„XXI amžiaus“ priedas pagyvenusiems žmonėms, 2006 m. rugpjūčio 4 d., Nr. 3 (18)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos



ARCHYVAS
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

„Aš eisiu, eisiu rast Šaltinio, kuris gyvybę lemia…“

Veronika KINDURIENĖ

Lietuvių kalbos mokytoja
Aldona Jurgelėnaitė-Grigaravičienė

 

Ne veltui pradėjau rašinį pačios poetės, lietuvių kalbos mokytojos Aldonos Jurgelėnaitės-Grigaravičienės žodžiais. Manau, kad čia išsakytas jos gyvenimo prasmės suvokimas. Pareiga sielai – visą savo gyvenimą siekti Dievo pažinimo, o pareiga kūnui (žinoma, ir sielai) – duona kasdienė, šeima, tauta. Ir visa tai sulieta į viena, kas sudaro žmogiškąją gyvastį, žmogiškąją esybę.

Mokytoja gimė ir augo labai gražioje Lietuvos vietovėje – Tauragnuose, tarp giliųjų ežerų, aukštųjų piliakalnių. Likimas lėmė turėti apsišvietusią, žmones ir Dievą mylinčią motiną. Dvasios tėvu nuo 1948 metų tapo kunigas Juozapas Lukša. Iki 1996 metų, iki pat kunigo mirties, mokytoja susirašinėjo su juo. Kunigo laiškai turėjo didžiulės reikšmės mokytojos dvasiniam gyvenimui. Neretai ir dabar sklaido jau pageltusius laiškų lapus, kurie trapiai, nedidukei, jau žilagalvei mokytojai suteikia dvasinės stiprybės. Gerasis, dieviškasis grūdas mokytojoje atrado tinkamą dirvą augti ir kiekvienais metais stiprėti bei stiebtis vis aukštyn.


Prie vargonų – 40 metų

Bronius VERTELKA

Panevėžio Šv. apaštalų Petro
ir Povilo bažnyčios vargonininkas
Antanas Aleksandravičius

Chorų siela – vargonininkas

Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios Sumos ir Votyvos choruose kartu sudėjus – per 60 dalyvių. Jų vadovas – Antanas Aleksandravičius. Liepos 1-ąją sukako 40 metų, kai jis dirba vargonininku šventovėje. Tai ilgiausiai vienoje vietoje triūsiantis šios profesijos žmogus Panevėžio vyskupijoje.

A.Aleksandravičius – ypatingai gero būdo vyras. Per jo vadovavimo metus nebuvo didelių nesutarimų. Tiesa, geranoriškai chorą paliko viena moteris, kuri nebuvo balsinga. Panevėžiečiai choristai yra giedoję daugelyje Lietuvos bažnyčių, dalyvavę religinės muzikos festivaliuose. Neretai jie ir savo laisvalaikį praleidžia kartu: rengia vakarones ar vyksta pasidžiaugti gyvenimu gamtos prieglobstyje. Nepamirštamų akimirkų paliko poilsinės kelionės į Andrioniškį, prie Šventosios upės. O susirinkę prie Lėvens kartą pateko į komišką situaciją. Sugalvojo nusifotografuoti ant skalbiniams velėti skirto lieptelio, tačiau šis neatlaikė svorio. Šeši vyrai sukrito į vandenį.


„Gyvenimas nebuvo lengvas“

Viktoras Alekna

Net keturiose enciklopedijose, leistose atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, rašoma apie Viktorą Alekną, gimusį 1915 m. kovo 19 d. Jis pristatomas kaip filologas, literatūros ir spaudos tyrinėtojas, mokytojas, rašytojas, publicistas. Sulaukęs garbingo amžiaus, šis kūrybingas žmogus vis dar gyvena įdomiai ir aktyviai. Jį matome Vilniuje vykstančiose naujų knygų sutiktuvėse, ateitininkų ir krikščionių demokratų susibūrimuose, provincijų renginiuose. Ne tik matome, bet ir girdime aiškų, prasmingą, logišką, garsiai ištartą jo žodį. Viena po kitos leidžiamos V.Aleknos knygos, kurių dauguma autorius išdovanoja bičiuliams ir pažįstamiems.


Verslu tampa ir vaistai, ir idėjos

Justinas ADOMAITIS

Kęstutis Orinas su žmona Birute
sako, jog jiems vaistai –
gyvenimas kaime

„Pagal mūsų įstatymus vaistinės yra pelno siekiančios įmonės, žodžiu, parduotuvės“, – sako žinomas vaistininkas, literatas ir kraštotyrininkas Kęstutis Orinas. Panašiai ir politinių partijų idėjos. Nusipirkai rinkimų turguje, o nuo jų tau arba galvą susuko, arba vidurius paleido. Ir vaistų, ir idėjų pardavėjai už produkto vartojimą neatsako...

Su K.Orinu, keturis dešimtmečius vadovavusiu Alytaus centrinei vaistinei ir jos filialams, o nūnai atsidėjusiam kraštotyros studijoms ir kūrybai, kalbėjomės jo sodyboje Panemuninkuose (Alytaus r.), visai šalia Punios šilo. Nuo kalnelio į rytus už Nemuno matyti Punia, Jiezno bažnyčios bokštai, į vakarus – Balbieriškis ir debesų sklypai virš tėviškės – Paviemuonio kaimo netoli Skriaudžių (Prienų r.). Patirtis ir išmintis leidžia farmacininkui K.Orinui nuo savojo gyvenimo kalno viršūnės pažvelgti į šalies sveikatos apsaugą, įvertinti įstatymų leidėjų, politikų ir suinteresuotų asmenų veiksmus.


Medžiai po langais

Bronius VERTELKA

Nepasakysi, kad Jonui Urbonui
eina 86-ieji
Autoriaus nuotrauka

Kartais žmogaus galimybės atsiskleidžia jam sulaukus garbaus amžiaus. 85-metį atšventęs Jonas Urbonas – kaip tik iš tokių. Daugelį jis nustebino išsileidęs savo poezijos knygutę „Metų laikai – keturi“. Į ją tilpo 101 eilėraštis, sudėtas per 60 metų.

Rašyti pradėjo dar būdamas penkiolikmetis, dienoraštyje dažniausiai užfiksuodamas gamtoje vykstančius pokyčius. Dabar J.Urbonui juokinga darosi išgirdus teigiant, kad šaltų žiemų nebepasitaikys: juk speiguota buvo praėjusi.


Gera motina ir puiki audėja

Alvyra Grėbliūnienė

Tautodailininkė Marija Leseckienė

Mylėti Dievą ir Tėvynę

Mane išmokei, motinėle,

Už tai aš tau dėkoju,

Geroji sengalvėle.

,,Ačiū motinėle“.

Marija Sinkevičiūtė-Leseckienė

Ar dažnai mes dėkojame savo tėvams, artimiesiems, draugams, pažįstamiems ar visai svetimiems už gerą darbą, šiltą žodį, kasdienį rūpestį? Ar dažnai patys juos darome? Iš savo patirties žinau, kad vis skubame, pamirštame... Kai apsilankiau pas šio eilėraščio autorę, kuri visą savo gyvenimą sugebėjo nešti Dievo palaimintą motinystės šviesą ir dėkoti kitiems, dar kartą supratau, kad padaryti geri darbai sugrįžta dešimteriopai atgal...

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija