"XXI amžiaus" priedas pagyvenusiems žmonėms, 2004 m. spalio 1 d., Nr. 3 (10)

PRIEDAI









Prisiminimuose gyva gimtinės istorija

Vytautas BAGDONAS

Gimtuosiuose Gykiuose
tėvus Julę ir Juozą Kovus
aplankė atostogų sugrįžęs
jų sūnus kariškis Raimondas
Autoriaus nuotrauka

Jeigu kas nori sužinoti apie Gykių kaimo (Anykščių r., Svėdasų seniūnija) istoriją, čia gyvenusius žmones, beldžiasi į Juozo Kovo trobos duris. Apsiskaitęs, besidomintis gimtojo krašto istorija, renkantis su gimtinės praeitimi susijusias relikvijas, gerbiantis protėvių atminimą – toks yra šio sodžiaus senbuvis J.Kovas. Čia jis gimė, čia prabėgo vaikystė, jaunystė, šičia jis pasitinka ir savo gyvenimo saulėlydį…

Didelio sodžiaus būta, šviesių žmonių gyventa…

Kai prieš keletą metų Gykių kaime buvo organizuotas kraštiečių suvažiavimas, susirinko per du šimtus žmonių. Išsiblaškė, išvažinėjo žmonės po Lietuvą. Kas mokėsi ir liko miestuose, kas, vykstant melioracijai, priverstinai turėjo palikti sodžių ir statytis namus gyvenvietėse ar visai išvažiuoti iš šio krašto.

Kadaise Gykiuose buvo arti trisdešimties ūkių, kiekvienoje sodyboje gyveno po keletą žmonių, augo nemažai vaikų. Dabar visus gyventojus gali ant rankų pirštų suskaičiuoti. Kai kurios sodybos visai tuščios, tik retkarčiais iš miestų čia užsuka giminės.

Gražios senatvės sulaukę Julė ir Juozas Kovai dienas leidžia vieni. Jų vaikai Regina ir Raimondas jau suaugę, sukūrę savo šeimas. Raimondas gyvena Šiauliuose, dirba kariškiu Karinėse oro pajėgose, dar studijuoja Šiaulių pedagoginiame universitete istoriją ir pedagogiką. Regina, baigusi lietuvių kalbą ir literatūrą, nepasitenkino vienu diplomu, neseniai ji Šiaulių pedagoginiame universitete dar baigė ir istorijos studijas. Kada tik būna galimybė, Kovų vaikai parvažiuoja, tėvams padeda, nors trumpai pasisvečiuoja.

Šių eilučių autoriui J.Kovas su pasididžiavimu sakė, kad nuo senovės Gykių sodžiaus žmonės buvo darbštūs, sąžiningi, pareigingi, šviesūs, apsiskaitę. Ir pradeda vardyti vieną po kito tuos šviesuolius.

Antanas Šukys buvo baigęs aukštuosius agronomijos mokslus, gyveno ir dirbo Dotnuvoje. Atvažiavęs gimtinėn mokė vietinius naujoviškai ūkininkauti, atskleisdavo daugybę mokslo paslapčių. Jis pinigais parėmė mokslo siekiantį, tačiau vargingai gyvenantį būsimąjį rašytoją Stepą Zobarską, kilusį iš to paties krašto, Pameleišio kaimo. Jonas ir Jurgis Matulevičiai matė daug pasaulio, dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare. Carinėje armijoje teko tarnauti ir Juozui Budreikai – jam netgi buvo patikėta supirkinėti arklius. Kiek visko jie pripasakodavo, ko tiktai nematė žygiuodami karo keliais, kaudamiesi fronte. Antanas Budreika buvo gyvenęs Peterburge, ragavęs mokslo, kurį laiką dirbo Svėdasų valsčiaus viršaičiu. Antanas Pilkauskas nebuvo baigęs didesnių mokslų, o koks apsišvietęs, apsiskaitęs buvo, tikras kaimo išminčius. Domicelė Matulevičienė labai mėgo skaityti knygas, galėjo drąsiai bet kokiomis temomis kalbėtis su daktarais, kunigais ir kitais mokslo žmonėmis, turėjo nuostabų pasakotojos talentą.

J.Kovas, ištaręs dar vieną pavardę, net ašarą nubraukia. Jis gerai prisimena pirmąjį Svėdasų progimnazijos direktorių Boguslavą Matulevičių, kilusį iš Gykių. Puikus, mylimas vaikų pedagogas buvo, labai mylėjo savo artimuosius, visą širdį skyrė kitiems, net neskubėjo kurti savo šeimos. Mokytojas žuvo per karą. Nuėjęs į savo motinos gimtinę Naujasodį Kamajų valsčiuje, jis sutiko nuo raudonarmiečių sprunkančius hitlerininkus, su kuriais prakalbo vokiškai. Šie užklausė, kodėl jis nesitraukia kartu su vokiečiais. Progimnazijos direktorius atsakęs, jog čia jo gimtinė ir jis niekur nenori bėgti. Išgirdęs tokius žodžius, vokiečių karininkas paleido šūvių salvę į mokytojo krūtinę…

Pašnekovas nerimauja, kad šio žmogaus atminimas Svėdasuose dar neįamžintas. Juk galima B.Matulevičiaus vardu pavadinti kurią nors gatvę, pastatyti ant jo kapo antkapinį paminklą, nes cementinis artimųjų statytas paminkliukas jau suiro.

Kur klykavo pempės…

Kovai gyvena Juozo tėvelio Antano Kovo dar 1926 metais statytoje troboje. Šalia iškilę naujesni ūkiniai pastatai, statyti Juozo kolūkiniais metais. Sūnus Raimondas pastatė dailią pavėsinę, uždengė mediniu stogeliu šulinį, dar vienur kitur pridėjo savo nagingą ranką. Juozo tėvų šeimoje gimė penketas vaikų, bet išgyveno tik vyriausias Vladas ir jauniausias Juozas. Juozas ankstyvoje vaikystėje neteko tėvų. Kaip pats sakė, tėvelis susirgo per visus vargus.

Aplinkui būta didelių pelkių, vietos labai šlapios, čia vasaromis perėdavo pempės. Kai Gykių kaimas dalijosi į vienkiemius, buvo keliamos tokios sąlygos: kas ima geresnę žemę, jos gauna mažiau, o kas sutinka imti balas, matininkai atmatuoja didesnį žemės gabalą. Antanas sutiko imti tuos kemsynus, balas. Paskui daug vargo patyrė. Vasarą tose balose nupjaudavo žolę ir per kupstus išvilkdavo į sausumą. Pasidarydavo medines šliužes ir su arkliu viksvas tempdavo džiovinti ant kalniukų, į sausesnes vietas. Pavasarį aplinkui viskas patvindavo, o kai vanduo nuslūgdavo, likdavo daugybė žuvų, kurios pūdavo, smirdėdavo. Antanas pats kasė griovius, melioravo žemę. Taip ir ligos pripuolė. Kaimynai Juozui yra daug pasakoję, kaip jo tėvelis vargo šitoje žemėje. Julė – ne vietinė, ji kilusi iš Rokiškio krašto, Laukagalių. Kartu su vyru Juozu jie ne vieną dešimtmetį triūsė kolūkyje. Abu dirbo laukininkystėje, pasižymėjo stropumu, sąžiningumu, bet kokį darbą atlikdavo pareigingai. Galbūt tas jų darbštumas išgelbėjo sodybą nuo melioracijos.

Kai kolūkiniais metais į Gykius suvažiavo melioratorių technika, visos sodybos buvo griaunamos, išlakiausi medžiai kertami, o gyventojai kėlėsi į gyvenvietes ar visai palikdavo kolūkį. Keltis ragino ir Kovus, tačiau šie kategoriškai atsisakė. Kolūkio valdžia prašė gražiuoju, reikalavo piktuoju. Tačiau Juozas ir Julė pareiškė, kad jeigu ir toliau jų nepaliks ramybėje, išsikels į kitą rajoną. Rokiškio krašte jau nusižiūrėję sodybą, kurią pirks… Kolūkiui buvo gaila prarasti gerus darbuotojus, tad visi pamažu atlyžo. Esą Kovų sodyba pačiame kolūkio pakraštyje, nuošalioje vietoje, per daug netrukdo, tegul lieka. Iš Žemės ir vandens ūkio ministerijos Kovams buvo atsiųstas oficialus raštas, kad jų sodyba paliekama. Buvo paliktas netoli jų namų ir gražus beržynėlis. Tiesa, melioratoriai buvo įsigeidę medžius iškirsti. Kovai tam labai priešinosi, kolūkio pirmininkas Aleksandras Slavenskas irgi sutiko, kad beržynėlis būtų paliktas. Gražu dabar į jį pasižiūrėti, jis puošia laukus, kurie, beje, dabar jau J.Kovui – teisėtam šeimininkui ir priklauso.

„Visi tuomet griovė sodybas, o mes statėmės“, - prisimena pašnekovas, nors atvirauja, kad tais laikais, kai viską aplinkui šlavė „visagalė melioracija“, vienkiemyje statytis buvo nelengva, visokių kliūčių atsirasdavo.

Su šypsena Juozas prisimena laikus, kai jiems neleido tiesti elektros linijos ant betoninių stulpų. Mat galvojo, kad be elektros pagyvenę greičiau išsikels. Teko patiems daryti medinius. Reikėjo rūpintis patiems ir elektros laidais. Padėjo juos gauti kaimyno Braknės žentas Vytautas Žygė. Pradėjo tuomet daug kas „kabintis“, iš kur pirkti tie aliumininiai laidai. Juozas paaiškino, kad esą iš antrinių žaliavų supirkimo punkto, jeigu kas netiki – tegul paskambina tam Žygei telefonu.

„Jeigu iš kapų prisikeltų senoliai, jie tikrai Gykių kaimo nebeatpažintų. Nebėra pelkių, balų, nebeklykauja ir nebeperi pempės. Aplinkui derlinga dirbama žemė. Deja, laukai be sodybų, medžių…“ – tvirtina J.Kovas. Ir priduria, jog jis manąs, kad kaimo pavadinimas ir kilęs nuo pempių klyksmo: „Gyvi, gyvi…“ Gal žmonės nenorėjo, kad sodžius vadintųsi „Gyviais“, tad žodyje kitą raidę įrašė ir išėjo gražus pavadinimas…

Gūdžiam sovietmetį – apie nepriklausomą Lietuvą

Kovų šeima – religinga. Juozas gieda Svėdasų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios chore. Savo tikėjimo jie neslėpė ir sovietmečiu, neišsižadėjo bažnyčios, buvo ir liko uolūs katalikai.

Kolūkiniais laikais Juozas garsėjo ne tiktai darbštumu, bet ir tiesos sakymu. Ne kartą jis rėžė teisybę į akis ūkio specialistams, pačiam kolūkio pirmininkui. Per susirinkimus Juozas irgi dažnai pasisakydavo, kritikuodavo netvarką, ūkio valdžios aplaidumą, neigiamas kai kurių ūkio darbuotojų savybes. Rėždavo tiesą ir tuomet, kai prezidiume sėdėdavo svečiai iš rajono, sostinės ar net Maskvos. (Pirmaujančiame kolūkyje tokių svečių nestigdavo.) Tokias J.Kovo savybes visi žinojo, tai nebebuvo naujiena.

Tačiau tik neseniai, bendraujant su šiuo Gykių kaimo gyventoju, paaiškėjo vienas dalykas. Pasirodo, Gykiuose jau tuomet būta žmonių, kurie kalbėjo apie laisvą ir nepriklausomą šalį, Lietuvos ateitį. Gyveno čia tokia Elena Bajoriūnienė, kuri dažnai aplankydavo ir Kovus. Moteris tvirtindavo, kad netrukus be jokio karo Lietuva taps laisva ir nepriklausoma. Ji sakydavo: „Matau, jau matau laisvą Lietuvą!“ Mirė ši moteris Kaune prieš pat Sąjūdžio įsikūrimą, taip ir nesulaukusi nepriklausomybės. Savo dukrą Bajoriūnienė pavadino gana keistai: „Visija“ (gal todėl, kad turėjo viziją apie laisvą Lietuvą?). Toji Visija Bajoriūnaitė Kaune artimai bendravo su Romu Kalanta, dalyvavo tuometiniuose studentų ir kitų pažangių jaunuolių organizuotuose įvykiuose…

Pasak J.Kovo, jis irgi tikėjosi,kad sovietmetis sulauks kracho. Tokiomis temomis bandydavo kai kada pakalbėti ir su kolūkio pirmininku. Kai būdavo gera nuotaika, pirmininkas A.Slavenskas įdėmiai klausydavo Juozo kalbų apie galimą socializmo žlugimą, komunistinės visuomenės kūrimo beprasmiškumą, Lietuvos, kaip laisvos ir nepriklausomos valstybės, ateitį. Labai keista, bet pirmininkas – komunistas, Antrojo pasaulinio karo dalyvis, daugybę ordinų ir medalių pelnęs, tuo metu nusipelnęs žemės ūkio darbuotojas – per daug neprieštaravo, nepykdavo už tokias kalbas, netgi pritardavo kolūkiečio žodžiams, nesiginčydavo, su daugeliu teiginių sutikdavo. Tiktai sakydavo, kad „dabar tokia tvarka, tokioje visuomenėje šiuo metu gyvename ir su tuo reikia sutikti, nieko čia dabar nepakeisi“.

Noras ūkininkauti išblėso

Kovai turi trylika hektarų žemės. Sėja šiek tiek miežių, kviečių, užsiaugina bulvių. Laiko vieną karvę, tvarte žvygauja pora kiaulių. Anksčiau laikė ketvertą karvių, turėjo ir galvijų prieauglio. Tačiau noras ūkininkauti pamažu blėsta. Visų pirma teko mažinti gyvulių, nes susižeidė Julė ir po lūžių sunkiai atsigauna. Moteris vos pavaikšto po trobą, o prie ūkio, gyvulių ji jau menka parama. Vienam Juozui jau per daug darbo: karves pamelžk, nuvežk į pieninę pieną, pasirūpink kitais gyvuliais, apsitvarkyk namuose, skubėk prie darbų į laukus. Dar galima būtų ir pakentėti, pasistengti, jeigu iš to ūkininkavimo nors būtų nauda. Kai pradėjo mažinti supirkimo kainas, laikyti gyvulius pasidarė nuostolinga. Mažai mokama ir už augalininkystės produkciją, tuo tarpu žemės įdirbimas, derliaus nuėmimas yra brangus. Darbštuoliai Kovai neketina tinginiauti, piktžolėmis užleisti žemės. Bet ūkininkauti vargu ar besiryš. Juozo nuomone, jeigu valstybė rems žemės ūkį, išsilaikyti galės tiktai stambūs ūkininkai. O esant tokioms supirkimo kainoms, tokiai paramai kaimui, smulkieji ūkininkai neišgyvens. Gal visai nenuskurs, bet ir neprasigyvens.

Visgi J.Kovas ir toliau lieka ištikimas gimtinei, nežada kelti sparnų ir iškeisti Gykių į kitą vietą. Taip pat mąsto ir ištikimoji jo gyvenimo draugė Julė.

Anykščių rajonas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija