"XXI amžiaus" priedas pagyvenusiems žmonėms, 2004 m. kovo 5 d., Nr. 1 (8)

PRIEDAI









Vyskupo dukterėčia

Bronius VERTELKA

Vyskupo K. Paltaroko
dukterėčia Valerija Paltarokaitė

Penkiaaukščio namo Durpyno gatvėje vieno kambario butas Panevėžyje pilnutėlis auginamų gėlių. Ant sienos kabo vyskupo Kazimiero Paltaroko portretas. Šio buto savininkė - jo dukterėčia Valerija Paltarokaitė.

 

Mamą buvo pamilęs būsimasis rašytojas

Valerijos tėvas Jurgis Paltarokas buvo jauniausias vaikas Juozapo ir Uršulės Paltarokų šeimoje. Ūkininkui buvo patikėtos Linkuvos parapijos maršalkos pareigos. Mama šeimininkaudavo namuose. Apolonija Plukaitė buvo graži, gera, tvirtai tikinti. Jos tėvas buvo irgi itin pamaldus. Nueiti į bažnyčią jam būdavo netoli, todėl, apsiavęs naginėmis, pėsčias ją ir pasiekdavo.

Stiprių ūkininkų Paltarokų šeima buvo viena šviesiausių toje apylinkėje. Pasiskaityti knygų iš jos imdavo būsimasis rašytojas Juozas Paukštelis. Savo „Raštų“ šeštame tome jis aprašo, kaip būdamas piemenuku buvo įsimylėjęs Valerijos mamą.

Iš ilgaamžių giminės

Tėvas išgyveno 83-ejus, mama- dešimčia metų daugiau. Abu Valerijos seneliai iš tėvo pusės į Amžinybę iškeliavo būdami 95-erių. Pačiai Valerijai eina devintoji dešimtis, tačiau ji yra žvali ir šviesaus proto. Nesusenti jai padeda judėjimas. Ignalinos rajone, kur ji ilgus metus mokytojavo, iki bažnyčios būdavo apie 25 kilometrus. Šį atstumą V.Paltarokaitė įveikdavo pėsčiomis ar dviračiu. Mėgdavo būti gamtoje. Po pamokų būtinai eidavo pasivaikščioti. Rimtesnėmis ligomis nesirgo, tik turėjusi apendicito operaciją.

Neleido baigti universiteto

Pokariu tėvus ištrėmė į Sibirą.Valerija tuo metu studijavo Vilniaus universitete.Gabiai studentei neleido jo baigti. Užjausdami Valeriją, dėstytojai leido jai išsilaikyti ketvirtojo kurso egzaminus.Tai reiškė, jog turi nebaigtą aukštąjį išsilavinimą bei teisę mokytojauti. Bijodama, kad ją gali išvežti į Sibirą, Valerija turėjo keisti gyvenamąją vietą.

Pati nuvyko į Sibirą

Į Sibirą buvo ištremti abu jos tėvai bei dvi seserys. Savo valia kartą buvo pas juos nuvažiavusi. Į Tuluno sritį vyko drauge su studentu, kur buvo ištremti ir jo tėvai. Valerijos tėvai ten turėjo kambarėlį ir virtuvę. Laikė karvę. Kiek įstengdavo išrauti kelmų, tiek turėjo dirbamos žemės. Valerija Sibire išgyveno visą mėnesį.

A.Paltarokienei, Valerijos mamai, kaip daugiavaikei motinai, leido su šeima anksčiau grįžti į Lietuvą. Sibire buvo praleisti devyneri metai.

Abu V.Paltarokaitės tėvai palaidoti Linkuvos kapinėse. Ten pat ilsisi ir jos senelių palaikai.

Valgydavo prie vieno stalo

Vyskupas K.Paltarokas nuolat atvažiuodavo pas savo tėvus. Jie gyveno kartu su jauniausiuoju sūnumi Jurgiu. Vyskupas visiems būtinai atveždavo lauktuvių. Jis buvo aukšto ūgio, gražus, turėjo gerą balsą - mėgo giedoti ar dainuoti.

Vysk.K.Paltarokas paremdavo besimokančius giminaičius. Nepamiršo ir savo dukterėčios Valerijos. Sulaukęs svečių, jiems skirdavo kambarėlį. Kartu su visais sėsdavo valgyti prie bendro stalo.

Vyskupas prisimindavo gimtinę

Valerija dažnai bendraudavo su dėde. Prieš mirtį jis klausdavo, ar gimtinėje tebestovi liepos. Deja, jų jau nebebuvo - ten šeimininkavo svetimi. Prie kelio tebestovi senelio statytas akmeninis kryžius.

Gyvendamas Vilniuje, vyskupas atvykdavo į Panevėžį. Grįždamas atgal, liūdnai susimąstydavo. Prieš mirtį kalbėjo: „Jau laikas man namo“.

Mirė prie dukterėčios akių

Gruodžio pradžioje Valerija buvo atvykusi dėdės aplankyti. Jis gulinėjo, sėdėjo ant lovos krašto ir šnekėjosi. Buvo toks nusiminęs. Norėdama paguosti, Valerija kalbėjo apie pavasarį, poilsį Valakampiuose. Dėdė palingavo galvą: nebesulauksiąs. Atsisveikindamas pabučiavo dukterėčią į kaktą (taip sveikindavosi tik su savo mama).

Prieš Naujuosius metus V.Paltarokaitė gavo telegramą apie jo ligą. Atvykusi rado dėdę paralyžiuotą. Jis nekalbėjo, nežiūrėjo, bet atrodė, kad turi sąmonę. Po savaitės dėdė mirė.

Pažinojo būsimąjį kardinolą

V.Paltarokaitei teko laimė pažinti Vincentą Sladkevičių. Tuo metu jis buvo kunigas. Tai buvo labai švelnus, tyros širdies, paprastas žmogus. Kasdien nešiodavo sutaną. Sumanė Valerija ją išvalyti benzinu, tačiau dėmės ten pat vėl atsirado. Sutaną reikėjo išplauti. „Kam dėl manęs vargsti. Žmogus išsivalo nuo nuodėmių ir vėl jis spindi“, - sakė dvasininkas.

Apie paprastą kunigą Valerija papasakojo dėdei. Netrukus jį paskyrė dėstytoju į kunigų seminariją.„Matai, jis ne paprastas, bet didelis žmogus“,- džiaugėsi vyskupas.

V.Paltarokaitė lankė vyskupą V.Sladkevičių, kai jis dirbo Nemunėlio Radviliškyje, Pabiržėje. Kaišiadoryse jis gyveno mažame namelyje. „Aš mažas ir mano namelis toks pat mažas“, - juokavo būsimasis kardinolas.

Energijos suteikia jaunimas

Mokytojos darbui daug metų atidavusiai V. Paltarokaitei teko susitikti ir su Panevėžio vyskupu Jonu Kaunecku. Jis paliko paprasto, rūpestingo ir mokančio bendrauti žmogaus įspūdį. Susitikimo metu vyskupas prisiminė, kad Valerija dirba su Joniškėlio ateitininkais.

Jos draugystė su joniškėliečiais užsimezgė daugiau nei prieš dešimt metų. Miestelyje yra apie 50 ateitininkų. Valerija - jų globėja. Kartu su ateitininkais panevėžietei teko ne vieną vasarą iškylauti įvairiose Lietuvos vietose.

Panevėžys
Autoriaus nuotrauka

 

© 2004 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija