"XXI amžiaus" priedas pagyvenusiems žmonėms, 2004 m. spalio 1 d., Nr. 3 (10)

PRIEDAI









Dzūkaitė nuo Lazdijų

Alvyra GRĖBLIŪNIENĖ

Onutė Petruškevičiūtė
Šliuželienė

Tokia istorija - Lietuva išliko „aukštesnė“ už kitas sovietines respublikas. Ne visi galėjo pasitraukti į užsienį. Vieniems teko tremtinio dalia, kitiems – dvasinė tremtis namuose, dar kitiems atrodė tai paprastas normalus gyvenimas šiame istorijos laike. Neturiu teisės nei kaltinti, nei teisti, nes tai – tik Apvaizdos valioje. Visi esame Dievo vaikai: patriotai, buvę komunistai, nusikaltėliai, uoliausi katalikai, tačiau – daugiausia krikščionys. Paskutinę teismo dieną kiekvienas atsakysime už save.

Aš esu sovietinių laikų vaikas. Mano artimieji, giminaičiai buvo tikintys, parapijose gerbiami žmonės. Iš mamos pusės Urbonai — Leipalingio, o iš tėvo – Juškoniai, kilę iš Kapčiamiesčio.

Tėvams išsiskyrus, kai mama susirgo sunkia nepagydoma liga, augau pas gimines. Toliau ėjau per gyvenimą savarankiškai. Kartais visai nutoldama nuo Dievo, kartais Jį surasdama iš naujo. Tik dabar supratau, kad Jis visada buvo su manimi. Savo kelyje sutikau daug gerų žmonių. Jei Apvaizda leis, jiems atminti rengiu apybraižų ciklą. Apie vieną jų – Onutę Šliuželienę, jos šeimą noriu papasakoti „XXI amžiaus“ skaitytojams.

Pirmas mūsų susitikimas įvyko maždaug prieš 30 metų. Mano sūnus susirgo dizenterija. Paguldė mus abu į infekcinį skyrių. Mano vaikai nuolat sirgo, todėl darbe pyko ant manęs už dažnus nedarbingumo lapelius.

O.Šliuželienė tuomet dirbo Lazdijų sanitarinės epidemiologinės stoties bakteriologijos laboratorijoje laborante (iš viso čia ji dirbo 28 metus). Su vyru bandėme jos prašyti nerodyti teigiamų tyrimo rezultatų. Ji labai mandagiai leido suprasti, kad tai neįmanoma. Vėliau pagal darbo specifiką mums teko bendrauti ne kartą, o paskutiniais Onutės darbo metais ( dabar ji pensininkė) ir kartu dirbti. Nors ir turėjau reikiamą išsilavinimą, tačiau patirties – jokios. Pirmus darbo žingsnius laboratorijoje labai nuoširdžiai, taktiškai ir profesionaliai man padėjo žengti Onutė. Jos intelektas, krikščioniška pažiūra į kitą žmogų padėjo įsivirtinti naujame kolektyve.

Visada maloniai prisimenu, kai Kūčių dieną Onutė atsinešdavo miltų ir virdavo „kleckučius“ su džiovintais vaisiais – saldžią sriubą. Tą dieną pasninkaudavome.

Laboratorijoje žinojome viena kitos rūpesčius. Neretai Onutės patarimai padėdavo juos išspręsti. Ypač ji suprato jaunimo siekius. Darbe visada buvo puikios nuotaikos, linksma, atidi, paslaugi. Onutė buvo labai profesionali, aukštos kvalifikacijos laborantė.

Taip apie O.Šliuželienę atsiliepia jos buvusi bendradarbė gydytoja Lina Dž.: „Pirmomis jaunos specialistės darbo dienomis, atėjusi į laboratoriją, išvydau mažutę, gerumu spinduliuojančią moterį. Su jaunomis gydytojomis ir jų padėjėjomis Onutė labai profesionaliai ir taktiškai dalijosi darbo patirtimi. Jos žinios, nuolatinis jų gilinimas daug kur lenkė net gydytojus. Ji laikėsi savo duoto žodžio. Skrupulingai, kaip ir priklausė bakteriologei, atlikdavo tyrimus ir kitą jai pavestą darbą. Niekada nesilenkė viršininkams.

Tai labai meniškos sielos moteris. Tą paveldėjo ir jos vaikai (sūnus – dailininkas, dukra – muzikė). Ji mokė mus valgių gaminimo gudrybių, mezgimo raštų paslapčių“.

Onutė kilusi iš daugiavaikės šeimos. Jos gimtasis kaimas – Vieštartai, netoli Lazdijų. Magdelenos ir Vinco Petruškevičių šeimoje augo šeši vaikai. Tais laikais tėvai buvo vidutiniai ūkininkai. Onutė nuo mažų dienų dirbo ir ūkio, ir namų ruošos darbus. Ypatingai motina uoliai ją mokė tikėjimo tiesų, meilės darbui, Dievui.

Apie O.Šliuželienės mamą prisiminimais pasidalijo jos giminaitė Onutė G.: „Tai – mano dėdienė. Ji pirmoji įvedė Lazdijų bažnyčioje adoraciją, tam kvietė žmones. Vėliau šį darbą perėmiau aš. Platino religinę literatūrą. Knygelė „Asmeniškas Marijai atsidavimas“ buvo perrašyta ranka. Po to ją išspausdino Lazdijų bažnyčios kanauninkas, o tuo metu dar vikaras Gvidonas Dovidaitis. Taip ją išplatinome parapijoje. Dabar, remiantis knygele, yra sukurtas „Marijos legionas“ ir išleista literatūra. Ji taip pat asmeniškai savo auka rėmė kunigų R.Žukausko ir G.Bulevičiaus mokslus kunigų seminarijoje. Buvo gailestinga ir nuoširdi“.

O.Šliuželienė baigė Kauno medicinos laborantų mokyklą ir 1951 metais sugrįžo į Lazdijus. 42 metus atidavė medicininiam darbui. Pradžia buvo nelengva. Onutė prisimena: „Tada visi sunkiai skynėsi kelią į mokslus. Žinojo jų vertę, todėl ir darbą labai brangino. Nors trūko patirties, darbo vietos buvo skurdžios, bet norėjome dirbti ir stengėmės padėti vieni kitiems. Visai nesvarbu, kokias tu užėmei pareigas: gydytojo, laborantės ar sanitarės. Buvo mažiau pavydo, daugiau pagarbos ir atsakomybės“.

Čia, Lazdijuose, ji ištekėjo. Su vyru Algiu užaugino sūnų Vilių ir dukrą Dainą. Vaikai baigė mokslus ir išvyko į kitus miestus. Abu dirba pedagoginį darbą. Gerbia ir myli savo tėvus. Senelių ir tėvų įdiegta meilė artimui, Dievui, darbui, gražios ir prasmingos katalikiškos tradicijos jau perduodamos vaikaičiui. Sunkiomis gyvenimo akimirkomis Onutė per maldą prašė Dievo stiprybės ir palaimos. Malda ją lydi visada ir visur. Nesvetimas jai ir humoro jausmas. Laisvesnes nuo darbo, atokvėpio valandėles skyrė mezgimui ir siuvinėjimui. Kruopščiai numegztos staltiesėlės, servetėlės, megztiniai, šv. Kalėdų ir Velykų progomis išsiuvinėtos staltiesės puošia ne tik jos, bet ir giminių bei draugų buitį.

Onutės vyras turi gražų balsą. Daugiau nei 30 metų gieda Lazdijų bažnyčios chore. Myli bites. Svečiuose visada būsi pavaišinta kvapniu medumi.

Kanauninkas G.Dovidaitis pasakoja, kaip Algis, Onutės vyras, noriai autobusu veždavo kanauninko suorganizuotus choristus, kitus bažnyčiai patarnaujančius žmones į šventas ir istorines Lietuvos vietas. Dažna šių ekskursijų dalyvė, rėmėja buvo ir Onutė.

Beje, Šliuželių šeima – ilgamečiai „XXI amžiaus“ skaitytojai, o šiek tiek anksčiau – ir prenumeratoriai.

Apie sovietinius laikus Onutė turi savo nuomonę: „Supratome mokytojus ir kitus, kuriems reikėjo gyventi, dirbti, išlaikyti šeimą, išmokyti savo vaikus ir išlikti savimi. Ir tuos surašytus popierinius pionierius ir komjaunuolius. Tačiau savo šeimoje buvome stiprūs dvasia ir tikėjimu Dievu“.

Ir dar pridūrė: „Nėra čia ko apie mane rašyti. Mes niekuo neišsiskyrėme iš kitų. Paprasta šeima“.

Ačiū Dievui, kad Lietuvoje buvo ir yra tokių šeimų. Jų dėka Lietuva ir išliko aukštesnė.

Nenorėjau Onutės idealizuoti. Kaip ir visi žmonės, ji turi silpnybių. Tačiau mano ir kitų žmonių prisiminimai atskleidžia tokį šios moters dzūkės paveikslą.

Lazdijai

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija