Gimtinės muzika, visą gyvenimą skambanti sielos gelmėse

Profesorius Algirdas Vyžintas Autorės nuotrauka

„Buvo lemta gimti ir būti trečiuoju broliu... muzikantu. Beganydamas pats dariausi dūdeles, ardamas ir šienaudamas dainavau, nepaprastai grožėdavausi iš toli ataidinčiais „peterburgskos“ armonikos garsais. Kai tėvas nupirko man armoniką, o vėliau ir akordeoną, tarsi prasidėjo „rofesionalus“ kelias į muziką. Kelias be mokytojų, o iš savęs, nusiklausius iš kaimo, iš miestelio žmonių, iš intuicijos, iš fantazijos, be jokių ten gaidų; iš jų išmokau gerokai vėliau. Man atrodė, kad visa muzika turi būti žmogaus viduje, jo vieno savaip atliekama”, - apie save yra rašęs visą gyvenimą muzikai paskyręs Muzikos akademijos profesorius Algirdas Vyžintas. Liepą Vyžuonose vykusiame kraštiečių susitikime A.Vyžintas įrašytas į Vyžuonų seniūnijos Garbės knygą. Nors profesorius savo darbu bei aktyvia visuomenine veikla yra pelnęs daug kitų garbingų apdovanojimų, tėviškėnų jam suteiktą Vyžuonų garbės piliečio vardą vadino pačiu brangiausiu jo gyvenimo ir darbo įvertinimu. Su profesoriumi Algirdu Vyžintu kalbėjosi žurnalistė Rūta Jonuškienė.

Apdovanojimas įpareigoja dirbti gimtinės labui

Vyžuoniškių jums suteiktą garbės piliečio vardą pavadinote garbingiausiu tėviškės apdovanojimu. Kuo jis jums reikšmingas ir svarbus?

Visada prieš akis regiu Vyžuonas - kuo toliau, tuo dažniau. Jos mano širdyje nuo pat mažų dienų. Čia gyveno tėvai ir tėvų tėvai, čia jie dirbo. Mano tėvas Dominykas Vyžintas buvo savivaldybės Vyžuonose kūrėjas. Kasmet su tėvais būdavome čia per Šv. Marijos Magdalenos atlaidus, kuriuose susitikdavo plati mūsų giminė - Vyžintai ir Lankauskai. Visi tie žmonės buvo labai mylintys savąjį kraštą...

Man visą laiką rūpėjo bendros žodžių Vyžuonos, Vyžuona, Vyžintas šaknies reikšmė, kuri yra tyrinėtina. Mano nuomone, Vyžuonos yra viena archajiškiausių Lietuvos vietovių su dar prieš Žalgirio mūšį, Vytauto Didžiojo laikais, statyta bažnytėle. Net neabejoju, kad iki krikščionybės Vyžuonose buvo pagonių vietovė, įsikūrusi tarp miškų, ežerų ir Šventosios, ir dabartinė bažnyčia atsirado ant pagonių aukuro - kaip Vilniaus Arkikatedra, Šv. Petro ir šv. Povilo bažnyčia... Man visąlaik rūpi proistorija, ir Vyžuonos yra būtent tas miestelis, kurį verta nuodugniau patyrinėti.

Atvirai sakant, nesu nusipelnęs tokio gimtinės apdovanojimo ir priimu jį kaip avansą, kaip įsipareigojimą ateityje padirbėti leidžiant knygą apie Vyžuonas. Apdovanojimas įpareigoja ne pravažiuoti pro šalį, bet kuo dažniau sustoti Vyžuonose. Iš širdies sakau: privalau dirbti gimtinės labui, kiek mano jėgos leis.

Garbinga praeitis teikia stiprybės

Kalbėdamas apie gimtinę, vis atsisukate į praeitį - tarsi tas laikas būtų brangiausias ir vertingiausias jūsų gyvenime. Kaip jūs matuojate laiką - dienomis, mėnesiais, metais ar darbais?

Lankydamas artimųjų kapus, visada susimąstau ir žiūriu į laiką kaip į praeitį ir į ateitį. Lietuvos praeitis visada yra ir Lietuvos ateitis. Manau, viską reikėtų matuoti šituo matu vien dėl to, kad neištirptume tautų bendrijoje. Turėtume dažniau mąstyti apie mūsų tėvus, protėvius ir iš ten, iš praeities, semtis stiprybės ateities darbams.

Ne visada priimu tokią muziką, kurią kartais transliuoja radijas ar televizija. Sakyčiau, toji muzika atspindi mūsų tautos lengvabūdiškumą ir apsileidimą - anksčiau buvome sovietizuojami, o dabar - vakarietizuojami. Kas vyksta? Beveik visur skamba anglų kalba. Kitiems atrodo, kad taip norima įsiteikti jaunimui. O kur mūsų liaudies dainos? Kur mūsų chorai, pučiamųjų orkestrai, kanklių ansambliai, sutartinės?. Tokia muzika beveik neskamba. Tai gal nepriklausomoje Lietuvoje tapome nelaisvi?

Kai kam atrodo, kad liaudiškosios kultūros nebereikia, bet vaikai ir jaunimas jos pasiilgsta. Padainavau savo vaikaitei lietuviškų dainelių, ir ji, susižavėjusi dainų grožiu, paprašė išmokyti ją tų dainų. Tik reikia rasti laiko ir galimybių savosioms vertybėms, o ne brukti pačią pigiausią Vakarų pseudokultūrą pigiausiais filmais ir pačia pigiausia muzika. Juk Vakarų šalyse apie Lietuvą kalbama kaip apie atradimą, kaip apie pasaulio etnografijos buveinę, o mes patys to nepripažįstame.

Esu išrinktas Pasaulio lietuvių dainų švenčių nacionalinės komisijos nariu. Tos komisijos nariai atvirai kalbėjo, kas gresia Lietuvos dainų šventėms ir visai kultūrai. Net mūsų nuostabiojoje „Dainų dainelėje“ vis dažniau dainuojama angliškai. Reikia dar kartą atrasti tikrąją liaudišką lietuvių liaudies dainą, pačius brangiausius reliktus ir susirūpinti visų mūsų savastimi.

Tebegirdi vaikystės skudučius

Visą savo gyvenimą atidavėte muzikai, liaudies tradicijų puoselėjimui. Tačiau net tėviškėnų susibūrimuose, kaimų susitikimuose liaudies daina skamba vis rečiau, o ji taip reikalinga. Toji liaudiškoji kultūra - kaip vaikystės takelis per žydinčią pievą. Greitkeliais žaibo greičiu lekia mašinos, bet tik atsisėdęs ant čiobreliais kvepiančio dirvonėlio gali pamatyti, kiek grožio ir gyvybės supa paprastą tavo gyvenimą... Bet nevaikščiok tais takais ir keliukais su savo vaikais, vakaičiais, ir jie užžels, ir juos bus sunku rasti bei atpažinti...

Esu gamtos vaikas, kaimo vaikas. Ilgai laksčiau basas. Vaikystėje neteko avėti autuvo, buvau susietas su žeme. Gal dėl to iki šiol esu fiziškai sveikas - vaikystėje maudžiausi, laksčiau po mišką suskirdusiomis kojomis, šešias ar septynias vasaras ganiau tėvo gyvulius, dirbau visus ūkio ir malūno darbus.

Buvau trečias vaikas, berniokas. Gimiau per pačią rugiapjūtę - motina parsinešė mane sterblėj iš lauko. Nebuvau užguitas, bet mane vis šaukdavo - Algirduk, ten, Algirduk, ten... Rodos, nespėju atsigult, o jau kelia. Jau gyvuliai, jau reikia eit šienaut su tėvu, su talkomis - šienaudavau didžiausias pievas, kirsdavau rugius, nepasiduodamas kitiems vyrams. Buvau stiprus - maudžiausi, nardžiau, nuolat jutau ryšį su žeme, su mišku, su vandeniu ir visada buvau basas.

O dabar tapom „sumašinėję“ žmonės, nebejuntantys žemės. Net kaimo vaikai nebelaksto basi kaip mano vaikystėj - ir į mokyklą, ir į bažnyčią eidavom nešdamiesi „tupliukus“ rankose ir apsiaudavom tik prieš miestelį. Buvom taupūs, bet vis tiek dažniausiai neišmokėdavom skolų. Gal tas vargas per anksti atvėrė Amžinybės vartus mano tėvams, bet mane užgrūdino. Esu uždaras, melancholiškas žmogus. Matyt, tam įtakos turėjo ir nuostabi gamta - kai tėvai iš Vyžuonų persikėlė prie Alaušo, kai teko darbuotis malūne, supo nuostabi gamta... Buvau ir likau gamtos vaikas. Ir dabar, kai nuvažiuoju į tėviškę, man tebeskamba tie vaikystės skudučiai, nors niekas ten nebeskudučiuoja. Bet aš juos girdžiu ir nesidroviu to pasakyti.

Lietuviškoji polifonija - iš gamtos

Kokios įtakos jums turėjo tas nenutrūkstamas ryšys su gamta? Ar pats esate sukęs iš tošies lumzdelius ir birbynes?

Visada rankose turėdavau dūdelę. Kai piemenavau, aštriu peiliuku pats iš alksnio ar beržo žievės gamindavau birbynėles ir trimitus, kuriais susišaukdavom su kaimynų piemenimis. Man atrodo, kad ir tie miesteliai - Vyžuonos, Užpaliai, Svėdasai - yra tik per trimito garsą. Senieji trimitininkai pasakojo, kad tyliais vasaros vakarais trimito garsas girdėdavosi už aštuonių ar dešimties kilometrų.

Gamta pilna garsų. Mūsų nuostabioji lietuviškoji polifonija, mūsų unikumas - sutartinės irgi yra gamtos garsų gausmo, įvairovės, ritmo ir vienovės kūrinys, būdingas mūsų kraštui.

Ar turite mėgstamiausią dainą, kuri teikia jums jėgų ir kurią mėgstate paniūniuoti tyliai pats vienas?

Mes dažnai padainuojam Vilniuj, „Indrajos“ tėviškėnų klube. Su kolegomis chorvedžiu Juozu Vanagu, žurnalistu Vladu Leipumi, Antanu Čiužu, Boleslovu Valiu, Albinu Vanagu esame susibūrę į sekstetą. Dažnai grįžtame prie Utenos krašto dainų, nors rūpi ir tikroji klasika.

Rašys apie muzikinę Utenos krašto kultūrą

Esate parašęs ne vieną monografiją, dešimtis straipsnių. Visi jūsų darbai skirti muzikams ir muzikai, muzikinei kultūrai ir papročiams. Uteniškiai nekantriai laukia jūsų knygos apie Utenos krašto muzikines tradicijas ir jas puoselėjusius žmones.

Esu pažadėjęs parengti knygą apie Utenos muzikinę kultūrą ir turiu sukaupęs daugybę medžiagos. Tačiau į priekį vis užbėga kiti darbai. Išleidau monografijas apie sutartinių rinkėją profesorių Stasį Paliulį, kanklių patriarchą Praną Stepulį. Klaipėdai buvau skolingas knygą apie geriausius Lietuvos birbynininkus rengusį Kazimierą Biliūną, kiek anksčiau išleidau knygą apie kompozitorių Joną Švedą, o dabar rengiu spaudai šio žmogaus dienoraščius. J.Švedo dienoraščius sovietiniais metais buvo paėmęs saugumas, ir tik atsitiktinai po kompozitoriaus mirties jie pateko man. Tai labai intriguojančios istorinės mintys apie „Lietuvos“ ansamblį, apie transformuotą mūsų tautinę kultūrą, kitus svarbius dalykus. Knygą reikia išleist galvotrūksčiais, nes J.Švedo šimtmečio jubiliejus jau čia pat.

Tačiau privalau parašyti ir apie muzikinę Utenos krašto kultūrą. Ir dabar su savimi vežuosi pluoštą medžiagos apie Vyžuonų krašto muzikinės kultūros puoselėtojus vargonininkus, chorvedžius, liaudies muzikantus, armonininkus. Dirbu, nes man rūpi įamžinti vyresniąją kartą, nes negali likti užmirštų biografijų. Kokių iškilių žmonių - dvasininkų, miestelio visuomenės atstovų ir paprastų kaimiečių - buvo šitame krašte!

Nuoširdžiai dėkoju už pokalbį.

© 2004 "XXI amžius"