Paupio metraštininkas

Lietuvos patriotas, poetas, visų gerbiamas ir mylimas žmogus Antanas Čekaitis

Irenos ir Antano Čekaičių namelis stovi ramioje Rambyno gatvėje. Čia, Jonavoje, jį visi žino, nes balkone „patupdyta“ šio kopija - dailus nameliukas, nelyg koks inkilas, traukiantis kiekvieno praeivio akį. Tokio niekur nerasi. „Turbūt darbštus ir grožį mylintis žmogus čia gyvena”,- dažnai praeidami pagalvodavome. O susipažinus su Antanu spėjimas pasitvirtino su kaupu. Nedaug belikę nūnai žmonių, kurie, tiek iškentėję baisybių, dar spinduliuotų gerumu ir džiaugtųsi kiekviena pragyventa diena, nors jau skaičiuoja septyniasdešimt devintuosius metus. Į šiuos namus užsuka žmonės, trokštantys pasisemti stiprybės, gerosios dvasios, kurią skleidža abu Čekaičiai.

A.Čekaitis, paprašytas papasakoti apie savo sudėtingą ir įdomų gyvenimą, palenkia baltutėlę galvą, nusišypso. Jam malonu, kad kažkas dar domisi jo praeitimi, nes toji praeitis - tai ir Lietuvos praeitis.

Į Jonavą Antanas drauge su žmona Irena atkako nuo Paupio, kuris driekiasi tarp Raseinių, Viduklės ir Eržvilko. Pro Paupį teka upelis Upė. Čia nuostabi gamta ir žmonės, nors tų senųjų kaimynų jau mažai belikę. Išnyko aplink ištisi kaimai. Jaunieji išsibarstę po miestus, o atsikėlėliai nežino jo praeities. Čia prabėgo Antano vaikystė ir jaunystė. Iš čia su tėvais ir seserimis buvo išvežtas į tolimąją Igarką. Dar anksčiau išgyveno karo žiaurumus. Po karo tapo partizanų ryšininku, visada tikėjo, kad Lietuva taps laisva. Tikėjo tuo ir Igarkoje, ir Maklakove. Grįždamas į tėvynę ir pamatęs ant Jenisiejaus kranto keletą žydinčių laukinių obelaičių, mintimis nuskriejo į Lietuvą: „Sveika, Lietuva, tiek vargų iškentėjus...“

Su žmona Irena susipažino Igarkoje. Trejus metus laukė atvykstant čia kunigo, kuris turėjo sutuokti. Dievas, anot Antano, nedavė vaikų, bet užtat davė darbščią ir gerą gyvenimo draugę. Neseniai čia, Jonavoje, atšoko auksines vestuves. Duok Dieve, visiems tokios meilės ir supratimo.

A.Čekaitis niekada nesėdėjo be darbo. Jo rankoms nėra kada ilsėtis. Iš tėvelio išmokęs drožinėti, to amato niekad ir neužmiršo, neužmetė. Namuose buvo įkūręs net muziejų. Drožiniai bei kitokie eksponatai užėmė daug vietos, todėl nusprendė viską perduoti Paupio mokyklai. Dabar džiaugiasi, kad tėviškėje dirba žmonės, kuriems rūpi jo kūryba. Prieš dešimtmetį išleido knygą „Leiskit mylėti tėvynę”. Joje gražiai suguldyti prisiminimai apie Paupį, ten gyvenusius žmones, apie tremtį. Kaip rašo knygos redaktorė D.Kuliavienė, šiuos atsiminimus rašė tik pradžios mokykloje besimokęs žmogus, tačiau dėl to jų vertė ne mažėja, tik didėja. Rašo Antanas ir eilėraščius, kurie kupini gerumo, meilės tėvynei, augančiai kartai. Žmona sako, kad vyras net prie televizoriaus mažai knapso. Vis užsidaręs kambaryje rašo ir rašo. Sukūrė net himną Paupiui: „Tylioj nakties tamsumoj/Broliai į žygį išėjo,/Visų kliūčių daugumoj/Laisvę Tėvynei prisiekę...“

Ne tik jonaviečio eksponatai, drožiniai puošia Paupio mokyklą. Ten jis pasodino ir šešias sidabrines eglaites: tris mergaitėms, tris berniukams. Jas prižiūri mokytoja Vida Blažienė.

Violeta ŠAVIRIENĖ,
Marius GLINSKAS

Jonava

 

© 2004 "XXI amžius"