Gikonyse įkūrė muziejų

Vytautas BAGDONAS

Anykščių rajono meras Sigutis Obelevičius už krašto praeities išsaugojimą, muziejaus įkūrimą Vandai Kvaselienei neseniai įteikė padėkos raštą

Muziejaus kampelis

Anykščių krašte veikia daug įvairių muziejų. Kas gi nežino unikalaus Arklio muziejaus, kas nesilankė siaurojo geležinkelio muziejuje? O literatūriniai muziejai, skirti Jono Biliūno, Antano Baranausko, Bronės Buivydaitės, Antano Vienuolio-Žukausko, Juozo Tumo-Vaižganto atminimui? Yra ir dar mažai kam žinomų, retokai lankomų, bet gana įdomių muziejų...

Nuošalus Gikonių kaimas Skiemonių seniūnijoje niekuo labai neišsiskirtų iš kitų panašių Anykščių rajono kaimų, jeigu ne... unikalus muziejus, kurio įkūrėja - garbaus amžiaus moteriškės.

„Gyvulių nebelaikau, ūkinis pastatas tuščias, todėl ir nusprendžiau čia įrengti muziejų, išsaugoti senus rakandus ateinančioms kartoms", - guvi gikoniškė Vanda Kvaselienė praveria kieme nedidelio pastatėlio duris ir pakviečia užeiti į pačios rankomis įrengtą muziejų.

„Džiaugiuosi, kad turiu ką prisiminti..."

Anksčiau tos patalpos tarnavo namų ūkio reikmėms: buvo laiko­mi gyvuliai, pašarai. Dabar jos ne­atpažįstamai pasikeitę: sudėtos grindys, stropiai nuvalytos, išdažy­tos lubos, sienos. Ir visur pilna visokiausių senų baldų, namų apy­vokos daiktų, jau daug dešimtme­čių nebenaudojamų buityje, netgi visai nematytų rakandų. Pirmiau­sia sodžiaus muziejininkė pasi­džiaugia šviesaus atminimo savo tėvelio daryta spinta, kai kuriais namų apyvokos daiktais. Nors tė­velis nebuvo stalius, tačiau suge­bėdavo padaryti daug gražių daly­kų, kurie tarnavo jų namuose. Pa­sak Vandos Kvaselienės, ji net me­tus tvarkė, ruošė, remontavo pa­talpas, rinko eksponatus, įrenginė­jo muziejų. Geri kaimynai - Eu­genijus Augulis, Povilas Aniūnas, Antanas Vėžys bei kiti gikoniškiai muziejui dovanojo savo namuose užsilikusius senus daiktus. Taip po kruopelę ir susirinko įspūdinga se­nų daiktų ekspozicija.

„Visuomet, kai tik praveriu sa­vojo muziejaus duris, taip ir prisi­menu savo vaikystę, prabėgusią Utenos krašte, Miškinių kaime. Šeimoje augo trejetas vaikų, nuo mažens buvome pratinami prie darbo, netinginiavome,- prisime­na pašnekovė. - Nuo septynerių metų jau ganiau gyvulius, dirbau ir prie šienpjovių, ir rugiapjūtėje. Visą laiką, kol užšaldavo, būdavo­me basi, jokios ražienos, kiečiausi žemės grumstai nebadydavo, ne­spausdavo plikų padų... Sekmadie­niais eidavome į bažnyčią. O kokios būdavo kaime vakaruškos! Šokdavome iki paryčių, dainuo­davome, nuoširdžiai bendrauda­vome, o paskui, nors ir nedaug te­pailsėję, skubėdavome į darbus... Džiaugiuosi, kad turiu ką prisi­minti. Ir labai gaila, kad dabarti­niai jaunuoliai tokių prisiminimų jau neturės. Retas kuris turi kokį nors rimtesnį užsiėmimą, darbą, dauguma šlaistosi nieko neveikda­mi ir visokias eibes krėsdami. Jų laisvalaikis, pasilinksminimai irgi nei šiokie, nei tokie. Ne vienas jau­nas žmogus ir klystkeliais dabar pasuka..."

Gyvenimas Baltušavoje

Rodydama į išsaugotą savo močiutės kraičių skrynią, sodietė apgailestavo, kad savosios ji neiš­saugojo. Tačiau kraitį turėjo pa­ruošusi nemažą, visokių drobių drobelių buvo priaudusi. Kitaip tuomet juk ir negalėjo būti. Pa­mena, susirinkdavo merginos bū­rin, ištiesdavo savo austas drobes, o bernai vaikščioja, apžiūrinėja, stebi, kuri daugiau priaudė, gra­žesniais raštais drobes primargi­no. Ir į rankas merginų pasižiū­rėdavo. Suskirdusių, nuo darbo pajuodusių rankų merginos nesi­gėdijo -juk tokios rankos būdavo ne tinginių, o darbininkių. Ir į žmonas sau vaikinai tokias mergi­nas mieliau imdavo, neieškodavo baltarankių...

Vandai buvo lemta atitekėti į Skiemonių kraštą, Baltušavos kaimą. „Ten, kaimo gryčioje, buvo ir mūsų „medaus mėnuo". Dabar jaunos poros „medaus mėnesio" į Egiptą ar kokion kiton svečion ša­lin važiuoja, visokių pramogų ieš­ko. Arba tiktai „susidėję" gyvena. Gal dėl to šeimos tokios nepatva­rios, greitai susibėga, greitai ir iš­siskiria", - pasakoja Vanda Kva­selienė, pabrėždama, kad jų šei­moje vyrauja santarvė, abipusis su­pratimas. Dievulis davė jiems tre­jetą vaikelių. O tie vaikeliai išau­gino po tris savo vaikelius. Taigi, jai tenka džiaugtis net devyniais vaikaičiais. Tiktai štai jau dvi de­šimtis metų ji gyvena be savo ant­rosios pusės. Palaidojusi savo vy­rą, ji vienui viena augino savo vai­kus, išleido juos į mokslus, džiau­gėsi jų darbais, pasiekimais, buvo ir liko kartu su jais jų džiaugsmuo­se ir rūpesčiuose... Didžiuojasi, kad josios atžalos „išėjo" dorais žmonėmis, kad gražiai sutaria sa­vo šeimose, kad tinkamai išaugi­no vaikus...

Baltušavą Vanda Kvaselienė prisimena pačiais gražiausiais žo­džiais. Kokia nuostabi buvo seno­ve alsuojanti gryčia, kaip gera bu­vo joje gyventi! Kartą apsilankė net garsusis kraštotyrininkas, et­nografas ir fotografas Balys Bu-račas - gėrėjosi jų sodyba, foto­grafavo.

Bet taip likimas lėmė, kad te­ko persikelti į Gikonis...

Kai dirbo karvių melžėja...

Pasak Vandos Kvaselienės, tuometiniam kolūkiui labai reikė­jo karvių melžėjos Gikonių kaimo fermoje, todėl jai ir pasiūlė čia dar­bą. Nuo Baltušavos iki Gikonių ga­balas kelio, neprivaikščiosi. Tuo lai­ku kito pasirinkimo nebuvo, teko paklusti kolūkio valdžiai ir palikti vienkiemį Baltušavoje. O čia, Gi-konyse, Kvaselių šeima buvo apgy­vendinta mokyklos pastate buvusia­me bute... Bėgo mėnesiai, metai, daug kas pasikeitė. Seniai nebeli­ko kolūkio, nebėra čia ir mokyklos, jau daug metų buvusi melžėja gauna pensiją ir gali svajoti apie ramią senatvę. Kitas gal taip ir darytų, tik­tai ne Vanda Kvaselienė. Jinai ne­gali nustygti vietoje, negali ramiai laiko leisti prie televizoriaus ar su knyga rankoje. Parūpo įrengti mu­ziejų - įrengė. Vis jame tvarkosi, kuičiasi, gražina, naujais ekspona­tais papildo. Mielai sutinka svečius, jiems aprodo surinktas senienas, mėgsta dalintis prisiminimais, pa­pasakoti vieno ar kito eksponato at­siradimo istoriją. Kartais, jeigu eks­kursantai neskuba ir pasakojimais susidomi, moteriškė iš trobos atsi­neša DVD grotuvą ir parodo nu­filmuotą „Rugio kelią".

Įamžino „Rugio kelią"

2005-ųjų rudenį Vanda Kvase­lienė subūrė savo artimuosius, kaimynus Valę ir Mečį Skarbaus-kus, Danutę ir Angelę Čyvaites bei kitus labai kilniam tikslui -panoro atkurti senovines darbo tradicijas ir įamžinti fotografijo­se bei vaizdajuostėje žemės ruo­šimą, rugių sėjimą. Susirinko tuo­met sodiečiai į lauką su senais, primityviais darbo įrankiais. Lau­kas buvo ariamas arkliniu plūgu, akėčias tampė patys įsirėžę žmo­nės, žemės grumstai buvo daužo­mi medinėmis kuokomis, rugiai sėjami rankomis iš sietuvių, vai­kai ir moterys, eidami paskui sė­jėjus, ženklino, kur krito grūdai -„biržijo". O po darbo susirinkę pirkioj visi valgė irgi „senybiš-kai"- be lėkščių, srėbdami iš vie­no bliūdo... Rugiai gražiai peržie­mojo, išaugo. Kai atėjo metas juos kirsti, sodiečiai vėl prisimi­nė senus darbo įrankius: pjautu­vus, dalgius, grėblius. Vienos mo­terys rugius rišo į pėdus, kitos kar­tu su senukais ir vaikais pėdus sta­tė į gubas. Patys mažiausi vaikai rinko nukritusias javų varpas. Na, o viena moteriškė, neturėjusi tiek sveikatos, kad galėtų spėti paskui rugių kirtėjus rišti pėdus ar dirbti kitus darbus, sėdėjo javų lauke ir pynė gaspadinei pabaigtuvių vai­niką, o gaspadoriui - pabaigtuvių juostą...

Visi šie „Rugio kelio" procesai buvo fotografuojami ir filmuojami. Tą darė Vandos kaimynų Valės ir Mečio Skarbauskų dukra Lina. Užtat dabar Gikonių sodžiaus mu­ziejuje galima pamatyti ir „Rugio kelio" spalvotas nuotraukas, ir vi­deofilmą.

Muziejuje yra vietos ir maldoms

Vandos Kvaselienės įrengtame muziejuje galima pamatyti ne tik­tai prieškarinių laikų sendaikčių. Ji išsaugojusi ir daug sovietmečio reliktų. Čia yra išlikęs ir dar ne taip seniai naudotas radijo aparatas, ir visokios knygos, spaudos leidiniai, menantys sovietinę epochą. Vie­name aplanke Vanda išsaugojusi kolūkiniais metais jai už sąžiningą darbą įteiktus Garbės raštus, kitus pagarbos ženklus. Žinoma, muzie­jus pasipildo ir naujomis relikvijo­mis. Neseniai apsilankęs Gikonių muziejuje padėkos raštą Vandai Kvaselienei įteikė Anykščių rajo­no meras Sigutis Obelevičius. Jis bematant papuošė vieną muzie­jaus sieną...

Gikonių sodžiaus žmonės ge­gužės mėnesiais į muziejų tradiciš­kai renkasi „majavos" pamaldoms. Pasak svetingos šeimininkės Van­dos Kvaselienės, čia daug vietos, yra šventų paveikslų, labai tinka­ma aplinka susirinkti, pasimelsti, pagiedoti...

Anykščių rajonas
Autoriaus nuotraukos

© 2008 „XXI amžius“