaign“ (pavadinimas apibrėžia kampaniją, kuria siekta išsaugoti 8-ąją Konstitucijos pataisą, įtvirtinusią vienodą negimusio kūdikio ir jo motinos gyvybės gynimą) išplatino pareiškimą, kuriame pripažino, kad minėta pataisa „nesukūrė teisės į gyvybę, bet tik patvirtino, kad ši teisė egzistuoja“. Ši teisė visada egzistavo, nes yra prigimtinė ir visada egzistuos, nepriklausomai nuo konstitucinių pataisų ir įstatymų, kurie reikalingi jos juridiniam įtvirtinimui. Taigi, nors balsavimo rezultatus referendume reikėtų laikyti istorinio masto tragedija, „tačiau blogis netampa teisingumu vien dėl to, kad jį palaiko balsuotojų dauguma“, pabrėžia savo pareiškime Airijos gyvybės gynėjai. Džiaugdamiesi, kad daug žmonių palaikė jų kampaniją ir dėkodami už šią paramą, jie patvirtino, kad tęs kovą ir priešinsis abortus įteisinantiems įstatymams, kuriuos bus stengiamasi dabar priimti, remiantis referendumo rezultatais. „Kiekvieną kartą, kai Airijoje bus nutraukta negimusio kūdikio gyvybė, mes dėl to protestuosime ir stengsimės, kad mūsų balsas būtų išgirstas, – teigia gyvybės gynėjai paskelbtame kreipimesi. – Abortas buvo blogis vakar, toks pats blogis jis liko ir šiandien. Konstitucija pasikeitė, bet ne ši tikrovė“.

Gyvybės gynimo nuostata yra svarbi visam tarptautiniam gyvybės gynėjų sąjūdžiui, kadangi gerai finansuojamos blogio jėgos, siekdamos referendumu įteisinti vadinamosios „reprodukcijos teises“ katalikiškoje Airijoje, norėjo suduoti skaudų smūgį negimusių kūdikių apsaugai visame pasaulyje. Kaip neseniai atskleidė interneto tinklalapis DCLeaks.Com, dar prieš trejus metus žinomo mirties kultūros skleidėjo, turtingo finansų spekulianto Džordžo Sorošo (George Soros) valdomas Atviros visuomenės fondas buvo suplanavęs propagandinę kampaniją, kad Airijoje būtų atšaukta 8-oji konstitucijos pataisa. Kaip nurodoma atskleistoje 2016–2019 metų strategijoje, „pergalė“ liberalizuojant abortą Airijoje „turės didelį poveikį kitose katalikiškose Europos šalyse, tokiose kaip Lenkija“, kurioje negimusio kūdikio gyvybė irgi labai ginama įstatymu. Tuo būtų patvirtinta, jog įmanomi radikalūs pokyčiai netgi „labai konservatyvioje aplinkoje“, teigiama išviešintuose „atviros visuomenės“ planuose. Šių baisių kėslų akivaizdoje reikia visiems gyvybės gynėjams susitelkti ir pasiaukojančiai kovoti dėl to, kas buvo tiesa vakar ir liko tiesa šiandien: kiekvienas žmogus be jokios išimties turi prigimtinę teisę gimti ir gyventi. Ši teisė yra suteikta paties Dievo, pagal kurio atvaizdą visi esame sukurti, todėl, kaip moko popiežius Pranciškus, „tarnauti žmogaus gyvybei reiškia tarnauti Dievui“. Ir dar verta prisiminti šv. Jono Pauliaus II, ištikimo gyvybės gynėjo, perspėjimą: „Tauta, kuri žudo savo kūdikius, neturi ateities“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija