Sidabrinė gija

„Penkiasdešimt metų –
vis į tą kalnelį“

Birutė NENĖNIENĖ

Pajevonio vargonininkas
Filemonas Bruzgulis
Romo Čėplos nuotraukos

Nepavargdami daugelį metų Dievą
šlovina Pajevonio parapijos žmonės,
suburti balsingo ir reiklaus
vargonininko F.Bruzgulio

Visada svetingi

„Taip, tai aš“, – telefono ragelyje išgirdau švelnų, malonų tarsi jaunuolio balsą, nors gerai žinojau, kad kalbuosi su šią vasarą septyniasdešimtmetį paminėjusiu žmogumi. Pavasarį sukaks penkiasdešimt metų, kai Filemonas Bruzgulis vargonininkauja Pajevonio parapijos bažnyčioje. Tai vienintelis toks veteranas dekanate ir retas atvejis Lietuvoje. „Tinku į „Raudonąją knygą“, nes esu nykstanti rūšis“, – tokiu pat švelniu balsu juokus laidė vargonininkas, kai susėdome erdviausioje jo namų kertėje. Padidinto kambario ir jame stovinčio instrumento paskirtis tikslinė – kai bažnyčioje per šalta, choristai čia renkasi repetuoti. Kartais švęsti, padainuoti. Bruzgulių namai visada svetingi. Žmona Elena irgi choristė, nuo septyniolikos metų. Jauni Bruzguliai turėjo ir valdiškus darbus, bet reikėjo manytis, kaip jaukiau namų gūžtą susukti, kaip išmokslinti tris savo vaikus. Ėmėsi papildomų darbų: Elena augino gėles, Filemonas fotografavo ir daugino laidotuvių, vestuvių nuotraukas. Dabar džiaugiasi ir nameliu netoli bažnyčios, ir dorais vaikais, žvitriais vaikaičiais, o labiausiai tuo, kad dar abu pajėgūs, gali laiko skirti giesme šlovinti Viešpatį.

Pasirinkimas iš reikalo

„Mano tėviškė – Joniškio rajone. Buvau 21-erių, kai į Pajevonį atsiviliojo geras draugas kunigas Leonas Kalinauskas, kai jį, vikaravusį Pašvitinyje, perkėlė į Pajevonį klebonauti“, – pasakojo apie save F.Bruzgulis ir dar pajuokavo, jog po metų tas pats kunigas ir „bėdą įtaisė“ – su Elena sutuokė. Džiugu, kad kun. L. Kalinauską ir dabar gali sutikti besidarbuojantį Vilkijoje.

Šiandien Filemonas negali paaiškinti, kodėl tėvai jam parinko tokį retą vardą („iš Biblijos, matyt, jiems patiko“). Galima išmąstyti, kad tas vardas net lėmė pasirinkimą visam gyvenimui – savo balsu, giesme šlovinti Dievą. Iš tikrųjų į vargonininkavimą atvedė sunkios pokario meto aplinkybės. Mažas berniukas mielai bėgdavo patarnauti per šv. Mišias. Ypač patikdavo Kalėdų giesmės. Vaiko polinkio į muzikavimą tobulinti mama išsiuntė pas Pašvitinio vargonininką.1949-aisiais pradėjo vargonininkauti šios parapijos bažnyčioje. Tobulėjo savarankiškai dirbdamas, kiek pasitardamas, kiek pasimokydamas su muzikaliu, balsingu klebonu kun. Krizantu Juknevičiumi. F.Bruzgulis jį ir laiko savo pirmuoju mokytoju. Taip pat džiaugiasi, kad jis, padėjęs įsitvirtinti pasirinkimo kelyje, tebesidarbuoja žmonių labui ir Dievo garbei Palemone, Kaune. Jaunuolis turėjo dar vieną patikimą mokytoją – chorvedybos pamokė garsus chorvedys Nikodemas Martinionis.

Gražūs prisiminimai

Pajevonio parapijoje dabar dirba prie devinto klebono. Dabartinis kun. Eugenijus Naujalis aptarnauja ir Lankeliškių parapiją, todėl vargonininkas sekmadieniais važiuoja ir ten. Sekmadieniais groja dviejose šv.Mišiose Pajevonyje. Sumai susirenka choristai.

Bruzguliai šiltai prisimena kunigą Vincą Jalinską, su kuriuo Pajevonyje teko dirbti net 16 metų. Kurį laiką vargonininko šeima glaudėsi klebonijos antrame aukšte. Klebonas kun. V.Jalinskas plačiai buvo žinomas kaip augmenijos ir gyvūnijos mylėtojas. Jo išmokyta papūgėlė kunigo balsu vargonininką pakviesdavo išgerti kavos. Gražių akimirkų išlikę ir iš to laiko, kai klebonas kun. J.Pečiukonis, dabar Vilkaviškio vyskupijos kancleris, organizuodavo choristų ir parapijos žmonių keliones į įvairias Lietuvos vietas. Tada ir vėliau choristai yra giedoję kitose parapijose. „Mes visą laiką turėjome būti stiprūs, niekada nenuleidome galvos, nepaisydavome apkalbų“, – sakė Elena, dešimt metų vadovavusi Pajevonio parapijos „Caritas“.

Kad širdis atsigautų

Pajevonio bažnyčios choristai chore gieda jau daug metų. Kas sekmadienį į v. Mišias ateina per dvidešimt žmonių. Choristai pajuokauja, kad jų kartais sekmadienį būna tiek, kiek bažnyčioje besimeldžiančių arba net daugiau. Kai kurie giedotojai – Aldona Prakuraitienė, Angelė Petkaitienė, Elvyra Alkevičienė, Bronius Višinskas – gieda po 40-50 metų. Anelės ir Stasys Vekeriotai, Danutė ir Zigmas Alkevičiai – po 20-30 metų. Kodėl? Jaučia dvasios atgaivą. Kaimo žmonėms, buvusiems kolūkio specialistams, mokytojams, dabar pensininkams, – tai maloniausias užsiėmimas. Yra keletas dar tebedirbančių, vienas kitas jaunesnis žmogus. Vargonininkas sako, kad jau ne jo jėgoms išlaikyti balsingą chorą ir dar tobulėti. Giedoti pageidaujančiųjų atsirastų ir daugiau, tačiau maestro nori, kad choro giesmė būtų ne tik garsi, bet ir skambėtų. Giesmes parenka gražias, melodingas, choristams patinkančias. Repeticijose jis griežtas ir reiklus. Žmonės supranta reikalavimus ir net natas imoko skaityti.

Pajevoniečių giesmininkų balsai ypač gražiai skambėjo parapijos padėkos dienoje, kurios svečiais buvo kadenciją baigęs prezidentas V.Adamkus, Vilkaviškio vyskupas R.Norvila, Vilniaus miesto meras A.Zuokas, Seimo nariai, rajono vadovai.

„Na, pagiedokim, pagiedokim. Reikia, kad „nuo dūšios“ skambėtų“, – kvietė vargonininkas choristus po sekmadienio Sumos dar pasikartoti Kalėdų giesmes. Tuščioje bažnyčioje galingai nuaidėjo „Gloria“.

„Nežinau, kiek dar lipsiu į kalnelį, – pakelyje vis dažniau pailsėti turiu“, – dūsavo F.Bruzgulis dėl metų paliekamų ženklų. Choristai pertraukė: „Ir mes į medžius pasilaikydami kopiame į viršų. Kol pajėgiame, tikrai neišsiskirstysime. Mums patinka, kad savo balsais galime šlovinti Viešpatį. Giesmė – mūsų nuoširdžiausia malda“.

Pajevonys, Vilkaviškio rajonas