„Gyvenimas nebuvo lengvas“

Viktoras Alekna

Net keturiose enciklopedijose, leistose atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, rašoma apie Viktorą Alekną, gimusį 1915 m. kovo 19 d. Jis pristatomas kaip filologas, literatūros ir spaudos tyrinėtojas, mokytojas, rašytojas, publicistas. Sulaukęs garbingo amžiaus, šis kūrybingas žmogus vis dar gyvena įdomiai ir aktyviai. Jį matome Vilniuje vykstančiose naujų knygų sutiktuvėse, ateitininkų ir krikščionių demokratų susibūrimuose, provincijų renginiuose. Ne tik matome, bet ir girdime aiškų, prasmingą, logišką, garsiai ištartą jo žodį. Viena po kitos leidžiamos V.Aleknos knygos, kurių dauguma autorius išdovanoja bičiuliams ir pažįstamiems. „Raseinių gimnazijos istorija“ dėl lėšų stygiaus tebeguli stalčiuje, laukia leidybos rėmėjo. Šių metų vasario 16-ąją V.Alekna iš Lietuvos Respublikos prezidento Valdo Adamkaus rankų priėmė garbingą apdovanojimą – Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžių. Šis apdovanojimas jam atiteko už nuopelnus Lietuvai. 2000 metais V.Aleknai suteiktas Širvintų krašto garbės piliečio vardas. Garbės raštus ir įvairias padėkas nelengva suskaičiuoti. Su įdomios biografijos žmogumi, daugelio knygų, daugiau nei tūkstančio straipsnių autoriumi Viktoru Alekna kalbasi „XXI amžiaus“ korespondentė dr. Aldona Kačerauskienė.

Pirmoji jūsų knyga buvo išleista sovietmečiu; 1980 metais „Literatūros ir kalbos“ XVI tome išspausdintas „Salomėjos Nėries poezijos dažnumų žodynas“. 1984 metais pasirodė jūsų parengtas šios poetės kūrybos tritomis su plačiais komentarais. Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo S.Nėries gyvenimui ir kūrybai skirtos jūsų knygos buvo leidžiamos toliau: 1996 metais išleista biografinė apysaka „Salomėja“, prieš tai išspausdinta „Dienovidžio“ savaitraštyje, 1995-1997 metais išleisti pirmas ir antras tomai „Salomėjos Nėries gyvenimo ir kūrybos metraščio“. Leidinys dokumentuotas poetės dienoraščių, eilėraščių ištraukomis, pažinojusiųjų S.Nėrį atsiminimais. Kaip kilo sumanymas pradėti S.Nėries gyvenimo ir kūrybos tyrinėjimus?

1945 metais Valstybinė grožinės literatūros leidykla Kaune išleido S.Nėries poezijos rinkinį „Lakštingala negali nečiulbėti“. Man patiko tie eilėraščiai. „Iš negandingų vakarų, / Audrų, perkūnijų prikrauti, / Lingavo debesų laivai. / Tada graži graži buvai, / Akim tyliųjų ežerų... / Lyg eidama linelių rauti...“ Parašiau recenziją. Ją išspausdino tada, kai jau buvau suimtas. Į Vorkutos lagerį, kur kalėjau, kažkas atsiuntė pokarinį jos poezijos dvitomį, išleistą 1944 metais. 1948-aisiais buvau gavęs lengvesnį darbą, turėjau daugiau laisvesnio laiko. Skaitant kilo mintis parašyti S.Nėries poezijos dažnuminį žodyną. Kai prieš karą studijavau Lietuvos Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultete, prof. Vincas Krėvė-Mickevičius, skaitydamas pasaulinės literatūros kursą, pastebėjo, jog Šekspyro poezijos dažnumas siekia aštuonis tūkstančius žodžių, Getės – keturiolika tūkstančių, Puškino – dvidešimt tūkstančių. O kiek S.Nėries? Niekas nebuvo suskaičiavęs. Keturių poezijos rinkinių dažnumus tąkart suskaičiavau. Tačiau mane perkėlė į kitą lagerį. Ten gyvenimo sąlygos buvo sunkios, to darbo tęsti nebuvo įmanoma. 1957 metais grįžęs į Lietuvą, radau ką tik išleistą S.Nėries „Raštų“ tritomį. 1962-aisiais įstojau į Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakulteto Lietuvių kalbos ir literatūros specialybės neakivaizdinį skyrių. Stilistiką dėstė tuometinis Lietuvių kalbos katedros vedėjas, vėliau profesorius Juozas Pikčilingis. Jam pasakiau apie tą žodyną, parodžiau. Neišpeikė, ragino tęsti darbą. S.Nėries poezijos dažnumai sudaro apie septynis tūkstančius žodžių.

S.Nėries gyvenimo ir kūrybos tyrinėjimams paskyrėte net penkiolika intensyvaus darbo metų. 2004 metais, minint poetės 100-ąsias gimimo metines, vėl buvo užsiminta apie jos poezijos vadinamąjį „juodąjį sąsiuvinį“, kuriame gali būti dar nepaskelbtų eilėraščių. Gal jums žinoma, kur jis galėtų būti paslėptas?

Manoma, kad tame sąsiuvinyje buvo jos jau po karo, tai yra sugrįžus į Lietuvą, parašyti eilėraščiai, nors tas S.Nėries gyvenimo laikotarpis ir buvo gana trumpas, nesiekė nė metų. Žinoma, kad tą sąsiuvinį ji patikėjo kun. Juozui Gustui, kuris išklausė jos paskutinę išpažintį. Kun. J.Gustas sąsiuvinį perdavė į Vakarus. Tuomet buvo rizikinga daryti kopijas. Matyt, ir nepadarė. Šis sąsiuvinis iki šiol nesurastas, nors buvo jo ieškoma.

Ką galėtumėte atsakyti tiems, kurie negali atleisti S.Nėriai jos išdavystės 1940 metais? Kaip žinome, tuomet ji parašė „Poemą apie Staliną“, kuri tuoj pat buvo paskelbta Lietuvos laikraščiuose ir išversta į rusų kalbą. Ji dalyvavo Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios Tarybos posėdyje, perskaitė poemos ištrauką, girdint pačiam Stalinui. Netrukus poema dideliu ir mažu formatu „Spaudos fondo“ buvo išleista atskiru leidiniu. Be to, 1940 metais S.Nėris paskelbė poemas „Bolševiko kelias“, „Keturi“ ir kt. 1941-1945 metais ji – Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios Tarybos deputatė...

O ar tie žmonės atleido V.Krėvei-Mickevičiui, Liudui Dovydėnui, Kaziui Borutai? Bolševikams okupavus Lietuvą, reikėjo sveikinimų Seimui ir Stalinui. K.Korsakas pirmiausia nuėjo pas K.Borutą ir liepė pasirinkti. K.Boruta pasižadėjo parašyti Seimui. Sveikinimas Stalinui atiteko S.Nėriai. Ji buvo pakviesta į Rusijos atstovybę, ten pavaišinta. Ir rašė... Galime sakyti, jog tai buvo jausmo žmogaus, kokia buvo Salomėja, atsitiktinio poveikio aktas. Nedaug kas tuomet suvokė bolševizmo esmę ir tai, ką imsis daryti aneksuotose šalyse okupantai.

Esate ne tik prozos knygų autorius. 1997 metais išleidote maironine tradicija sukurtų eilėraščių rinktinę „Pilkų dienų žingsneliai“. 2002-aisiais pasirodė jūsų poezijos rinkinėlis, pavadintas „Saulėlydis“. Kada pradėjote rašyti eilėraščius? Kada prabudo kūrėjo talentas?

Norint atsakyti į šiuos klausimus, reikia grįžti į seniai prabėgusius, Raseinių gimnazijoje praleistus mokslo metus. Pirmąjį eilėraštį parašiau 1929 metais, laukdamas Naujųjų metų; pirmąjį apsakymą – tų pat metų vasario-kovo mėnesiais. Tuomet man buvo keturiolika. Raseinių gimnazijoje lietuvių kalbą ir literatūrą dėstė Motiejus Miškinis ir Stasys Paliulis. Šis liepė nusipirkti storus sąsiuvinius ir kas savaitę parašyti po rašinėlį, kuriuos parodydavome mokytojui pirmadieniais. Ilgainiui šis geras sumanymas išblėso, bet aš nesilioviau rašyti. Pirmieji mano rašiniai išspausdinti 1931 metais „Karyje“, „Ūkininko patarėjuje“. Vėliau juos spausdino „Rytas“, „Pavasaris“, „Židinys“, „Lietuvos mokykla“. Kurį laiką dirbau redakcijoje „Naujoji Romuva“. Šis žurnalas 1935-1940 metais išspausdino per keturiasdešimt mano parašytų recenzijų, 1937-1938 metais „Kariūnas“ išspausdino mano eilėraščių ir apsakymų.

Dabar daug kalbame apie tėviškes, nors jų seniai nebėra. Rašome prisiminimus – jaunų dienų įspūdžiai mūsų atmintyje išsilaikė kuo puikiausiai. Savo tėvų šeimai ir jos atžaloms paskyrėte knygą „Ąžuolas“, kurios paantraštėje yra patikslinimas: „Vienos šeimos pasaka 1854-2000“. Toje knygoje tarp daugelio fotografijų viena ypač patraukia dėmesį. 1939 metų pavasarį sesers Stasės Aleknaitės ir Stasio Čepkauskio vestuvėse buvote pabroliu. Anksti palikote tėvų namus, nuo 1926 metų pradėjote mokytis Raseinių gimnazijoje; ją baigęs 1933 metais įstojote į Lietuvos Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą. Tačiau, atrodo, ryšiai su tėviške nenutrūko... Prašytume apie ją papasakoti kiek plačiau.

Šeimoje buvau antras vaikas. Užaugome keturi. Gimiau Pašlynio vienkiemyje, Raseinių valsčiuje, bežemių valstiečių šeimoje. Būdamas ketverių metų girdėjau žmones kalbant apie Lietuvos žemės reformą. Mano senelis Kazimieras Alekna iš dvarininko buvo gavęs nemažą ūkį. Tačiau caro valdžia atėmė teises į žemę, įrašė į miestiečių luomą. Taigi jis buvo bajoras, neturėjęs žemės nuosavybės. 1920 metų rudenį buvo sudaryta žemės tvarkymo komisija. Prisimenu matininką ir jo padėjėjus. Teodolitas, dvidešimties metrų plieninė juosta, kurią nešė du vyrai... Žemę matavo dvi ar tris dienas. Po metų svarstė. Mūsų šeimai atiteko 15 ha. Visiems teko daug ir sunkiai dirbti. Mūsų namuose nuo 1928 metų įsikūrė pradžios mokykla. Ji veikė iki karo ir dar po karo. Vėliau buvo apgyvendinti mokytojai. Tėviškę pirmiausia nuniokojo 1944 metais vokiečiai. 1948 metais bolševikai viską atėmė. Paliko tik šunį ir katę. Žmonės tėvams atnešdavo maisto. Buvo pasėti javai. Jiems užaugus, žmonės nupjovė. Partizanai saugojo, kad valdžia neatimtų. Javai buvo iškulti, išdalyti. Partizanai užsiėmė ir žmonių šalpa. 1950 metais mirė tėvas.

Esu taupus žmogus. Dirbdamas „Naujosios Romuvos“ redakcijoje, gaudavau šimtą litų per mėnesį. Tuomet buvau studentas. Tie pinigai padėjo pragyventi. Vėliau, kai dirbau Raseinių žydų gimnazijoje mokytoju, sutaupęs pinigų, tėvui nupirkau radijo aparatą. Už jį sumokėjau pusantro mėnesio mokytojo atlyginimą. Tėvui radijas labai patiko. Ir ne tik jam. Žinių pasiklausyti ateidavo ir kaimynai. Jūs paminėjote sesers Stasės vestuves. Jai dovanų ta proga nupirkau auksinį laikroduką. Tuomet taip pat dirbau Raseinių žydų gimnazijos mokytoju.

1947 metais sovietų valdžia tėviškę atėmė. Kurį laiką ten leido gyventi broliui Stasiui su šeima. Jis mirė 1967-aisiais. Vėliau jo žmona išsikraustė kitur. Tėviškę visiškai nugyveno svetimi.

Pašlynio sodyba, kadaise taip rūpestingai statyta ir puoselėta, sunyko. Ant mūsų žemės išaugo kelios dešimtys kolūkiečiams skirtų namelių...

Abi mano seserys gyvena Kaune. Susitinkame.

Devynerius su puse metų kalėjote sovietiniame lageryje. Parašėte prisiminimų knygą „Oi ta Vorkuta“. Kaip dabar, praėjus pusei šimtmečio, vertinate šį gyvenimo tarpsnį? Juk jūs, kūrybine galia apdovanotas žmogus, buvote paverstas vergu. Daugiau nei šešerius metus dirbote Vorkutos septintojoje anglies kasykloje po žeme.

Gyvenimas nebuvo lengvas. Sunkus darbas tęsdavosi pusę paros. Atgauti jėgoms likdavo dvylika valandų. Dalį to laiko skirdavau kūrybai. Tačiau išsaugoti tai, kas parašyta, ne visada pasisekdavo. Per kratas atimdavo viską, ką atrasdavo. Atėmė apysaką. Tiesa, turėjau šiokią tokią pastogę ir kąsnį duonos. Būdamas lageryje, nesijaučiau labiau nuskriaustas už savo ir kitų įvairių tautų žmones. Kartu su manimi tuomet kalėjo per dvidešimt kitų tautų žmonių. Seni tai laikai...

Trumpai papasakokite apie savo šeimą.

Vedžiau Vorkutoje tokią pat beteisę buvusią kalinę Leonciją Bielinytę, kilusią iš Ignalinos rajono Tverečiaus valsčiaus Kelpučių kaimo. Į Lietuvą parsivežėme vienerių metų dvynukus: sūnų Algimantą ir dukterį Viktoriją. Po ketverių metų gimė dar viena duktė Sigutė. Turime dvylika vaikaičių.

Sovietmečiu per dvidešimt metų net dvylika kartų teko kilnotis iš vietos į vietą. Paskui Kantrimiškyje (Širvintų r.) nusipirkome sodybėlę. Nuo 1998 metų kartu su žmona Leoncija gyvename Tremtinių namuose Vilniuje. Tai puiki prieglauda senatvėje.

Gal atskleistumėte savo ilgo ir kūrybingo gyvenimo paslaptį?

Jokios paslapties čia nėra. Yra taip, kaip yra. Niekada nerūkiau, nevartojau alkoholinių gėrimų. Gal tai turi įtakos. Visą laiką tikėjau Dievą.

Esate ateitininkas. Įgyvendinote visus ateitininkijos principus: katalikiškumą, tautiškumą, inteligentiškumą, visuomeniškumą, šeimyniškumą. Ką reikėtų daryti, kad dabartiniai ateitininkai būtų pastebimesni mūsų visuomenėje?

Pirmiausia ateitininkų idėjas reikia skleisti plačiau ir garsiau. Tai turėtų daryti katechetai – tikybos mokytojai, kurių šiuo metu Lietuvos mokyklose gal net du kartus daugiau negu moksleivių ateitininkų. Net ir moksleiviai ateitininkai, tapę studentais, netęsia savo mokyklose išgirstų idėjų. Kodėl? Šiandien aukštosiose mokyklose beveik nėra ateitininkų, nes nėra ateitininkų profesorių. Jeigu vienas kitas ir yra, tai jis nedrįsta savo studentams papasakoti, kas yra ateitininkas. Sendraugių yra, bet jie jau dėl sveikatos nebegali aktyviai veikti. Kadangi studentų ateitininkų beveik nėra, tai ir ateitininkų sendraugių pamainos nėra.

Tradicinis klausimas kūrybingiems žmonėms. Kokie jūsų ateities planai?

Pertvarkau „Raseinių gimnazijos istoriją“. Kai kas skambina ir prašo pasakyti, kur galima įsigyti apysaką „Salomėja“. Įsigyti niekur negalima – tiražas išsibaigė. Šiais metais ketinu pakartotinai išleisti šią apysaką. Parengiau naują eilėraščių rinkinį „Beržo pavėsyje“. Jį ketina išleisti „Vagos“ leidykla. Gal dar pridės vieną kitą eilėraštį iš anksčiau išleistų rinkinių. Atšventęs devyniasdešimties metų jubiliejų, tai yra 2005 metais, išspausdinau apie trisdešimt straipsnių. Gal pavyks juos išleisti atskira knyga. Laikraštis „Mokslo Lietuva“ išspausdino daug mano pokalbių. Juos taip pat reikėtų surinkti ir parašyti knygą „Mažas esu“. Tačiau apie tai kol kas nenoriu pasakoti plačiau.

Dėkojame už malonų ir atvirą pokalbį. Linkime kuo geriausios sveikatos ir Dievo palaimos įgyvendinant visus sumanymus.

© 2006 „XXI amžius“