Ką Vilniuje svarstė Europos senjorų sąjungos nariai?

Dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ

Europos senjorų sąjungos konferencijos „Rytų Europos senjorų patirtis atgavus laisvę ir dalyvaujant visuomenės gyvenime" dalyviai

Remiant Konrado Adenauerio fondui, birželio 15-18 dienomis Vilniuje vyko regioninė Europos senjorų sąjungos (ESS) konferen­cija „Rytų Europa" kartu su Eu­ropos liaudies partija ir Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių de­mokratų Senjorų bendruomenė­mis.

ESS buvo įkurta Madride 1995 metais. Jos padaliniai yra dvide­šimt keturiose Europos valstybė­se. Žinią apie ESS įsikūrimą į Lie­tuvą parvežė prof. Vytautas Land­sbergis. Varšuvoje, Prahoje ir Ber­lyne vykusiose pirmosiose konfe­rencijose dalyvavo ir Lietuvos sen­jorai. Konferencijoje „Rytų Euro­pos senjorų patirtis atgavus laisvę ir dalyvaujant visuomenės gyveni­me" dalyvavo ir pranešimus skai­tė organizacijos prezidentas dr. Bernhardas Vormsas, viceprezi­dentas Leifas Halbergas, koordi­natorius Rytų Europai Ulrichas Vincas, atstovai iš Vokietijos, Šve­dijos, Lenkijos, Čekijos, Ukrainos, Baltarusijos.

ESS yra pagyvenusių žmonių bendruomenė, bet jos veikloje ga­li dalyvauti ir jaunimas. Svarbiau­sios diskusijų temos - patirtis, lais­vė, bendradarbiavimas. Patirties perdavimas jaunajai kartai neat­siejamas nuo šeimos. Savo prane­šime Seimo narė Irena Degutienė priminė Šeimos įstatyme įvestą naują sąvoką „Išplėstinė šeima". Tai tokia šeima, kurioje gyvena se­neliai, tėvai ir vaikai. Europarla-mentaras prof. V. Landsbergis pri­minė, kad anksčiau Amerikoje se­neliai noriai būdavo atiduodami į globos namus: ten jie gaudavo me­dicininę ir socialinę priežiūrą, galėjo nuolat bendrauti su bendra­amžiais. Vaikai juos retkarčiais ap­lankydavo. Ilgainiui pastebėta, kad toks modelis tinkamas tik vieni­šiems žmonėms. Senoji karta, dirbtinai atskirta nuo jaunosios, pasijunta nereikalinga, tarsi atskir­ta šaka ne tik nuo šeimos, bet ir nuo visuomenės.

Kone visi pranešėjai skatino pagyvenusius žmones būti akty­vesniais. „Turime teisę normaliai gyventi, užsiimti mėgstama veik­la, būti naudingi kitiems, perteikti gyvenimo patirtį, - sako dr. B. Vormsas. - Jaunoji karta, izoliuo­ta nuo senosios, nebetenka betar­piškų senolių pasakojimų, išgyve­nimų." Radvilė Morkūnaitė ap­gailestavo, kad Lietuvoje įsigalė­jo jauno žmogaus kultas. Žurna­lų viršelius puošia gražūs, jauni, sveiki veidai. Jaunimo kultas jau­čiamas net autobusuose - jauni­mas skuba atsisėsti patogiausio­se vietose. Pranešėja įsitikinusi, kad pagarbos senam žmogui mo­komasi šeimoje. Nors Lietuvoje išleista daug tremties, Atgimimo literatūros, bet gyvų žmonių pa­sakojimai daro daug didesnį įspū­dį. R. Morkūnaitė yra įsitikinusi, kad žiniasklaidai reikėtų kelti pa­gyvenusių žmonių vertingumą, nes prognozuojama, kad žmonių amžius vis ilgės. Senolių gausėji­mas visuomenėje turėtų būti trak-tuojamas ne kaip nelaimė, bet kaip palaima. „Tėvynei reikia vi­sų, nepaisant amžiaus. Berniukai bėgioja greičiau, bet senoliai ge­riau žino kelią. Jei kas to nesu­pranta, privalome priminti", - sa­kė Leifas Halbergas iš Švedijos.

„Mūsų patirtis leidžia geriau suvokti Rytų Europos situaciją", -sakė prof. V. Landsbergis. Taigi ir laisvės problemą. „Turime daugiau atjautos, nes buvome tokioje pat būklėje kaip ir Rytų Europos vals­tybės dabar. Jie mūsų likimo bro­liai, turime prisidėti prie jų vilčių išsipildymo. Įveikę sovietinį mąs­tymą, privalome grįžti prie lietu­viško, vakarietiško identiteto".

Laisvės sąvoka neatsiejama nuo atsakomybės. Laisvė be atsa­komybės veda prie susinaikinimo politikoje, asmeniniame gyveni­me, visuomenėje. Tik demokra­tinėje sistemoje įmanoma atsako­mybe grįsta laisvė. Todėl demo­kratiją reikia ginti visiems pagal išgales: dalyvauti rinkimuose, senjorų veikloje, partijų darbe ir t. t. „Mūsų gyvenimo patirties ir aktyvumo visiems labai reikia", -tvirtino dr. Rainer Jork iš Vokie­tijos. „Verta kovoti už laisvę el­giantis atsakingai", - sakė Erika Reinhardt iš Vokietijos.

Konferencijos svečiai pabrėžė krikščioniškųjų vertybių puoselė­jimo svarbą šiuolaikiniame pasau­lyje. Materialinės vertybės nieka­da nepasotins žmogaus, visada ko nors bus per mažai: atlyginimų, pensijų. Jokia valstybė nėra pajė­gi patenkinti visų žmogaus porei­kių. Žmonės, apsiriboję buities rū­pesčiais, greit viskuo nusivilia, tampa irzlūs, net į rinkimus neat­eina. „Jei visuomenė praranda dvasinių vertybių troškimą, prasi­deda kelias į laisvės ir demokra­tijos pabaigą. Svarbiausia turėtų būti Dievas, gyvenimas Dieve. Šis kelias, kitas kelias, nenuves į nusi­vylimą", - sakė Leifas Halbergas iš Švedijos. „Politinis bendradar­biavimas turi remtis krikščioniško­mis vertybėmis ir atsakomybe", -pastebėjo dr. B. Vormsas.

Konferencijoje buvo prisimin­ti komunizmo nusikaltimai žmonijai, priimta Kovo 11-osios akto sig­nataro Česlovo Stankevičiaus pa­rengta rezoliucija, kurioje Euro­pos Parlamentas, Europos Komi­sija ir Europos Sąjungos valstybių vyriausybės raginami apsvarstyti komunistinių totalitarinių režimų Europos valstybių gyventojams pa­darytų nusikaltimų pobūdį ir mas­tą, oficialiais dokumentais Euro­pos Sąjungos vardu juos įvertinti ir griežtai pasmerkti. Taip pat ra­ginama priimti atskirą pamatinį dokumentą, kuris įvertintų totali­tarinių komunistinių režimų įvyk­dytų nusikaltimų viešą neigimą ir šiurkštų menkinimą kaip nusikals­tamas veikas ir rekomenduotų valstybėms savo teisės aktais jas kriminalizuoti.

ESS prezidentas dr. B. Vorm­sas apibendrindamas konferenci­jos darbą įvertino jį labai gerai.

Jono VOLUNGEVIČIAUS nuotrauka

© 2008 „XXI amžius“